Kaip žiemą vobleriu pagauti Kauno marių sterką

Todėl tęsiame atviro vandens sezoną nekreipdami dėmesio, kad naktimis termometro stulpelis nukrenta į „minusą“, dieną laikosi ties nuline padala arba vos aukščiau, žemę padengia greitai tirpstantis sniego sluoksnis arba lyja. Žvejys nuo tokio oro į euforinę būseną tikrai nekrenta, bet labai ir nepergyvena, jei turi atitinkamus drabužius, avalynę, pirštines, žodžiu, apsirengęs ir apsiavęs taip, kad būtų patogu, šilta ir sausa.

Kur kas prasčiau, kada pučia stiprus vėjas, kuris šiuo metų laiku dažniausiai turi šiaurės ar rytų kryptį. Kaip žinia, šis meteorologinis faktorius nepalankus žūklei jau vien dėl to, kad rytiniai bei šiauriniai vėjai kažkodėl migdo mūsų platumų žuvis. O ką jau kalbėti apie tai, kad šiuo metu žvynuotųjų aktyvumas dėl smarkiai atvėsusio ir vis tebevėstančio vandens, sezonų kaitų ir šiaip jau yra žemiausiame lygyje.

Tačiau šiuo laikotarpiu, o aš kalbu apie žiemos pradžią, kuri išties tik turi „žiemos“ pavadinimą, bet į tikrą tą metų laiką nepanaši, būtent sterkai mažiausiai reaguoja į negatyvius žvejybai meteorologinius reiškinius. Jei būtų vasara, rudens pradžia, minėtų plėšrūnų nuotaikų kitimą justumėme neabejotinai, bet ne dabar. Stiprus ir šaltas vėjas labiau neigiamai veikia paties žvejo nuotaiką, kadangi net ir labai šiltai apsirengus menkas malonumas svaidyti nuo kranto masalus, kai vėtra prausia veidą, rankas šlapiu sniegu arba tiesiog tvilko odą šaltais drėgnais gūsiais, lanku lenkia valą ir sunku jausti atsargiai kimbančias žuvis.

Tad belieka lipti į valtį ir patogiai įsitaisius tampyti paskui save masalą. Reikėtų pasakyti, kad vėjuotas ir šaltas oras laive bus dar stipresnis bei šaltesnis, kadangi atviruose ežerų bei tvenkinių vandens plotuose vėtra tik dar labiau įsibėgės. Upėse ne ką geriau, čia tarsi kokiame vamzdyje: pačios šalčiausios oro masės susikoncentruoja tarp krantų, vėjas, iš kur bepūstų, vis tiek jas gins išilgai vandens srauto.

Visgi velkiavimas dabar turi bent jau vieną neabejotiną pliusą – kontaktą su masalu prarasime tik tiek, kiek tai būna velkiaujant bet kokiomis oro sąlygomis ir bet kokiu metų laiku. Visą tą nupasakotą situacija mes galime paversti dar vienu privalumu, kadangi tykus oras neretai sutampa ir su temperatūros kritimu – ledo plutele pasidengia vandens telkinių priekrantės, įlankos. Jei ryte atvažiavęs žvejoti randi ledo sukabintus vandens pakraščius – nieko baisaus – trissyk nusispjovęs apsisuki ir trauki namo.

Bet kada išplauki velkiauti ir grįždamas randi užšalusią priekrantę, tuomet gali pakliūti netgi į pavojingą situaciją. Yra nutikę, kad guminėmis valtelėmis plaukioję žvejai tuomet prapjaudavo savo valtis ir vos išsikapanojo į krantą.

Bet užteks verkšlenti dėl bjaurių orų, susikoncentruokime į sterkų gaudymą.

Plaukiam į Kauno marias?

Jei reikėtų pasirinkti, kur šiuo metu žvejoti sterkus, net neabejodamas plaukčiau į Kauno marias ar kitą didelį stovinčio vandens telkinį. Upėse sterkai kimba lygiai taip pat sėkmingai, bet juos surasti bus sunkiau. Kita vertus, tekančiame vandenyje begaudant sterkus galime tikėtis ir lydekų, ešerių, gal net koks šamas netyčia grybštels...

