Kitoks karšių žūklės būdas
Savo straipsniuose nuolatos pabrėždavau, kad vietiniai žvejai dažniausiai „apgaudo“ atvykėlius, nes puikiai žino savo vandens telkinio žuvų įnorius, kadangi per daugelį metų tiek telkinį, tiek ir jo žvynuotąsias yra išanalizavę iki smulkmenų. Bet žūklė yra žūklė, todėl visada pasitaiko išimčių.
Vieną vasarą gavau gal iš trijų jaukų importuotojų pratestuoti visą eilę įvairiausių prievilų. Nemažą jų dalį bandydavau visai šalia namų tekančioje Neryje, nes norint gerai suprasti, kaip vienas ar kitas pašaras veikia, tenka jį bandyti nuosekliai ir daug kartų. Aišku, pageidautina kuo įvairesniuose vandens telkiniuose, bet tam neturėjau nei laiko, nei galimybių.
Žvejodavau plūdine, dugnine vienoje upės įlankoje, kur žinojau esant karšių, atplaukdavo čia ir meknių, pasitaikydavo šapalų ir, suprantama, visada vilioklius ragaudavo įvairaus „kalibro“ kuojos. Vasara masalams naudojau kukurūzus, blyną, žirnius, bandydavau ant kabliuko verti ir sliekus. Kartais žūklės pasitaikydavo sėkmingos, kitąsyk nepešdavau visai nieko. Ateidavau į žūklavietę dažniausiai anksti ryte ir meškeriodavau iki saulė nenuvydavo nuo kranto, arba bandydavau laimę vėlyvą popietę iki sutemų.
Vakarais į šalimais esančią įlanką visada ateidavo tas pats žvejys, visada pasirodydavo tuo pačiu laiku – kada aš vyniodavau meškeres, nes pradėdavo temti. Pažinojau jį – ne visai vietinis, nes į Kauną atvyko prieš keletą metų iš Aukštaitijos, sakėsi pastoviai žuvaudavęs Šventojoje. Įdomu tai, kad jau nuo pirmų to meškeriotojo „vizitų“ prie Neries, ėmė sklisti legendos, kiek daug jis pagauna žuvų ir koks yra puikus meškeriotojas. Tačiau visos tos kalbos pasibaigdavo tuo, kad šis žvejys vienišius, labai uždaro būdo ir savo paslaptimis nesidalija su niekuo.
Vieną vakarą atėjęs prie upės užtrukau ilgėliau. Temo, bet dar nebuvau pagavęs nuo pietų nė vienos žuvies, tad nusprendžiau pasėdėti ant kranto su dugnine porą valandų tamsoje. Netoliese tiltas, kurio žiburiai siekė ir mano žūklavietę, vakaras giedras, todėl dugninėms nereikia nė švieselių. Beveik visai sutemus atėjo ir Sigitas (toks buvo to žvejo vardas), įsitaisė maždaug už 20 m nuo manęs. Krantas nors ir apaugęs karklais, bet kolegą galėjau matyti, buvo įdomu, kaip jis meškerioja, nes „viena boba sakė“, kad Sigis kiekvieną sykį namo vis parsineša po keletą „va, tooookių“ karšių.
Na, gandai mano rajone dažnai sklinda greitai ir dažniausiai išdidėja iki neregėtų aukštumų, bet šį sykį...
Matau, kad Sigitas montuoja match tipo meškerę. Neįžiūriu, ką veria ant kabliuko, kur užmeta, išgirstu tik tylų tekštelėjimą į vandenį. Dar girdžiu, kaip šūsteli į upę jauko. Iš garso suprantu, kad tai – žirniai. Gal po penkiolikos minučių... traukia. Ir tikrai nemenką žuvį, nes meškerė perlinkusi labai smarkiai. Nepraeina nė pusvalandis, o mano „kaimynas“ lupa dar vieną ne ką menkesnį laimikį. Aš tik iš tolo seku, ką veikia kolega, nes maniškės dugninės tarsi mirusios. Sigis išsitraukia ir dar „kažką“...
Nusispjaunu, susirenku meškeres, tipensiu namo. Eiti reikia pro žvejį, nes taip jau veda takas. Einu, pasilabinu. Sigitas atsako, paklausia, kaip sekėsi. Tuščia, sumurmu, man visai tuščia, o tau, kaip matau, sekasi neprastai. Daugiau nieko neklausiu, bet Sigis, mano nuostabai, viską parodo pats.
Pirmiausiai, aišku, laimikį. O, jergutėliau, ten trys karšiai ir visi ne mažesni nei po 2 kg! Šiose vietose tokie yra didelė retenybė. Po to parodo kuo žvejoja, Na, taip, atspėjau – žirniais. Bet visas, kaip sako, Sigitas, „fokusas“ yra gaudymo technikoje. Žiūrėk...
