Kai karosai pradeda žiovauti
Žinau keletą tvenkinukų, kuriuos ledas sukausto jau tuomet, kai kelias naktis iš eilės būna minusinė oro temperatūra, o dienomis ji nepakyla aukščiau 5 °C atžymos. Bet ne apie poledinę žūklę noriu pasakoti, tačiau apie karosų meškeriojimą tokio tipo telkiniuose.
Nemanau, kad ir jūs nežinote panašių nedidelių tvenkinių, kur vanduo atšąla labai greitai – galbūt spalio pabaigoje, gal lapkričio, gal tik gruodžio mėnesiais, sunku pasakyti, nes lietuviški orai nepastovūs. Paprastai tuose telkiniuose yra daug karosų, kartais visai nemažų ir juos sėkmingai meškeriojate pavasarį, vasarą, rudens pradžioje. Ypač rudeniop, nes netgi šios, mūsų požiūriu, šiltesnį vandenį mėgstančios žuvys, iki pereidamos prie žieminio režimo, suaktyvėja ir godžiai griebia joms siūlomus masalus.
Pertrauka prieš antrą kėlinį
Kažkas gal puls prieštarauti dėl sėkmingiausio žūklauti laikotarpio, bet man apskritai keistas kai kurių žvejų požiūris, nes jų manymu, geriausias metas žvejoti karosus yra vasara. Paprieštaraučiau. Karosiukus – taip, tačiau ne karosus, nes paprastai stambesnieji geriau kimba pavasarį bei rudenėjant. Ir netgi nematau išimčių jokiame vandens telkinyje. O jei meškeriotojai ten esančių didesnių tos rūšies žuvų nepagauna – tai jau pačių žvejų problemos.
Taigi, kimba, kimba karosai rudenį kažkokiame tvenkinyje ir staiga lyg burtų lazdele mostelėjus atsisako čiupti bet kokį siūlomą masalą. Žvejai sudeda „ginklus“ ir jau nebebando vilioti šių žuvų – tą malonumą atideda kitiems metams.
Nesinešioju termometro į žūklę ir nematuoju vandens temperatūros. Plaukant valtimi ją rodo echolotas, bet čia visai kitas variantas – meškeriojimas plūdine nuo kranto, o vandens telkinys panašus į didelę balą. Aš apie tą temperatūrą ne šiaip užsiminiau, kadangi yra ribinė, kuomet tam tikrų rūšių žuvys tarsi pereina į kitą aktyvumo režimą. Ypač tai liečia karpines žvynuotąsias. Bet tai tikrai nereiškia, kad žuvys nesimaitina. Jos tik keletui dienų, gal savaitę aprimsta, kol fiziologiškai prisitaiko prie atvėsusio vandens.
Palyginimui pasakysiu tokį pavyzdį. Įsivaizduokite, kad einate nuokalne. Staiga kažkurioje vietoje ant kelio nedidelis skardis. Op – nušokote, suprantama, nušokę pritūpėte, išsitiesėte ir toliau sau žygiuojate panašaus nuolydžio tiesiąja. Tačiau tas šuoliukas, pritūpimas, atsitiesimas jus truputį išmušė iš ritmo, sugaišote kažkiek laiko, kol vėl suderinote tolygius žingsnius.
Neieškodamas vaizdingų palyginimų pasakysiu paprastai – po nedidelės pertraukėlės karosai vėl maitinasi, tačiau dabar jau visai kitaip: gana vangiai, nestabiliai, dar labiau vėstant vandeniui – vis mažiau, tačiau nemiega, kaip daug kas mano, tuo „žiemos miegu“. Beje, netgi meškos kartais viduržiemyje prabunda...
O karosai kimba ir iš po ledo. Tačiau tai jau kitų straipsnių tema, dar kol kas rašau apie vėlų rudenį.
Taigi, traukite iš rūsio savo meškeres ir galite drąsiai eiti vėl meškerioti, net jei rytais tvenkinio pakraščius aptraukia ledo pluta.
Suprantama, teks pasiieškoti gilesnės tvenkinio vietos. Bet nebūtinai giliausios. Ir nebūtinai dumblingiausios. Meskite iš galvos stereotipus, nors vieną pasilikite – karosai iš tiesų bus susikoncentravę kažkuriame vandens telkinio plote. Tiksliau – jie maitinsis labai ribotoje zonoje, o kur laikosi nieko neėsdami, tai mūsų turėtų nedominti. Veikiausiai ta „valgykla“ tokiu metų laiku bus labiausiai saulės šildoma vieta, kur mažiausiai vandenį šiaušia vėjas ir, kaip minėjau, ten turėtų būti gana gilu. Nors pastarasis išsireiškimas sąlyginis, juk tvenkinys tvenkiniui nelygus, manding, kad du metrai su trupučiu ir būtų nedidelių tokio tipo telkinių gelmių vidurkis.
Sliekas su česnaku
Jei dar prieš porą savaičių tvenkinio karosai puikiausiai kibo ant kruopų, tešlos ar panašių masalų, dabar veikiausiai juos ignoruos. Nors galbūt ir ne, bet vis tiek labiau norės kažko „gyvo“. Nepasakiau nieko naujo? Tada pasakysiu.
