Kada plėšrūnes (ne)sunku suvilioti
Tuo metu, kai Lietuvoje buvo pats spiningavimo mikroguminukais bumas, labai dažnai eidavau žvejoti į šalia Kauno esantį Lampėdžių karjerą. Spiningavau čia jau keletą metų, todėl tą vandens telkinį žinojau kaip savo kišenę. Ypač patikdavo čia žvejoti vasarą: pavaikštai, pabraidai vėsiame vandenėlyje šiltą dieną, nusimaudai, šalia esančiuose kioskeliuose ledų nusiperki. Visaip būdavo – kartais pritrauki tuziną ar daugiau 200–300 g ešerių, kartais pasitenkini trimis-keturiais sprindiniais „žolinukais“. Laimės dalykas – diena dienai nelygi. Nepasakosiu apie šios žūklės subtilumus – ne ta tema. Tačiau pasakysiu, kad visiškai tuščias iš karjero negrįždavau niekad. Tačiau sykį...
Buvo šiltas gegužės vidurys. Prie vandens atsidūriau vos švintant, patikrinau keletą ešerinių ruožų ir... nieko. Šiaip jau oras lyg ir tiko jų žūklei: slėgis aukštas jau kelias dienas iš eilės, saulutė šviečia pro debesis, nei per daug šilta, bet ir ne šalta. Tik vėjas visiškai nepučia – vanduo lyg stiklas. Reikėtų būtinai paminėti, kad tais metais pavasaris apskritai buvo vėlyvas ir tikrą jo alsavimą pajutome tik paskutinę balandžio savaitę.
Slampinėju pakrantėmis, džiaugiuosi saulute, bet ir stebiuosi – kodėl tie ešeriai visiškai nenori net pačių patraukliausių ir smulkiausių (kai visai nekimba, bandau laimę „mikroskopiniais“ guminukais, kuriuos apkarpęs veriu ant volframinių avižėlių) masalų. Pavargau. Nutariau prisėsti ant kranto ir pasistiprinti sumuštiniais su kava. Kramtau ir žiūriu į debesis. Staiga kažkas garsiai supliuškeno. Po to dar ir dar... Dairausi: nagi, maždaug už dvidešimties metrų nuo manęs, visai prie pat kranto vanduo raibuliuoja, kažkoks veiksmas vyksta. Toje vietoje šviesiai žali daigeliai apsemti, gylis gal tik keliolika centimetrų. Atsistoju, įsižiūriu geriau: lyg ir žuvų sambūris – vanduo mirguliuoja, išlindę į paviršių žolės stiebai linguoja...
Kai kuojos vėluoja neršti
Pietauti nebaigiau – prisėlinu indėno žingsniu ir iš tiesų matau karjero vandenyje pulkus žvynuotųjų. Dauguma jų – įvairaus dydžio kuojos, bet šalia jų trinasi ir raudės, matosi vienas kitas plakis bei ešerys. Keista, bet kuojos neršia. Taip sakau, nes rausvapelekėms jau seniai buvo laikas šią pareigą atlikti. Užsitęsusios vestuvės tikriausiai todėl, kad karjere vanduo visuomet labai šaltas, o be to, kaip minėjau, ir pavasaris vėlyvas. Žinojau, jog čia ešeriai neršia daug vėliau nei šalia esančiame Nemune, bet – va, ir kuojos...