Stovinčiuose vandens telkiniuose sterkai koncentruosis pačios giliausiose vietose. Taip, ten galbūt bus ir kitų žuvų, bet lydekos arba ešeriai užkandžiauti bandys ne „miegamajame“, bet išplauks medžioti į seklesnes vietas.

O sterkai nesitrauks iš gelmės – jie, mano manymu, apskritai yra giliausiai besimaitinantys ežerų ir tvenkinių plėšrūnai. Toks būdo bruožas, deja, jiems ne į naudą, kadangi ištraukti iš dešimties ar daugiau metrų sterkai neretai žūva dėl staigaus slėgio kitimo. Todėl kitąsyk su skaudančia širdimi tenka mesti per valties bortą sprindinį sterkiuką, kuriam išsprogo akys (tiesiogine prasme) arba išlindo per gerklę plaukiojamoji pūslė.

Šiltuoju metų laiku net ir sterkai tupi dažniausiai sekliau nei dabar. Kaip pavyzdys bus Kauno marios, nes ten dažniausiai ir žvejoju. Jei vasaros viduryje jie galėjo masalus stverti 5–6 m gylyje, rudeniop medžiodavo 8–12 m gelmėse, tai dabar juos iškrapštyti dažniausiai galima tik iš 15–18 m gylio. Tai praktiškai vos ne giliausios šio telkinio vietos – apsemta Nemuno vaga.

Žvejo logika gundyti sterkus tokiose gelmėse vienareikšmiškai pasiūlytų ir atitinkamus masalus – be abejonės tai būtų guminukai. Išties pasirinkimas geras, bet tada, kai užsiinkaruoji valtį ir bandai šiuos plėšrūnus gundyti tiesiog spiningaudamas. Galima šiais viliokliais ir velkiauti, tačiau kur kas perspektyvesnė žūklė bus tampant valtimi voblerius.

Bet prieš aptarinėjant pastaruosius masalus, trumpam sugrįžtame prie sterko biologijos. Sterkai dažniausiai medžioja nedideles siaurakūnes žuveles. Kadangi dabar kalbu apie stovinčio vandens telkinius, tai sterkų grobis šiuo metų laiku veikiausiai bus smulkesnės kuojos, pūgžliai, gružliai, ešeriai ir pan.

Man visada išlieka mįslė: ar gali būti visa ši smulkmė tokiuose dideliuose gyliuose? Galbūt pūgžliai, gal dar ešeriai, bet mažos karpinės žuvys? Reikėtų ta tema pasikonsultuoti su ichtiologais.

Tačiau faktas, jog nepaisant metų laiko, vandens temperatūros, sterkų aukų gabaritai beveik nekinta. Jei lydekos vėlų rudenį gali sučiaumoti iki trečdalio savo kūno dydžio aukas, net ešeriai linkę griebti stambesnius masalus, tai sterkai ir toliau lieka ištikimi savo prigimčiai. Na, gal keliais centimetrais ir padidėja viliokliai, bet labai jau nežymiai ir šių grobuonių žūklei tinka tie patys, kuriuos naudojame vasarą. Bent jau didesnė tikimybė sugundyti sterką 5–7 cm dydžio vobleriu, nei 10–12 cm tos pačios rūšies masalu. Ir tai ypač ryšku būtent stovinčiuose vandens telkiniuose.

Suprantama, kad minėtas siaurakūnes žuveles imituoja minnow tipo vobleriai. Ne vien tik dėl formos tokio tipo masalai sterkams patinka, kadangi šie plėšrūnai labiausiai mėgsta neagresyviai dirbančius vilioklius. Juk spiningaujant sterkai neretai čiumpa guminukus, porolonines žuveles būtent pauzių metu arba tada, kai masalai juda lėtai, per daug nesikraipydami į šonus. Vėlgi akcentuočiau ir metų laiką – dabar tai itin išryškėja.

