Kodėl renkuosi velkiavimą?

Nesiryžčiau spėlioti, kas anksčiau atsirado – višta ar kiaušinis, nes atsakymo tikrai nerasčiau, nemanau, kad tai žino ir kas nors apskritai. Tačiau bandydami spėti, ką žvejai pradėjo naudoti anksčiau – spiningą ar velkę, logiškai išmąstę, atsakymą rastume greitai.

Dar akmens amžiaus žvejų gyvenvietėse buvo aptikta dirbtinių masalų prototipų. Žinoma, netobuli, grubūs, pagaminti iš medžio, kaulo ar net akmens. Bet tų laikų žuvų gaudytojai neturėjo tinkamų įrankių masalams gaminti, galbūt trūko ir meistriškumo, nors greičiausiai anuomet nebuvo tokios būtinybės – tada vandens telkiniuose žuvų knibždėte knibždėjo ir jas sužvejoti net tokiais paprastais masalais nebuvo labai sunku. Kita vertus, pagrindinė to meto žmonių veikla – maisto paieškos, tad jei įrankio ar, kaip šiuo atveju, masalo gamyba užims daugiau laiko nei grobio medžioklė ar žvejyba – greitai kojas ištiesi. Be to, pageidautina, kad laimikis kuo stambesnis būtų. Todėl sunku įsivaizduoti kailiais apsidangsčiusį ir krantais lakstantį žmogėną, bandantį prie pagalio pririšta iš elnio gyslų ar mamuto ašutų pinta virvele užmesti tą blizgės prosenelę...

Ko gero, įvykiai klostėsi kita linkme. Kadangi to meto žmonės jau turėjo elementariausių plaukiojimo priemonių (kad ir skobtinių valčių), patogiausia ir našiausia buvo tą virvę su masalu rišti prie valties ir tampyti paskui. Taip buvo galima ir stambesnę žuvį pagauti, ir ją nuvarginus į krantą parsiplukdyti. Štai tokia mano versija.

Greičiausiai panašių minčių yra kilę ne man vienam ir gal todėl kartais spiningautojai į velkiautojus žiūri iš aukšto, nes, jų nuomone, šis žūklės būdas mažiau sportiškas, juolab kad tam nereikia tiek daug žinių, žodžiu – tinginių užsiėmimas. Pastaroji nuomonė įsivyravo dabar, kai visi velkiautojai variklius nusipirko, o anksčiau tekdavo su irklais vargti norint savo laivą per bangas plukdyti. Nors gal tokiuose žodžiuose ir dalis pavydo slypi – juk patyręs velkiautojas nušluostys nosį kiekvienam spiningautojui. Jei ne laimikių skaičiumi, tai svoriu – garantuotai. Kita vertus, kiekvienas velkiautojas yra ir to paties spiningautojų luomo, juk, ko gero, ir jis kažkada valties neturėjo ir vandens telkinių krantus mindė. Toks ir liko – patraukioja masalą paskui valtį, o kai nusibosta – meta inkarą ir spiningauja.

Velkiavimo privalumai ir trūkumai

Tiek velkiavimas, tiek spiningavimas turi savų pliusų ir minusų. Tad straipsnis bus tam tikra prasme lyginamasis – nors kalbėsiu beveik vien apie velkę, o spiningą minėsiu labai minimaliai. Iš pradžių pabandysiu papunkčiui surašyti velkiavimo privalumus:

1. Gal pasirodys keista, bet pirmiausia pabrėšiu ne visiems į akis krintantį faktą – velkiavimas mažiau riboja plotus, kuriuose žvejys gaudo žuvis. Tai ypač akivaizdu kalbant apie didelius vandens telkinius – ežerus ir vandens saugyklas. Plaukdamas valtimi žūklautojas turi galimybę išžvalgyti itin didelę vandens telkinio dalį ir sugaiš tam palyginti nedaug laiko. Labai seklias ir tankiai augalais apžėlusias įlankėles taip žuvaujant patikrinti sudėtinga, tačiau tai atperka nuoseklus atvirų plotų šukavimas. Tokia taktika ypač pasiteisina ten, kur lydekos ar sterkai yra plačiai pasiskirstę po vandens telkinį;

2. Lengviau vandens telkinyje aptikti žuvų. Juk niekas neužginčys, kad kuo didesnį vandens plotą patikrinsi, tuo didesnė galimybė rasti plėšrūnių. Tokia taktika pasiteisina net tada, kai grobuonės yra pasyvios. Radus perspektyvų ruožą nėra reikalo plaukti kažin kur – lydekos, o juo labiau sterkai turi savo mėgstamas vietas. Be to, velkiaujant galima greičiau aptikti žuvų nežinomuose vandens telkiniuose;

3. Žvejojant velke žvynuotųjų randama greičiau ne tik todėl, kad valtimi su varikliu be vargo galima apiplaukti visą vandens telkinį, žuvauti upės vagoje. Taip meškeriojant įmanoma tempti paskui valtį du skirtingus masalus skirtinguose vandens lygiuose. Nušaunami du zuikiai – greičiau išsiaiškiname, koks vilioklis plėšrūnėms patinka, ir lengviau randame tos dienos žūklei optimalų gylį;

