Kai salačiams akyse drumsčiasi

Na, ką čia ir kalbėti. Tačiau seni panerių meškeriotojai man dar tada tvirtino, kad salačius galima sėkmingai gaudyti būtent ant įvairių vabzdžių, o geriausiai – ant kabliuko kabinti laumžirgius arba tada mano naudotus karkvabalius, žodžiu, stambius vabzdžius.

Nekalbėsiu apie žūklę vabzdžiais, ta temą derėtų parašyti išsamų straipsnį. Bet tokią įžangą pasirinkau todėl, kad šįmet salačiai, kaip nekeista, visai smagiai čiumpa mažus voblerius, kurie, kaip supratote iš užuominos straipsnio pradžioje, veikiau tinka šapalų gaudymui. Nežinau, kas lemia tokį plėšrūnų pasirinkimą, bet spėju, kad aukštas ir drumstas vanduo, lietinga vasara.

Taip pat, kaip prieš dešimtmetį

Pamąstykim logiškai – dažnai lyja, tačiau gana šilta, klimatas kažkuo primena tropinį. Pakrančių augmenija, pievos sužėlusios labai tankiu aukštų žolių kilimu, dalis priekrančių apsemta. O tai yra puikios sąlygos visokiems vabalams daugintis. Ir jie tai daro labai sėkmingai, veikiausiai ne vienas jūsų ilgai kasėsi uodų, mašalų, aklių sugeltas vietas. Bet ne ką prasčiau sekasi tokiomis sąlygomis savo giminę dauginti ir jau minėtiems laumžirgiams, įvairiems drugiams ir kitiems skraidantiems arba ropojantiems bei šliaužiantiems vabzdžiams.

Salačiai – viršutiniuose vandens sluoksniuose besimaitinančios žuvys ir niekada nepraleis progos praryti kažką smulkų spurdantį, kas plaukia vandens paviršiuje. Aš nesiruošiu išsamiai dėstyti, kodėl visokie vabalai panašiomis sąlygomis dažniau nei bet kada pakliūva į vandenį, bet, patikėkit, taip yra.

Kita medalio pusė, mano nuomone, ta, kad šapalams vasarą ypač dažnai siūlomi ryškūs, agresyvūs vobleriukai, kurie primena tuos vabzdžius, bet kartu savo judriu žaidimu, ryškiomis spalvomis išprovokuoja ir salačius, kurie, kaip žinia, labiausiai pasikliauna savo regėjimu. Jie – labai staigiai atakuojantys aukas plėšrūnai, paprastai daug nedvejoja – jei jau griebia kažką, tai be „palauk“. Drumstame vandenyje šmėkštelėjo masalas primenantis auką ir salatis čiupo...

 Šiais metais jau balandžio mėnesį, kuomet dar buvo nesibaigęs draudimas gaudyti salačius, kelis jų atsitiktinai sugundžiau būtent tais šapalams skirtais nedideliais crank vobleriais, o konkrečiai – 2,5 cm dydžio Salmo Hornet ir 3,3 cm dydžio Lucky John Pro Haira Tiny 33LBF PF. Modeliai irgi atitinkamai nudažyti – ryškūs geltoni, oranžiniai, išmarginti daugiau ar mažiau „rėkiančiomis“ spalvomis.

Na, bet tai pavasarį, kada vanduo buvo, kaip ir priklauso tam metų laikui, drumstas. Tačiau toji tendencija niekur nedingo iki dabar.

Beje, panašiai yra nutikę gal prieš gerą dešimtmetį, kuomet salačius tendencingai gaudydavau iki 5 cm dydžio pakankamai ryškiais vobleriais. Tiesa, tuomet šie plėšrūnai kartais užsimanydavo ir metalu blizgančių agresyvių ir nedidelių šio tipo masalų ir tokie spalviniai variantai labiau atitiko salatinį kontekstą. Kaip ir patys vobleriai – nors jie buvo maži, bet ne tipiniai crank, visgi pakankamai agresyvūs.

Kita vertus, radęs tinkamus masalus tada daugiau neeksperimentavau, galbūt būčiau radęs dar kibesnius voblerius.

Jau net nežinau, kalbėti būtuoju ar esamuoju laiku, nes ta beveik pamiršta vasara vėl kartojasi – salačiai kimba visai netoli kranto, kas tokiu metų laiku jiems nebūdinga. Ir minėtus masalus kitąsyk stveria giedrą dieną, tiksliau – po pietų, kai dar saulė, po neseniai praėjusio lietaus, plieskia visu savo gražumu.

Menu, tais ankstesniais metais salačių ant smulkių ryškių voblerių ne kartą sugundėme netgi Kauno mariose, kuomet velkiavome su užgilintojais naudodami tuos pačius ryškiaspalvius šapalams skirtus masalus, nors buvome „nusitaikę“ ešerių žūklei. Neprastai kibo ir pastarieji, bet, kaip sakiau, pakliuvo keletą salačių... 5–7 m gylyje.