Kaip apgauti ir voblerį, ir sterką

Pasiekti sterkus su nedideliais minnow vobleriais tokiose gelmėse įmanoma tik naudojant užgilintojus. Čia jau net didesni ilgaliežuviai tokio tipo vobleriai nepadės, kadangi nesu matęs 10–15 cm ilgio minnow, kurie nertų, tarkim, į 15 m gelmę. Galbūt tokių modelių yra, bet tokiu atveju jie bus pernelyg agresyvūs, nes, kaip jau sakiau, sterkams reikia vangesnių ir mažiau virpančių voblerių.

Specialūs užgilintojai kainuoja gana brangiai, ne visi jie tinkami paprastoms guminėms valtelėms, tad šiuo atveju daug paprasčiau pasirinkti sistemėlę su šratu. Nieko sudėtingo, nes tai elementari paternoster sistemėlė, tačiau šįsyk pritaikyta ne gaudyti dugnine, o velkiauti.

Nors sistemėlė iš pirmo žvilgsnio ir nesudėtinga, tačiau įgusti teisingai ja žvejoti užtrunka nemažai laiko. Taip pat reikia mokėti teisingai pasirinkti svarelius, masalus, pavadėlių ilgius. Apie šiai sistemėlei tinkamus visus vilioklius ir kitas ja gaudomas žuvis išsamiau parašysiu galbūt kitą kartą, nes dabar kalbu tik apie sterkus.

Pirmiausia išsinagrinėkime pačią sistemėlę, o tiksliau – jos parametrus. Šią sistemėlę galėsite panaudoti ir kitais metų laikais atviro vandens sezono metu.

Pavadėlis, prie kurio tvirtinamas šratas, o tas svarmuo ir atlieka užgilintojo vaidmenį, yra nuo 0,75 iki 1,0 m ilgio. Pasaitėlis rišamas prie apatinės trišakio suktuko auselės. Svarelis prisegamas prie pavadėlio pririštu karabinu, kadangi, priklausomai nuo gylio, kartais tenka varijuoti gramzdų svoriais. Aš pavadėlį šratui dažniausiai renkuosi mažesnį iš minėtų, bet kiti žvejai gaudo su metriniais ar net truputį ilgesniais.

Taip žvejojantys gal atkreipė dėmesį, gal nė nesusimąstė, bet apatinio pavadėlio ilgis turi reikšmę pasirenkant masalus. Jei pasaitėlis yra trumpesnis, tuomet geriau naudoti voblerius, kurie turi mažesnį panirimo gylį, tarkim, iki 0,5 m. Su ilgesniu galima gaudyti ir giliau neriančiais modeliais, nes, teoriškai, o ir praktiškai, galioja taisyklė: kuo aukščiau bus pririštas antrasis pavadėlis, prie kurio tvirtinamas masalas, tuo giliau teks nerti vobleriui, kad jis būtų prie pat dugno. Juk masalas yra pakeltas, tarkim, į 1,0 m aukštį, o mums reikia, kad vilioklis plauktų tik keli ar keliolika centimetrų aukščiau grunto.

Vėlgi teoriškai, tai būtų galima nesunkiai apskaičiuoti žinant voblerio panirimo gylį ir apatinio pavadėlio ilgį. Tačiau praktiškai tai gana sudėtinga, nes šratas tempiamas paskui valtį ne stačiai po ja, o atleidus kažkiek valo, tad kuo daugiau gijos mes atleisime, tuo bus mažesnis kampas tarp šrato ir pavadėlio, prie kurio pritvirtintas vobleris.

Todėl tas 1,0 m aukštis gali sumažėti dvigubai. Įtakos tam turi ir šrato svoris, kadangi tokio velkiavimo esmė yra jausti gramzdu dugną. Jei mes pasirinksime mažesnės masės šratą, jis labiau atitols nuo valties, kol ims liesti dugną ir, kaip jau sakiau, kampas tarp masalo pavadėlio ir gramzdo pavadėlio bus mažesnis.