4. Pagaunama daugiau stambių žuvų. Tai – faktas, kurį patvirtins visi. Tačiau taip yra ne todėl arba ne vien todėl, kad žvejojame didesniais masalais nei spiningaudami, juk taisyklė, kad didelėms plėšrūnėms reikia ir didelio kąsnio, pasitvirtina ne visur ir ne visada. Bet gaudant vobleriais (o jie, kaip vėliau suprasite, yra geriausi viliokliai šiai žūklei) tokie patys, tik didesni modeliai pasiekia gilesnius vandens sluoksnius ir dėl to dažnai pasirenkami būtent maksimalaus dydžio masalai. Tai itin aktualu rudenį, anksti pavasarį, kai dėl visiems žinomų priežasčių žuvys atitolsta nuo krantų į gelmę ir griebia stambesnius vilioklius;

5. Tai, ką kai kurie spiningautojai vadina dairymusi į šonus iš neturėjimo ką veikti, galima įvertinti kaip dar vieną pliusą. Velkiautojas mato ne vien paplūdimiuose besikaitinančias gražuoles, tačiau aptinka ir žūklei perspektyvias vietas. Kranto reljefas, nevienodas bangavimas, srovės pokyčiai, iššokusios iš vandens žuvelės nukreips jį reikiama linkme negaištant daug laiko;

6. Velkiautojas iš principo yra pionierius – galbūt dar nežinomų žuvingų vietų atradėjas. Juk patikrinti ežerų ar tvenkinių platybes spiningautojas neturi jokių galimybių, jis plauko palei krantą ir svaido masalus kranto link. Kalbu apie žvejį, kuris turi valtį, bet nevelkiauja. Turint omenyje, kad jo kolega apgaudo tuos pačius vandens plotus, bet nuo kranto pusės, visi priekrantės vandenys jau gerokai nustekenti. Spiningautojus taip pat traukia salos, sėkliai, povandeniniai kalneliai. Šios vietos iš tiesų daug žadančios, bet jose lankosi dauguma žvejų, tad didieji laimikiai greičiausiai bus išgaudyti. Pabrėžtina, kad dalis stambių lydekų ir sterkų niekada neplaukia į tokias vietas. Ichtiologai ištyrė, kad vandens telkiniuose, kuriuose yra didelė gyvenamųjų vietų įvairovė, vienos lydekos visą savo gyvenimą medžioja tik gilumoje atviruose plotuose (nebūtinai seliavas), kitos – smulkesnės ir lėčiau augančios – gyvena prie krantų arba žolėtose seklesnėse vietose. Panašiai yra ir upėje – kai kurios aštriadantės maitinasi arčiau vagos, o dalis plėšrūnių – prie krantų, įlankose;

7. Galimybė žvejoti bet kokiu oru yra didelis privalumas. Spiningautojus kartais riboja stiprus vėjas, todėl tenka rinktis pavėjinį krantą arba ieškoti užuovėjos. Velkiaujant tai dažniausiai neturi jokios reikšmės;

8. Kiek abejotinas, bet neatmestinas privalumas, kad mažos, paviršiuje plaukiojančios žuvelės išsigandusios valties ir variklio triukšmo sprunka į šonus ar neria į gelmę. Yra nuomonė, jog paniškai sprunkantis mailius išprovokuoja plėšrūnes, todėl velkiaujant jos geriau kimba.

9. Velkiauti išmokstama labai greitai. Žinoma, žūkles velke, kaip ir kiekvieno žuvų gaudymo būdo mokaisi visą gyvenimą ir nemanykite, jog tai labai paprasta, tačiau jau pirmąsyk šalia patyrusio žvejo atsisėdęs naujokas (nesvarbu, ar tai bus jūsų žmona, atžala) gali pagauti stambią žuvį.

10. Velkiauti gali net ir žmonės turintys negalią. Suprantama, geriausiai, kada šalia yra jau daugsyk velkiavęs „dantis pravalgęs“ žvejys ir jis sėdi prie „vairo“, bet jo kolega net neatsistojęs sugebės įveikti žuvį. O jei laiko ranką ant spiningo, nematydamas jaus, kada reikia pakirsti, kur link traukti laimikį, kuris, kitaip nei traukiamas į krantą, dabar turi daug mažiau galimybių pasprukti...

Išvardijau nemažai privalumų velkiavimo naudai, manyčiau, kad tikrai ne visus, bet yra ir trūkumų. Gaudyti šiuo būdu mažuose ar labai apžėlusiuose vandens telkiniuose, labai stiprioje srovėje nėra prasmės. Ten, kur nelygus telkinio reljefas ir reikia „iščiupinėti“ kiekvieną dugno pusmetrį, velkiauti neverta, čia reikia spiningauti. Netinkamas laikas velkiauti, kai plėšrūnės glaudžiasi prie krantų. Taip pat ribojama masalų žaidimo įvairovė. Tačiau pagrindinis trūkumas – sąlygiškai mažesnis vilioklių ir (arba) jų modelių pasirinkimas nei spiningaujant įprastai.

Visa tai, ką dabar kalbėjau – skirta velkiavimui gėluosiuose vandenyse. Bet juk žvejoti velke labai sėkmingai galima ir jūroje, šis būdas ten galbūt net populiaresnis ir gerokai perspektyvesnis nei spiningavimas nuo kranto arba iš valties...

Romualdas Žilinskas