Žuvys visai nebaikščios, regis, net dėmesio į mane nekreipia. Saulė šviečia iš priešingo kranto, veikiausiai jas akina, o aš galiu kaip per „National Geographic“ kanalą stebėti kas vyksta po vandeniu. Matau įdomų vaizdelį. Paskui stambesniąsias kuojas (pateles) sekioja po keletą smulkesnių (patinėliai), nors kai kurios persekiotojos irgi panašaus dydžio. Yra visai smulkių kuojyčių, kurios nesiekia nė dešimties centimetrų, bet meilės žaidimuose irgi dalyvauja. Deja, paskui neršiančias kuojas plauko raudės, plakiukai ir smulkūs ešeriukai, kurie tuojau pat negailestingai doroja tik išleistus ikrelius. Matomumą šiek tiek riboja sekliame vandenyje tvyrantis patinėlių išleistų pienių „rūkas“. Bet toliau nuo tos seklumos, prie dugno skardžio vanduo skaidresnis ir net didesniame gylyje galiu puikiai įžvelgti stambių ešerių būrelį. Kupriai visi kaip vienas: gražuoliai, stambūs, tokių ne visuomet čia pagaunu. Tačiau didesniems ešeriams visai nerūpi kuojų ikrai – jie laukia stambesnio kąsnio. Matau, kaip atsiskyrusią nuo būrio smulkesnę žuvelę, staiga šoktelėjęs į aukštesnį vandens sluoksnį, nutveria gal kokių 400 g dryžuotis ir vėl ramiai grįžta savo brolių. Na, dabar aišku, kodėl jie nekimba. Dabar ešeriai kelia tikrą puotą – smulkieji ėda ikrus, o stambesnieji be vargo gaudo neršiančias kuojas. Beje, pastebėjau toliau prie dugno prigludusią nedidelę lydeką, toji irgi, matyt, įsigeidė lengvai pagaunamų aukų. Kadangi nebe pirmą sykį tenka užklupti neršiančias žuvis, žinau, kad norint suvilioti jas tykančius plėšrūnus, reikia rasti masalą, kuris savo išvaizda kiek įmanoma būtų panašus į auką. Laimei turėjau ir kiek didesnių guminukų ir jiems tinkančių lengvų galvakablių. Kadangi su spiritinių rašiklių rinkiniu nesiskiriu ir žvejyboje, truputį jais padirbėjęs baltam riperiui suteikiau, mano manymu, pakankamą panašumą į kuoją. Ir tikrai – vos patempiau užmetęs jį išilgai kranto ties dugno nuolydžiu, tuojau pat užkibo solidokas ešerys. Po to dar vienas. Dar keletas – iš viso šeši.
Galbūt tokia žūklė galėjo tęstis ir ilgiau, bet besiblaškantys ant kabliuko ešeriai išbaidė kuojas, o po to dingo ir patys. Panašiais atvejais naudingiau turėti kietesnį, didesnio testo spiningą su storesniu valu, kad galima būtų laimikį traukti forsuotai. O pas mane iki 10 g užmetimo svorio „feeling“ tipo kotelis, monofilamentinis valas vos 0,12 mm. Tokios gijos užtenka ešeriams, tiesa, traukiant stambesnį – tenka kurį laiką ir varginti.
Kokia šio pasakojimo reziumė? Elementari. Ten, kur beveik visada sužvejodavau ešerių, jų nebuvo, o visi karjero dryžuočiai susikoncentravo tokiose vietose, kur man net mintis nekiltų ieškoti. Eidamas pakrante radau dar keletą panašių nerštaviečių, pagavau dar kelis stambius ešerius. Beje, turėkite omenyje, kad kuojos gali neršti ne dieną ar dvi, tai gali tęstis ir savaitę, todėl tokiu metu ieškok neieškojęs ešerių jų įprastiniuose plotuose...
Tik vienas guminukas
Analogiškas atvejis buvo ešeriaujant su draugu viename tvenkinyje. Nuo ankstaus ryto šukavome mikroguminukais vandenį – nė kepšt. Po to irgi bepietaujant, kažkaip netyčia pamačiau 
kartuolių būrelį palei krantą. Tame būryje labai aiškiai matėsi ryškiomis juostelėmis šonus pasipuošę patinėliai. Beje, tai – turbūt gražiausios mūsų vandenų žuvys, patinai neršto metu tampa panašūs į vieną barbusų rūšį, kurią laiko akvariumuose. Kartuolės neršia labai įdomiai, jos ikrelius deda į geldeles, bet tuo metu nesekiau, kaip jos dauginasi, nes pastebėjau, kad ešeriai puola tas smulkias žuvis, vaiko jas visai sekliai. O mes žuvaudami braidėme ir potencialus laimikis likdavo už nugarų...