Kadangi Kauno mariose yra daug kliuvinių, tenka gaudyti stora pinta gija. Mano pažįstami velkiautojai nesismulkina ir žvejoja ne plonesniu nei 0,20 mm pintuku. Iš principo pagrindinio valo storis kibimui įtakos visiškai neturi, tačiau tokiu atveju reikia naudoti masyvesnius šratus. Aš žvejoju 0,15–0,18 mm pintu valu, nes su plonesne gija galima ne tik mažinti gramzdų svorį, bet ir geriau juntamas dugnas.

Akmenynuose „rasti“ dugną nesudėtinga netgi pirmąsyk šitaip velkiaujant, tai puikiai juntama ranka. Tačiau yra vietų kur gruntas minkštas ir žvejys gali suklysti, jei per daug ar per mažai atleidžia valo nuo valties. Jei valo bus per mažai, tuomet šratas nepasieks dugno ir vobleris plauks sterkams virš galvų. Jei gijos išleisime per daug, tokiu atveju gramzdas arba masalas „prigaudys“ kliuvinių, vobleris ars dugną, turėsime prastą kontaktą su viliokliu.

Pavadėlis, prie kurio tvirtinamas šratas, turėtų būti metalinis, nes Kauno marių dugnas pilnas aštrių kriauklių ir paprastą arba pintą valą greitai nupjausite. Kadangi ilgų plieninių pavadėlių rasti parduotuvėse sunku, galima sudurti du ar net tris trumpesnius pavadžius. Su tokiu „sudurtiniu“ pavadėliu kontaktas su dugnu gal bus jaučiamas gal ir truputį silpniau, bet turint jautrų meškerykotį ir įgudus taip žvejoti dugną užčiuopsite be vargo.

Šratų masė priklauso nuo pagrindinio valo storio bei gylio, kuriame žuvausite. Naudojant plonesnę giją ir gaudant, tarkim, 4–5 m gylyje gali pakakti ir 50–60 g svarelio. Bet velkiaujant su storu valu maksimalioje marių gelmėje jau reikės ir du ar tris kartus sunkesnio gramzdo. Šiaip jau patys populiariausi yra 3, 4 uncijų bei 150 g svareliai, nors vasarą, kuomet gaudoma mažesniuose gyliuose, reikėtų turėti ir lengvesnių.

Prie šoninės trišakio suktuko auselės pririšamas pavadėlis su segtuku, jis skirtas vobleriui. Šio pavadėlio ilgis varijuoja nuo 1,20 iki 1,80 m. Aš dažniausiai renkuosi „aukso vidurį“ ir naudoju 1,50 m pavadėlį. Ar turi reikšmės masalo žaidimui, kibimui pasaitėlio ilgis?

Galbūt, bet daugiau tada, kai naudojamas ilgas apatinis pavadėlis ir masalas atleidžiamas netoli valties – šiuo atveju viršutinis pavadėlis irgi turėtų būti ilgesnis. Beje, su labai ilgais pavadėliais daugiau painiavos. Ne tiesiogine prasme, nes jie susipainioja nebent tuo atveju, kada gaudoma iš vienos valties keliais meškerykočiais ir vienas masalas beplaukiant valtimi „pasigauna“ kitą.

Turiu omenyje, kad spiningas, kuriuo velkiaujama, būna neilgas, paprastai žvejai naudoja iki 2,60 m kotus. Su tokiu spiningu traukiant žuvį ilgas pavadėlis maskatuojasi į šonus, o pritrauktas prie valties laimikis turi daugiau laisvės ir jį sunkiau paimti graibštu, ranka pasiekti praktiškai neįmanoma.