Žiūriu akis išpūtęs. Žvejys nenaudoja plūdės. Jo sistemėlė: laisvai valu slankiojantis gal 8 g slyvutės formos svarelis, mažutėlis suktukas, kuris su pagrindiniu valu jungia apie 70 cm ilgio pavadėlį su plonavieliu lengvu kabliuku. Valas – 0,18 mm, pavadėlis – 0,16 mm, kabliukas pilkšvos spalvos, plataus linkio. Mauna vieną žirnį, užmeta tiksliai į tą pačią vietą, kur prieš tai įmetė žirnių saują. Tuomet įtempia valą ir meškerykotį laiko beveik stačiai, kad jaustų ranka kiekvieną žuvies prisilietimą ir, kaip pakomentavo jis pats, svarelio slinkimą dugnu. Žirnius tėkmė nuneša į duobelę, pristumia prie jos šlaito, kur yra atbulinės tėkmės riba. Ten pat dugnu nusirita ir svarelis su masalu. Pasak Sigito, reikia labai atiderinti svarelio masę, nes per lengvas dėl valo tempimo praplauks vandens suneštus žirnius, o per sunkus užstrigs dugne pakeliui. Reikia turėti omeny ir tą faktą, kad upėje vandens lygis kinta, tad gali būti, jog vakar naudotas 8 g gramzdas dėl pakilusio vandens ir kitaip tekančių srovių bus per lengvas arba įmanomi priešingi variantai. Tačiau lengvesnio nei 5 g ir sunkesnio nei 12 g jis nenaudoja. Pakerta išsyk, kai pajunta, kad kažkas timpteli valą arba, kas dažnai nutinka kimbant karšiui, kerta, kada gija atsipalaiduoja. Niuansas – jei atsipalaiduoja, reikia padelsti akimirką, kad karšis giliau įrytų žirnį, bet jei delsi tempimo metu – masalą nutrauks nuo kabliuko. Regis, čia tik smulkmenos, bet jos yra labai svarbios.
Jaukinama ne itin gausiai, tačiau stabiliai, juolab jis žirnius berdavo į tą įlankėlę kiekvieną vakarą jau kelios savaitės, bet tuo metu, kai aš jau sėdėdavau namuose.
Toks žūklės būdas labai efektyvus, tai įrodo ir laimikiai, bet esant labai vėjuotai dienai, nauda menka – sunku jausti toliau užmestą masalą. O tamsa yra ne kliūtis, nes juk kibimą kontroliuoji ranka. Dieną arba rytais čia užsuka tik pavieniai stambūs karšiai, o temstant atplaukia visas būrys. Tiesa, reikia standesnio, jautresnio meškerykočio. Jis naudojo 4,20 m ilgio, bet nepamenu jau kokio užmetimo svorio ir kokios firmos gaminys buvo...
Suprantama, kad jau kitą dieną aš pabandžiau taip žvejoti. Ir ką? Ir nieko. Viską dariau taip pat, mano meškerė, manding, net jautresnė, bet kas iš to jautrumo, jei žuvys masalo nenorėjo ragauti. Nesėkmę nurašiau nevykusiai vietai ir jaukinimui, nes aš savo žūklavietėje anksčiau kaskart versdavau po puskibirį firminių prievilų.
Tačiau nei kitą, nei dar kitą dieną nepagavau nieko. Į Sigito vietą eiti nedrįsau, nors jis jau kelis vakarus kažkodėl čia nesirodė.
Po kokios savaitės mano mokytojas galiausiai apsireiškė. Kaip? Niekaip, atsakiau, nežinau kodėl, bet man tavo metodas visai neprilipo, gal vieta ne ta? Sigis tik šyptelėjo ir nuėjo žuvaut į tą šalimais esančią įlankėlę.
Po pusvalandžio girdžiu, kaip traukia karšį... Mistika kažkokia, Dievo pateptasis.
Taip kartojosi dar kokius tris vakarus. Ateina Sigitas, kaip jis išsireiškė, pasiima tris karšius ir eina namo. Aš ateinu anksčiau, o išeinu vėliau, bet nepagaunu nieko. Sykį visgi susigundžiau, išėjus Sigitui, pabandyti jo vietoje. Bergždžiai.
Galiausiai Sigitas pasakė dar ir tai, ko anksčiau nebuvo minėjęs. Technikos technikomis, pagyrė, kad žuvauju teisingai, bet nė vienas karšis čia negriebs, jei žuvausiu netinkamai paruoštais žirniais. Tai, kad man pakliuvo keletas, kada žvejojau dugninėmis – ne rodiklis. Čia, dumblyne, reikia itin minkštų, lengvų, pagardintų vanile žirnių. Jis parodė kokiais meškerioja – paspaudinėjau tarp pirštų ir iškart susiploja, luobelė vos laikosi. Žirniai tokio minkštumo, kad kiekvieną sykį, jei permeti meškerę, tenka mauti jau kitą. Pauosčiau, na, taip, turi salstelėjusį kvapą.
Imk, sako, porą saujų, bandyk. Nuėjau į savo vietą ir pagavau du didžiulius karšius. Norėjau dar, bet Sigitas patarė nevargti – čia karšiai kimba tik porą valandų, kai sutemsta, po to kažkur dingsta – viskas, laikas išseko...
Taip žvejojau dar daug kartų. Bandžiau ir Nemune. Pagaudavau, tinkamai išsivirdavau žirnius, nes vos kietesni – nekimba. Net nežinau kodėl. Bet kuomet žuvaudavau šalia Sigito, mano rezultatas visada būdavo prastesnis. Ir gerokai, nes „savo“ tris karšius jis pasigaudavo per valandą, aš per dvi valandas vieną arba du plačiašonius...
Manding, kad Sigitas dar ne viską pasakė apie karšių gaudymą, dar kažką nutylėjo, spėju, kad paslaptis slypi masalo paruošime.
Romualdas Žilinskas
