Kaip pagauti pavasarinę lydeką. Antra dalis

Todėl jei vadovaučiausi ne išimtiniais atvejais, o daugiametės patirties vidurkiu, tuomet pavasariui rinkčiausi smulkesnius masalus nei rudeniui. Priežastis pati paprasčiausia, ją anoje rašinio dalyje minėjau net du kartus – viliokliai turi sekliai nerti, o tai daro praktiškai visų rūšių mažesni ar (ir) lengvesni spininginiai masalai.

Tokį jų pasirinkimą diktuoja ir žvejybinė logika. Arba spiningavimo patirtis, supraskite kaip norite.

Metaliniai masalai

Savadarbes vartikles išsaugojau nuo senų laikų, yra dar darytų prieš daugiau nei penkiasdešimt metų mano senelio, dabar tokių niekas negamina (gal kas nors panašias ir bando, bet nusipirkti tikrai negausi), todėl tuos masalus labai branginu. Kai kurios jų dažytos pagal Jūros modelį, kuriame vidinė masalo pusė nuspalvinta raudonai ir baltai, kas, beje, tikrai kartais labai pasiteisina gaudant lydekas.

Šios blizgės, priešingai mano anksčiau išsakytiems žodžiams, yra sunkokos pagal savo dydį, bet moku jas traukti taip, kad galiu išlaikyti nedideliame gylyje vesdamas gana lėtai. Tai svarbu, nes lydekos dabar nelabai gainiojasi judrius masalus, jos mieliau griebia plačia amplitude vinguriuojančias tingiai plaukiančias blizges. Tokią savybę turi kai kurios net ir pakankamai didelės vartiklės.

Kaip gerą masalą paminėčiau Kuusamo blizges. Nors Lietuvoje ne viena firma gamina vartikles, jų yra tikrai puikių, bet lengvų modelių tinkamų pavasarinei žūklei beveik nerandu. Beje, lengvos blizgės labai gerai dirba besileisdamos, tuomet, kai tik užmetę leidžiame joms pasiekti dugną. Nors pavasarį gaudome sekliai, bet ir poros metrų pakanka, kad tik užmetus patraukliai planiruojanti vartiklė suviliotų lydeką.

Konkrečių spalvų nenorėčiau akcentuoti, tai dažnai priklauso nuo kiekvieno vandens telkinio atskirai, vandens skaidrumo ir debesuotumo, bet visgi geriausių rezultatų lydekaudamas esu pasiekęs su varinio atspalvio masalais. Gal todėl, jog gegužį daug dienų būna saulėtų, bent jau tokia mano nuomonė.

Sukriukes irgi laikau daugiau pavasariniais lydekų masalais. Tai natūralu, nes besisukančios blizgės puikiai dirba jas lėtai traukiant, o be to visi žino, kad sukriukės labiausiai tinka žvejojant nedideliame vandens gylyje. Vienos mano mėgstamiausių yra prancūziškos Rublex (dabar, deja, jos tapo prastesnės ir yra gaminamos Ispanijoje), bet neatsisakau klasikinių Mepps ar kitų žymesnių gamintojų masalų. Lydekoms siūlau Nr. 3–4 modelius, dažniausiai su geltono ar vario spalvos metalo lapeliais.

Iš balto atspalvio sukriukių labiausiai pasiteisina nemari „lydekinė klasika“ – DAM Effzett modelis su raudonais dryžiais. Skaidriuose vandens telkiniuose sėkmingos būna irgi puikiai visiems žinomos universaliosios Mepps Black Furry, kurias daugelis žvejų laiko upėtakiams skirtu spalviniu variantu.

Dar viena puiki šios firmos sukriukė yra Aglia Decore – ypač modelis su geltono metalo lapeliu su juodais taškeliais. Beje, ši sukrė itin vilioja ešerius, o gaudant lydekas tokiu metų laiku dryžuotųjų irgi neretai pasitaiko. Tad vienu šūviu galima bandyti nušauti du zuikius. Ypatingai sekliuose vandenyse siūlyčiau naudoti nepasunkintas Mepps Lusox. Jos turi išskirtinius raudonus akcentus (kūnelį ir kabliuko papuošimus), kurie, mano nuomone, teigiamai veikia lydekų apetitą.

Viliokliai iš silikono ir plastiko

Lydekų žūklę sunku man įsivaizduoti be guminukų. Pavasarį galėčiau išskirti keletą spalvinių variantų.

Skaidriuose vandens telkiniuose, o taip pat ir vėlų rudenį labai pasiteisina fosforu prisodrinti masalai. Gana keista, kuomet gaudai šviesią dieną ir dar seklumose, o kibūs būna būtent tokie viliokliai. Bet čia esmė ne fosforo žibėjime, ką akcentuoja gamintojai, tačiau labai netipiniuose blankiuose atspalviuose.