Nuolat keičiant voblerius ilgas pavadėlis irgi bus nepatogus. Sistemėlės bei spiningo ilgių santykis yra bene vienintelis šitokio velkiavimo minusas. Norėdamas bent kažkiek sušvelninti situaciją aš gaudau tuo standartiniu 2,75 m spiningu. Gal jautrumas menkesnis, tačiau bent jau patogiau privesti žuvį prie pat valties borto ir pasikeisti masalus.

Pavadėlis vobleriui parenkamas iš monofilamentinio arba fluorokarboninio valo, kurio storis 0,30–0,35 mm. Jei yra galimybė, kad užkibs lydeka, rišamas dar storesnis fluorokarbono pavadys. Stori valai kažkiek varžo nedidelių voblerių judesius, bet kito pasirinkimo, deja, nematau.

Kita vertus, didesnio diametro valas yra tvirtesnis, o mariose pilna kliuvinių. Būna, kad „šukuoji“ kokią nors vietą visą dieną, bet vakarop staiga – op! – sėdi... Bet ne žuvis, o dumblu apneštas tinklo gabalas arba medžio rąstas. Kadangi valtis plaukia, plonas valas gali trūkti net nespėjus jos sustabdyti. Netgi tokią giją neretai nutrauki, kuomet bandai jėga lupti užkliuvusį masalą iš dugno. Daug padeda specialūs atkabekliai, bet ir jie ne visagaliai...

Kai kurie šitaip gaudantys žvejai tvirtina, kad storas valas padeda išvengti praradimų užkibus stambiam laimikiui. Nelabai sutikčiau su tokia nuostata. Na, taip – kuo tvirtesnė yra gija, tuo lengviau traukti didelę žuvį.

Tačiau 95 proc. laimikių yra tie, į kuriuos „nusitaikei“. Jei gaudai sterkus – kibs praktiškai vien sterkai, jei ešerius – masalus čiups pastarieji. Kaip dažniausią priegaudą galėčiau įvardyti lydekas ir salačius. Kad šitaip žuvaujant užkibtų šamas – nesu girdėjęs. Gal kam nors ir teko susigrumti su ūsuočiu, gal aš ne viską žinau.

Salačiai paprastai dažniau netyčia užkimba šiltesniu metų laiku, o lydekos gali masalais susigundyti veikiau rudenį, žiemą, nors pasitaiko ir vasarą. Bet pasikartosiu – tai yra išimtys iš bendros taisyklės.

Manau, supratote, kad tokios sistemėlės užmesti nereikia. Šratas tiesiog nuleidžiamas per valties bortą, atlenkiamas ritės lankelis ir laukiama iki gramzdas bakstels dugną – valas atlaisvės. Kadangi šis procesas vyksta judant valčiai, tai papildomai atleisti valo nereikia, nebent jo ilgį tenka reguliuoti ten, kur mažėja arba didėja gyliai.

Stebi echolotą ir matai, kada teks suvynioti dalį pagrindinio valo, o kada iš ritės atleisti papildomą atkarpą gijos. Ar šratas liečia dugną, kaip smarkiai jis liečia, galima jausti ir stebint spiningo viršūnėlę. Bet tai nėra paprasta, irgi reikia įgudimo. Pažvejoję kelis sezonus galbūt galėsite netgi skirti ar dirba ir nedidelis vobleriukas, nes pasitaiko, jog jis pagriebia dugno šiukšlių, žolių, už pavadėlio persimeta vilioklio kabliukai.

Spiningai šiam velkiavimui naudojami gana standūs, didesnio užmetimo svorio. Mano manymu, mažiausias testas turėtų būti iki 30 g. Beje, aš žvejybinei įrangai visada esu minimalistas...

Žieminio velkiavimo niuansai

Toks velkiavimas žiemą nuo vasarinio-rudens pradžios skirsis, nes gaudysime labai dideliame gylyje ir teks naudoti bent jau 120 g. gramzdus. Pastarasis svoris tinkamas iki 0,18 mm storio pintam valui, nes žuvaujant su storesniu jau prisireiks sunkesnių gramzdų, kitu atveju nesugraibysite dugno ir jūsų sistemėlė plevėsuos kažkur viduriniuose vandens sluoksniuose. Kauno mariose plaukiant pasroviui dar bus įmanoma jausti dugną, bet prieš srovę – tikrai ne.