Tai, suprantama, jokio ryšio su plaukiančiais paviršiuje vabzdžiais neturi, tačiau faktas lieka faktu – rudnugariai plėšrūnai buvo „pametę galvas“. Aš vertinu iš žvejo pozicijų, kadangi visa tai, kas nėra dėsninga, man atrodo keista.

Bet ir vėl čia rasčiau šiokį tokį paaiškinimą. Tuomet Kauno marios „žydėjo“ itin smarkiai, kai kuriose sekliose įlankose nuo to „žydėjimo“ net galva svaigo – smarvė nereali. Matyt salačiams plaukioti paviršiniuose vandens sluoksniuose nebuvo jokio tikslo, nes visos marių žuvys niro arčiau dugno, kur vanduo švaresnis ir deguonies pakankamai.

Reikėtų paminėti, kad esant lietingai vasarai į marias, ir apskritai į vandenį, pakliūva daug iš dirbamų žemių išplautų trąšų, kuriose yra daug azoto, o jį kaupia melsvabakterės, jos ir sukelia tuos marių „žydėjimus“. Bet gal grįžkim į šią dieną ir prie masalų.

Apie Hornet mažylius nėra prasmės net kalbėti, jie mano straipsniuose minimi daug kartų, nuotrauką jau matėte.

Išsamiai apie masalus

Reikėtų plačiau papasakoti apie Lucky Jonh Tiny seriją. Sakau „seriją“, kadangi firma siūlo keletą modelių, jie skiriasi plūdrumu ir panirimo gyliu. Beje, toji Tiny kūnelių forma žinoma jau seniai – smarkiai gaubta voblerio nugarėlė ir plokščias pilvas, kas suteikia masalui labai savitą animaciją.

Pradėsiu nuo labiausiai pasiteisinusio pavasarį – Lucky John Pro Haira Tiny 33LBF PF. Neria šis vobleris iki 1 metro, neišsimuša iš ritmo stiprioje tėkmėje. Tačiau traukiant prieš labai smarkią srovę patarčiau labai greitai nesukti ritės, o vesti voblerį lėtai ir leisti masalui vibruoti nuo priešpriešinio vandens srauto.

Galima netgi daryti pauzes, nes vobleris yra plaukiantis, tad nebaisu, jog jis nugrims į dugną ir savo trišakiais kabliukais užgriebs kliuvinį. Ir toks traukimas gana dažnai būna perspektyvus, tuo įsitikinau ne kartą.

Beje, ne tik viliojant šapalus, o ir salačius, juk straipsnis apie juos. Specialiai neminiu (ir kituose modeliuose neminėsiu) spalvinių variantų, kadangi ligi šiol taip ir nesupratau, kuris būtų geresnis. Kad ryškus – faktas.

Šio voblerio „antrininkas“ yra Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33LBF PF. Kaip matote, dydis – identiškas, t. y. 3,3 cm, svoris – irgi 4 g, neria šis modelis taip pat iki 1 m. Yra skirtumų spalvinėse variacijose, jos ryškesnės ir masalai dažyti naudojant mažiau pamarginimų, labiau vientisi spalviškai, be pereinamų spalvų ar atspalvių. Kodėl taip – sunku pasakyti, čia jau tektų klausti gamintojų.

O pagrindinis skirtumas tarp šių modelių – Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33LBF PF vobleriams uždėti ne trišakiai, tačiau vienšakiai kabliukai. Nežinau, gal tai mados reikalas, gal „palankumo gestas“ trišakių kabliukų ignoruotojams, bet pasakysiu tai, ko veikiausiai nei estetai, nei gamintojai nenorėtų išgirsti – su tokiu masalu bus daugiau „tuščių“ pakirtimų. Kaip bevartytum, tačiau aš kalbu kaip praktikas, o ne iš „lemputės“.

Tiesa, pakirsta žuvis laikosi normaliai, jei lyginčiau su trišakiais ginkluotais vobleriais, norint rasti skirtumą veikiausiai reikėtų pagauti bent šimtą žuvų ir dar įvairių, nes ne visų žiomenys vienodi. Todėl čia kol kas skelbiu „lygiąsias“.

Nesusilaikysiu neįterpęs trigrašio, kad mokslininkų įrodyta, jog abiejų rūšių kabliukai žuvis žaloja vienodai – trišakiai smulkesni, plonesni, o vienšakiai giliau įsikerta...

Kita vertus, Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33LBF PF turi vieną neabejotiną pliusą prieš savo pirmtaką – paprasti kabliukai mažiau graibo žoles ir apskritai menkiau „segasi“ į kliuvinius. Aš dabar nekalbėsiu apie, tarkim, upėtakiavimą, nenukrypsiu, tačiau spiningaujant didesnėse upėse dabartinėmis sąlygomis, kuomet vanduo tai kyla, tai leidžiasi, jo lygis yra didelis ir gausu apsemtų augalų – tokie kabliukai yra labai gerai.