Kibūs, sakyčiau, universalūs visais metų laikais yra ryškiai salotinėmis ar geltonomis spalvomis dažyti guminukai, kuriais daugelis (ypač rajonų) žvejų gaudo lydekas ir vasarą. Jie šiuo metų laiku labiausiai tinka apniukusią dieną drumstame vandenyje. Galvakablius siūlyčiau naudoti iki 7 g svorio.

Kuomet itin lėtai traukiame masalą, tada rekomenduočiau išmėginti tvisterius, nes tokie masalai dirba išraiškingiau už riperius. Kuomet pirmąsyk pasirodė Sandra guminukai turintys tvisterio uodegėles ir riperių kūnelius, jie man buvo ypač kibūs. Dabar panašių tvisterių gamina ir daugiau firmų.

Gaudydamas pavasarį sekliose vietose guminukus traukiu tolygiai be jokiu ypatingų manevrų, nes džigavimo technikos tokiuose gyliuose nepanaudosi, o ji ir nelabai perspektyvi. Na, gal kaitalioju traukimo greitį, bet tik tiek...

Į gegužės pabaigą imu naudoti ir „žolines“ neužsikabinamas vartikles. Gal kam atrodys visiškai nelogiška, nes dar augalija nesukilusi, bet kai kur seklumose ji jau pakankamai tanki, o be to lydekos mielai griebia šias blizges ir ne vien vandenžolėmis apžėlusiose vietose. Žinoma, tokie masalai irgi nėra vienodos kokybės, bet Rapala pagamino tikrai puikius modelius. Be reikalo mūsų žvejai dar skeptiškai žiūri į šiuos vilioklius – aš senokai jais gaudau lydekas ir tikrai sėkmingai.

Nereikia galvoti, kad neužsikabinamos vartiklės skirtos gaudyti tik stovinčiuose vandens telkiniuose – jos taip pat puikiai dirba ir upėse. Nežinia kodėl spiningautojai dažniausiai perka mažas tokio tipo blizges. Iš praktikos galiu pasakyti, jog didesnės kaip tik yra sėkmingesnės. Ypač vasarą, kuomet tenka masalą greičiau traukti.

Tada maži modeliai plaukia tik pačiu vandens paviršiumi virš žolių, o didesnės vartiklės pasiekia ir didesnį gylį. Tokie masalai tinkami žūklei ne tik tarp vandens augalų, bet ir kerplėšuotose vietose, į šiuos faktus žvejai beveik neatsižvelgia.

Atvirai pasakius, pavasarį vobleriais lydekas spiningauju rečiausiai, nors kitu metų laiku žvejoju pakankamai dažnai. Nesivaikau madų ir pirmenybę teikiu shad ar crank tipo modeliams, kuriuos pastaruoju metu vis labiau nukonkuruoja įvairūs tvičingavimui skirti minnow. Žinoma, neatsisakau ir pastarųjų, bet ne jie yra pagrindiniai lydekoms skirti masalai. Dauguma mano pavasarinių voblerių modelių yra plaukiantieji, rečiau – neutralaus plūdrumo.

Pavasarį lydekos labiau nori agresyvaus tokių masalų žaidimo, ryškių spalvinių tonų. Apie kiekvieną modelį reikėtų kalbėti atskirai, nes vobleriai išsiskiria tuo, kad čia kiekvienas masalas turi savitą žaidimo braižą. Tai jau būtų be galo išplėsta tema, ją aptarti išsamiai neužtektų ir dešimties straipsnių.

Kaip išskirtinį masalą paminėčiau beliežuvius voblerius. Dar daug spiningautojų į juos žiūri su nepasitikėjimu. O be reikalo. Galbūt kada nors apie šiuos puikius vilioklius parašysiu atskirą straipsnį, tačiau dabar neišsiplėsdamas paminėsiu tai, kuo pavasarį jie itin traukia lydekas. Jų judesiai itin išraiškingi – plaukdami viliokliai vingiuoja visu kūnu, todėl pakanka labai lėtai vesti, kad masalų akcentuotus judesius lydekos užfiksuotu savo šonine linija jau iš tolo.

Kažką pasakoti apie įrankius nematau prasmės, nes tai priklausys ir nuo masalų, kuriuos naudosite, ir nuo žūklavietės tipo. Galiausiai su skirtingais įrankiai juk žvejosite iš valties ar nuo kranto.

Pabaigoje paminėčiau dar vieną pavasariui išskirtinį dalyką – dabar nėra kibesnio ryto ar vakaro, yra visas šviesusis paros metas, kada galima tikėtis puikaus lydekų aktyvumo.

Tomas Mykolaitis