Ežeruose galimi ir lengvesni šratai, tai priklausys nuo konkretaus vandens telkinio, galbūt gaudysite ir mažesniame gylyje. Visgi, manau, be 100 g svarelio neapsieisite.

Kadangi dabar norėdami užčiuopti dugną šratus atleidžiame gerokai toliau, truputį skirsis ir pati sistemėlė. Jei vasarą įprastai naudodavau gramzdą su trišakiu suktuku jungiantį 75 cm ilgio metalinį pavadėlį, tai šįsyk reikėtų 100–120 cm ilgio pasaitėlio. Fluorokarboninė gija, prie kurios rišamas karabinas ir tvirtinamas vobleris, t. y. masalui skirtas pavadėlis, „ištįsta“ nuo 120–150 cm iki 170–200 cm.

Tokie pakeitimai duoda geresnius rezultatus todėl, kad atleistas toli nuo valties valas su dugnu sudaro mažesnį kampą, juolab galima naudoti ir šiek tiek giliau neriančius voblerius, kurie pirmuoju atveju jau gremžtų dugną. Taip pat gaudymas dideliame gylyje turi dar vieną niuansą, kurį veikiausiai galėtų paaiškinti tik fizikai.

Kalbu apie tai, kad, tarkim, iki 1,8–2,0 m nyrantys vobleriai, kuriuos velkiaudamas šratu mažesniame nei 10 m gylyje vargu ar naudočiau, kadangi jie ners per daug giliai, gaudant 15–18 m gelmėje puikiausiai tinka. Labai keista, žinant, kad tokio panirimo gylio vobleriai teoriškai turėtų liesti dugną, nes aukštis nuo šrato iki suktuko vertikalioje padėtyje yra mažesnis už jų panirimo gylį, o velkiaujant su tokia sistemėle tas atstumas bus dar mažesnis, kadangi pagrindinis valas su dugnu sudaro maždaug 30–60 ° kampą.

Na, taip – traukiame masalą labai lėtai, zigzagais, kurių metu vilioklis netgi apskritai nejuda, tai yra velkiavimo kasdienybė. Bet, mano įsitikinimu, nurodyto panirimo gylio vobleriai tiesiojoje turėtų pasiekti maksimalią jiems „užkoduotą“ gelmę ir arti dugną. Tačiau tiek nepaneria ir nearia...

Ir net nesvarbu kokio tipo vobleris: plaukiantysis, neutralaus plūdrumo ar skęstantysis. Aišku, pastarieji ramybės būsenoje gula ant dugno, bet netgi jų skendimas dideliame gylyje tuomet būna toks lėtas, kad kitąsyk net nesijaučia, t. y. vobleris tiesiog nespėja nuskęsti žemiau darbinio gylio ribos.

Kas lemia tokius keistus dalykus? Gal vandens tankis, kuris labai vėsiame vandenyje, įskaitant tai, kad didelė gelmė, dar ir šaltasis metų laikas, didesnis nei paviršiuje? Beje, didžiausias vandens tankis būna 3,986° C temperatūroje.

Ar įtakoja vandens slėgis, kuris didėjant gelmei didėja, dėl ko plūdrūs daiktai tam tikroje gelmėje praranda šią savybę? Pastaruoju atveju „dirbtinai“ panardintas šrato pagalba vobleris nebetenka savo išskirtinių savybių, išnyksta riba tarp skęstančiojo, plaukiančiojo bei neutralaus plūdrumo modelio.

O gal viskas, ką suminėjau, ir dar daugiau kartu? Kaip ten bebūtų, bet praktiškai tokiu fenomenu įsitikinau ir šis faktas leidžia naudoti daugiau įvairių voblerių, juolab, ką jau minėjau, masalų dydis padidėjo dar apie porą centimetrų.