Aš netgi įsigudrinau žvejoti pagal tam tikrą sistemą: jei vieta, kur užmesiu voblerį, man atrodo įtartina, pirmiausiai kelis kartus pravedu Pro Haira Tiny su vienšakiais kabliukais, tada galbūt bandau traukti ir Lucky John Pro Haira Tiny 33LBF PF, žinoma, jei juntu, kad nėra kliuvinių.

Tiek vienas, tiek kitas modelis užsimeta tikrai neprastai, tiesą sakant, aš netikėjau, kad smulkūs su ilgais liežuvėliais vobleriai gali taip toli ir pakankamai taikliai skrieti. Gal čia reikėtų dėkoti tai Tiny formai, ji visada pasižymėjo geromis aerodinaminėmis savybėmis, o gal gamintojams.

Nors iš tiesų į tuos „tikruosius“ Tiny, kuriuos aš išbandžiau prieš bala žino kiek metų, labiau panašūs Lucky Hohn Pro Haira Tiny 33F SP arba Lucky Hohn Pro Haira Tiny 44F SP. Kaip supratote, tai tas pats modelis, tik dviejų dydžių – 3,3 ir 4,4 cm. Beje, abiejų dydžių vobleriai gali būti ir skirtingo plūdrumo, nes yra plaukiantys ir „suspendingai“. Mažesni modeliai nyra iki 0,2 m, o didesnieji – iki 0,3 m.

Kadangi rašau nevyniodamas į vatą, tai prisipažinsiu, jog šių modelių „valanda“ išmušė tik birželio viduryje. Bet tai natūralu, jei prisimenat šaltą vasaros pradžią. Tada žuvys nelabai kilo į aukštesnius vandens sluoksnius, neskubėjo. Pavienių šapalų kibimų turėjau ir anksčiau, tačiau ir vėl priminsiu – kalbu apie salačius.

Tik nereikia galvoti, kad šiuos plėšrūnus gaudžiau tarsi kokias aukšles (gal žinot, kur salačių tiek yra?). Kalbu apskritai ir nevardydamas laimikių, nes visų mažųjų voblerių bėda yra jų smulkūs kabliukai, dėl ko dalis didesnių žuvų paprasčiausiai nepasikerta arba nusipurto betraukiant.

Žinoma, jei salatis „sriūbteli“ savo plačia gerkle iki skrandžio gelmių, tuomet ir mažesni viliokliai gerai įsikerta. Ypač tie, apie kuriuos rašau. Galbūt dėl to, kad jų galinis kabliukas (atkreipkite dėmesį į voblerio konstrukciją!) yra ne pačiame kūnelio gale, bet tarsi ant nugaros. Nors kitąsyk salačiai net ir tokius menkus modeliukus atakuoja gana atsargiai.

Kitaip nei ilgaliežuviai Lucky John Pro Haira Tiny, pastarieji vobleriai žaidžia visai kitaip. Jų virpesiai taip pat išraiškingi, tačiau juos nupasakoti gana sudėtinga, susidaro įspūdis, kad masalas nepririštas prie valo – jis vinguriuoja visu kūnu.

Kaip ir ilgaliežuviai šios firmos Pro Haira Tiny, taip ir su trumpais liežuvėliais, puikiausiai dirba traukiami bet kokia kryptimi, man nepasitaikė, kad virstų ant šono ar staiga „šautų“ į vandens paviršių.

Bet trumpaliežuvius irgi patarčiau traukti neskubant, priklausomai nuo traukimo greičio juos gali pravesti ir visai pačiu vandens paviršiumi. Gal tai ne salatinė maniera, prie tokios labiau pratę šapalai, bet šįmet, pasikartosiu, salačiai kažkokie ne tokie. Na, ką norėt, jei mano kaimynas jau du pagavo ant kukurūzo. Ir abudu – apie 2 kg svorio.

Trumpais liežuvėliais Lucky John Pro Haira Tiny užsimeta puikiai, čia jau negali būti nė kalbos, mažesnieji modeliai sveria 4 g, o didesnieji – 7 g.

Galėčiau dar paminėti ir vienšakiais kabliukais apginkluotus Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33F SP, bet tik kartočiausi.

Baigdamas straipsnį pridursiu, kad salačius vasarą esu gundęs ir minnow tipo iki 5 cm dydžio vobleriais. Ir pakankamai sėkmingai (beje, tvičinguodamas), tačiau tuos masalus kažkodėl griebdavo smulkūs šios rūšies plėšrūnai. O mažus crank voblerius – žymiai stambesni...

Romualdas Žilinskas