Bandykite karosams siūlyti slieką su česnaku. Ne, nereikia česnako kabinti ant kabliuko. Įsidėkite kelias jo skilteles į kišenę. Kuomet pradėsite meškerioti ir ruošitės iš dėžutės imti kirminą, įpjaukite skiltelę ir išspauskite jos sulčių sau ant pirštų. Va, dabar jau galima slieką ir mauti ant kabliuko. Negarantuoju, kad karosams česnaku prakvipęs masalas patiks labiau nei nekvėpintas, bet maždaug 70 proc. duodu, kad šios žuvys kibs geriau. Jei iš tiesų taip nutiks, tada susmulkinkite česnaką, galite sutrinti, o tą turinį įdėkite į dėžutę su sliekais. Nebijokite, jiems nieko nenutiks – kaip rangėsi gyvybingi, taip ir rangysis.
Nors nebūtinai tvenkinio karosai norės sliekų. Kitąsyk geriau siūlyti uodo trūklio lervas, musės lervas, jų sumuštinius. Beje, musės lervas taip pat galite bandyti minėtu prieskoniu pagardinti, jos česnako kvapo prisigers labai greitai, tik nepadauginkite.
Jei ant kabliuko mausite uodo trūklio lervas, tuomet nusipirkite kuo didesnių ir šviežesnių. Geriau viena ar dvi stambios lervutės nei kuokštas smulkių. Ir visgi aš pirmenybę atiduočiau mėšliniam sliekui.
Tokiu metų laiku karosus jaukinu. Tiesą sakant, jaukinu juos net žiemą, bet dabar kalbu esamuoju laiku. Tačiau karosų masinimas vėlai rudenį turi būti labai saikingas. Noriu pasakyti, jog permaitinę gausite priešingą efektą, nes šios žuvys dabar ėda mažai, todėl greitai persisotina. Jaukas turėtų būti labai smulkios frakcijos. Tebūnie karosai labiau jaus ko kvapą, kažkiek ir skonį, bet skrandžio neprikimš, o tik rausis nedideliame dugno plotelyje po plūde.
Eksperimentavau su namų sąlygomis pagamintais jaukais, galop nusispjoviau ir pasirinkau tik „pirktinį“. Beje, kažin kokių labai ypatingų prievilų nereikia, tinkamiausi ne itin kvapnūs, tamsesnės spalvos skirti šaltam vandeniui baziniai (gali būti žieminiai) arba su nuoroda „karosas“. Pusės kilogramo prievilo pakaks visai žūklei. Jei nusipirkote kilogramo pakelį, padalinkite į dvi dalis – liks kitai žūklei. Neišsikvėps, nesijaudinkite, o jei truputėlį praras kvapą, tuomet irgi nieko tragiško.
Dėl gyvūninės kilmės priedų... Įdedu dažniausiai, bet tik smulkių uodo trūklio lervų, nesvarbu ką maučiau ant kabliuko. Pusei kilogramo sauso prievilo saujelę, gerai išmaišau.
Jaukinimo taktika panaši kaip visada, bet tik viskas vyksta mažesniu mastu. Atėjęs žuvauti sumetu į numatytą vietą 3–4 mandarino (ne apelsino!) dydžio rutulius, o po to kimba ar ne – maždaug kas valandą po porą rutulių į vandenį...
Plūdė gali net nesujudėti
Dabar labai svarbu teisingai sureguliuoti sistemėlę. Nesitikėkite, kad karosas tarsi vasarą timpčios plūdę ar ją nardins. Gana dažnai kibimas beveik nepastebimas, plūdė nekrutėdama vos paplaukia į šalį arba jos antenėlė tik sulinguoja. Nenustebkite, jei pakirsite žuvį netyčia, nors karosas ir bus apžiojęs masalą. Pasitaiko, kad šios žuvys būna guvesnės ir tada plūdė jau akivaizdžiai čiuožia vandens paviršiumi, net panyra.
Suprantama, kad reikalinga labai jautri plūdė, todėl parenku ir atitinkamą formą, galite matyti nuotraukoje. Plūdrumas iki 2 g, nors dažniausiai naudoju 1,0–1,5 g.
Sistemėlė labai paprasta, nematau prasmės net piešti, kaip ji atrodo. Virš pavadėlio su mažyčiu suktuku prispaudžiu 0,2 g svarelį, o aukščiau jo maždaug 20 cm atstumu išrikiuoju 5–7 vienodų svarelių virtinę vienodais tarpais. Kokios gramzdai bus masės – priklauso nuo plūdės, o kokie tarpai tarp jų – nuo žūklavietės gylio. Mažesnysis svarelis remiasi į dugną, nes tvenkinyje bet kokiu atveju yra nors ir nedidelė srovė. Kita vertus, žuvims dabar masalas guli dugne.
Kadangi karosai tokiu metų laiku vilioklį ragauja labai atsargiai, pavadėlio labai ilgo nereikia, 20–25 cm valo atkarpa yra optimalus variantas. Pagal žvejybines teorijas vangiai žuviai turėtų būti ilgesnis pavadėlis, tačiau tada tikrai pražiopsosite daugumą kibimų.
Valas plonesnis negu vasarą. Dabar jau tenka meškerioti su 0,13–0,14 mm gija, pavadėlis 0,11–0,12 mm, geriau fluorokarboninis. Jei rišite monofilamentinį – rinkitės tik skaidrų. Aš taip sakau todėl, kad vasarą atsargius karosus dažniau „apgaudavau“ tuomet, kai naudodavau rusvo arba žalsvo atspalvio pavadėlius – t. y. jų spalvą priderindavau prie dugno.
Kaip ir būtų baigta tema. Ai, dar pamiršau... Jei užkibs pusės kilogramo karosas ir jį parsitempsite į krantą tarsi kokį blyną, labai nenustebkite – jis užkibo žiovaudamas.
Romualdas Žilinskas