Masalų daugiau nei spalvinių variacijų

Voblerių spalvinių variacijų skaičius sterkams šalčiausiuoju metų laikų sumažėja iki minimumo. Jei vasarą šiems plėšrūnams reikėdavo nuolatos pataikauti, nes jų norai per dieną keisdavosi po keletą sykių masalų modeliams, o dar ir įskaitant įvairiausius spalvų derinius, tai dabar veikiausiai sterkams neužtenka laiko keisti savo norus, nes diena yra labai trumpa. Kita vertus, kibimo galima laukti bet kada, kol šviesu (apie naktinę žūklę būtų jau kita kalba), bet ne taip, kaip vasarą, kada tekdavo keltis nė nepamiegojus arba laukti vakarinio plėšrūnų kibimo.

Šiuo metų laiku sterkams galima išskirti dviejų spalvinių derinių grupes: tamsūs natūralių atspalvių ir šviesūs natūralių atspalvių. Prie šviesių galima priskirti ir voblerius su blizgiais šonais. Įdomiausia, kad tamsūs masalai labiau sterkams patinka apniukusią, netgi lietingą dieną, kas tik dar sykį įrodo, kad šių žuvų rega yra puiki.

Žinoma, negalima atmesti „morkinio“ varianto, nes sterkai kažkodėl eina iš proto dėl šios spalvos. Tik dabar ji turėtų būti tamsi, neiššaukianti, tokia nuvytus morka tiesiogine prasme. Kalbu apie voblerio šonus, pilvelį, nes nugara vis tiek pageidautina juoda, tamsiai mėlyna, tamsiai ruda.

Kaip vieną geresnių vobleriu galėčiau paminėti Lucky John Minnow X, kurio dydis yra 8 cm. Panirimo gylis iki 1 m, o tai reiškia, kad jis bus universalus sterkų vilioklis ir šiltesniu metų laiku. Bet esmė galbūt net ne tame, net ir ne šio modelio spalvinėse variacijose, nes kai kurių savo senu įpratimu nė neperdažau, o pačiame žaidime.

Lucky John Minnow X yra toks, jei taip galima išsireikšti, saikingai virpantis – nei pernelyg agresyvus, nei per daug statiškas. Jį priskirčiau prie universalių, kuomet nežinai, ko sterkai įsigeis. Suprantama, kalbu apie vasarą, rudens pradžią, kadangi dabar daugiau arba mažiau aišku, kad šie plėšrūnai norės būtent minnow ir dar netgi tų tikresnių – visai mažai besimėtančių į šalis, virpančių gal ir tankiai, bet nedidele amplitude. Visgi būtent Lucky John Minnow X ir žiemą nepraranda savo ankstesnio žavesio.

Lucky John Pro Anira SP jau visai kitoks. Tai labiau vasarai tinkantis vobleris, 6,9 cm dydžio modelis neria iki 1,20 m. Yra ir mažesnis, 4,9 cm dydžio, kurio panirimas iki 0,80 m. Bet pastarąjį naudodavau ešerių gundymui. O kodėl miniu Lucky John Pro Anira SP? Nes jis man pernai prieš pat užšąlant Kauno marioms kelis sykius „iššovė“ tada, kai, regis, jau buvau sudėjęs visus ginklus.

Kodėl taip nutiko sunku pasakyti, nes šiaip jau sterkai panašiu laiku retai gundosi tokiais vobleriais, bet faktas lieka faktu. Labai tikiuosi, kad posakis, jog ir šluota kartais iššauna, netiks šiam vobleriui, nes po tų kelių sykių nusipirkau dešimt vienetų Lucky John Pro Anira SP modelių. Aišku, bandžiau šįmet vasarą, rudens pradžioje – sterkams tiko. Bet įdomu ar pasikartos šįmet pernykštis kibimas šaltame vandenyje...