Bet tai dar ne viskas – bandėm seklumose siūlyti ešeriams visokiausius guminukus – nulis dėmesio. Tol, kol nepaėmiau šviesiai pilkšvą su sidabriniais blizgučiais riperiuką (gal kokių 3 cm dydžio) ir nenupiešiau ant jo šonų vandeniui atspariu markeriu raudonas juosteles. Nepatikėsit, bet ešeriai kibo tik ant tokio ir būtinai tik taip dažyto. Pritraukėme po pietų tokių dryžuočių – smagu prisiminti...
Regis, ešeriai turėjo griebti ir riperius be juostelių (juk kartuolių patelės ne tokios puošnios), tačiau taip neįvyko. O kodėl – įsigilinkite į kartuolių biologiją, jų neršto eigą ir suprasite, kad šių žuvų patinėliai tokiu metu yra labai lengvas grobis, juolab, kai dar taip spalvingai atrodo.
Ir šapalai ryja aukšles
Panašiai atsitiko ir Nevėžyje spiningu gaudant lydekas. Žinojau keletą vietų, kur jos dažnai tūno laukdamos grobio. Daug nesiblaškydamas pakrantėmis eidavau tiesiai į tuos ruožus ir bent po pusvalandį nuodugniai tikrindavau žinomus plotelius. Paprastai, jei ne ten, tai ten, kilogramo-pusantro lydekaitė pagriebdavo guminuką. Aišku, pasitaikydavo ir stambesnių.
Prasvaidžiau masalus kone visą dieną. Tuščia. Kartais čia pasitaikydavo ir ešerių, bet nekibo nė tie. Nutariau paieškoti iki temstant naujų vietų. Paėjęs gal pusę kilometro radau nuo vėjo apsaugotą plačią seklią pilną augalų įlanką. Aiškiai matau – aukšlės neršia, net vanduo verda. Tačiau taip pat aiškiai regiu, kad jos ne vienos – kažkokie plėšrūnai vis pavaiko savo reikalais užsiėmusias žuveles.
Pasirinkau pilkšvai baltą riperį su tamsiai ruda nugarėle. Tokį siaurą, gal sprindžio dydžio. Užmečiau masalą. Kartą, kitą, bet dešimties metimų neprireikė – lydeka perlenkė spiningo viršūnę. Ne kažin kokia, bet iki pusantro kilogramo turėtų tempti...
Pamėtęs toje vietoje tą patį riperį maždaug po keturiasdešimties minučių pagavau dar vieną mažesnę. Galiausiai užkibo... šapalas. Ir visai nesmulkus, apie kilogramą svorio. Nebaidė jo nei metalinis pavadėlis (tada dar fluorokarbono niekas nebuvo net „uostęs“), nei didelis guminukas, veikiausiai įsijautęs į aukšlių medžioklę nebuvo toks atsargus, kaip visada.
Trumpai apie seliavines lydekas
Visi šie mano laimikiai palyginus su seliavinėmis lydekomis yra tik smulkmė. Tačiau gaudant pastarąsias dantytąsias irgi galima įžvelgti kai kurių sąsajų su žuvų nerštu. Didesnė dalis seliavinių lydekų lapkričio - gruodžio mėnesiais pagaunama mažesniame gylyje nei įprasta. Ir gana dažnai jos pakliūva tvičinguojant minnow vobleriais.
Manyčiau, kad viso to priežastis yra seliavų nerštas. Tuo metu šios lašišinės žuvys beria ikrelius maždaug 1,5–3,0 m gylyje, nors smarkiai banguojant – giliau, bet vis tiek ne laikosi palyginti mažose gelmėse. Stambios ežerų lydekos labai retai lįs iš savo duobių, kai vanduo jau visai atšalęs, bet tada nutinka visiškai priešingai. Veikiausiai paskui seliavas plaukiojančios plėšrūnės irgi pasirenka panašų gylį medžioklei.
Tiesa, reikėtų pridurti, kad aštriadantės tuomet būna kaprizingos – jos pakankamai prisiėda neršiančių seliavų ir įsiūlyti lydekoms dirbtinius masalus sekasi sunkiai. Bet jei jau pataikei tinkamą modelį, oi, bus smagu...
Romualdas Žilinskas