Plaukiančioji Lucky John Pro Anira F versija, tas mažesnis modelis, man šįmet puikiai viliojo ešerius. Plaukiantieji agresyvesni, todėl visai nenuostabu. Kalbu apie gaudymą Kauno mariose ir būtent velkiaujant šratu. Bet dabar kalbu apie sterkus ir gal nenukrypsiu nuo pagrindinės temos.

Tipiniu sterkiniu pavadinčiau 7 cm dydžio, neriantį iki 1,2 m gylio Lucky John Pro Basara SP. Pakanka vien pažiūrėti į šitą voblerį ir, kas gaudo sterkus, manau, nesunkiai supras. Šiaip jau Lucky John Pro Basara SP vasarą tvičinguodavau ir sterkų esu sužvejojęs Neries seklumose prie rėvų. Stambių plėšrūnų nepasitaikė, bet sterkams tikrai patiko. O jei patiko vasarą, tuomet koks skirtumas metų laikas?

Todėl bandžiau velkiauti. Tampant paskui valtį su užgilintoju ir Lucky John Basara SP puikiai viliojo sterkus. Ir, ką reikėtų pabrėžti, šaltame vandenyje – ypač. 5,6 cm dydžio modelis, kuris neria iki 1,0 m gylio geresnis būdavo šiltesniu metų laiku. Bet kokiu atveju – labai vykęs Lucky John firmos vobleris, apie jį esu rašęs ne kartą, ir ateityje, tikiuosi, dar rašysiu.

Jei tikitės labai stambaus sterko, jei bandote tik tokį gaudyti tikslingai, tuomet parekomenduočiau skęstančiąją 9 cm dydžio prieš tai minėto modelio versiją Lucky John Pro Basara S. Gal nukrypsiu nuo temos, bet su tuo vobleriu susipažinau... TV ekrane. Žiūrėjau kažkokią žvejybinę laidą ir vienas rusų žvejys (Pauliaus Korsako atitikmuo, beje, net iš veido panašus) rodė, kaip pro jo miestą pratekančioje upėje naktį galima pagauti sterkų. Ir pagavo. Būtent spiningaudamas Lucky John Pro Basara S. Įtikino.

Tikrai nesigailiu žiūrėjęs tą laidą. Su šiuo modeliu esu sužvejojęs pakankamai svarių sterkų spiningaudamas, bandžiau ir velkiauti. Pradžioje išmėginau Nemune. Gal nepataikiau dienų, gal ne ten, gal per mažas masalo panirimo gylis, bet masalas tada labai nenustebino, nes sužvejojau tik porą „nelegalų“. Suprantama, gaudžiau ne su šratu. Bet kuomet išbandžiau Kauno mariose...

Sakau, Lucky John Pro Basara S yra tai, ko nori dideli Kauno marių sterkai. Beje, spalvinė variancija šiam modeliui net ir dabar gali būti ryškoka, tai išimtis iš mano minėtos taisyklės, kur vardijau spalvų gamas.

Negalėčiau nepaminėti ir 8,8 cm dydžio iki 1,2 m neriantį Lucky John Pro Silver S. Tai yra tipinis minnow atstovas, juolab jo panirimo gylis atitinka šiame straipsnyje aprašytus standartus. Tai irgi vienas universalesnių modelių gaudant sterkus sistemėle su šratu.

Paprastai rašydamas apie voblerius bandau nupasakoti jų animaciją, žaidimo braižą, aerodinamines savybes. Velkiaujant, o ypač taip, kaip šiame straipsnyje, negaliu matyti arba visapusiškai jausti voblerio darbo. Kita vertus, čia toks specifinis žūklavimas, kad kinta kai kurios modelių išskirtinės savybės, bet jau imu kartotis.

Nors ir dar kartą pasikartosiu: šiltai apsirenkite, sėskite į valtį, bet nekiurksokite prie kompiuterių – bus dviguba nauda – ir akys pailsės, ir grynu oru pakvėpuosite.

O sterkų... Na, jei gaudysite tiksliai taip, kaip rašau – pagausite. Pažadu.

Romualdas Žilinskas