Dvi upės – trys lydekos

Deja, diena pasitaiko iš tų, kai nors ir dolerį paskui valtį tampyk – žuvys visai nereaguoja į masalus. Nuo ankstaus ryto plaukiojame, kokius tik voblerius neišbandėme – tuščia ir Nemune, ir Nevėžyje. Bet žuvys maitinasi. Ir akivaizdžiai. Kalbu apie plėšrūnes, na, bent jau lydekas, kurios ramesnėse įlankose smulkmę vis pavaiko. Velkiaudamas turi laiko ir galimybių aplink dairytis, tai šios žūklės privalumas.

Jau vakarėja, viltys ką nors pagauti senka, kol galop man jos visiškai išnyksta. Žinant draugą, jis vis tiek savo pasieks, dar yra porą valandų prieš temimą, kada šansų suvilioti plėšrūnes padaugėja. Aš ne toks užsispyręs, geriau kitą žūklės būdą išbandysiu. Valtyje besėdint kojos nutirpo, todėl prašau, kad mane krante išleistų – paprasčiausiai paspiningausiu.

Išlipu ties upių santaka. Mintis irgi ta pati: jei nekibs Nemune, keli šimtai metrų – ir aš būsiu ant Nevėžio kranto. Kaip ir sakiau – lydekos mailių vaiko ramiose seklumose netoli žolių visai priekrantėje ir abiejose upėse galima stebėti tokią tendenciją.

Turiu dėžutėje kelias sukriukes. Nusipirkau neseniai (šitas įvykis buvo prieš keletą metų), dar nebandytos. Kalbu apie Lucky John Bonnie Blade seriją. Susigundžiau, nes nebrangios, o primena Pantoon 21 blizgutes, su kuriomis kažkada labai sėkmingai žvejodavau. Ne tai, kad primena, faktiškai yra anų analogas, bent jau iš pirmo žvilgsnio, gal gamintojas tas pats, aš į tuos dalykus nesigilinu, o ir kas pasakys... Detaliau nenagrinėjau sukriukių, tačiau pakako kelis sykius užmesti, pažiūrėti kaip dirba, kad vėliau vėl važiuočiau į parduotuvę ir pasiimčiau daugiau ir įvairesnių dydžių bei spalvinių variacijų.

Su sukriukėmis (kaip ir su bet kuriais dirbtiniais masalais) nutinka labai paprastas dalykas: žvejui jos tinka, patinka, regis, dirba be trikdžių, labai panašios į jau bandytas kibias, bet žuvims atrodo visiškai kitaip. Yra kažkokios smulkios detalės, kurių nespėliosiu, kažkaip įtakojančios masalų darbą ar išvaizdą, ar ir tai, ir tai... Žodžiu, kol nepagavai žuvų, tol negali nieko tiksliai pasakyti.

Žemiau Nevėžio ties pirmąja ant šlaito stovinčia sodyba imu svaidyti Nr. 3 Lucky John Bonie Blade. Svoris 6,4 g, todėl ir smarkesnėje tėkmėje galima giliau pravesti, nepaisant aglia tipo lapelių. Metu į tėkmę tik tam, kad vėliau į nedidelę įlankėlę iš didesnio nuotolio įvesčiau, kur ką tik lydeka aukšles užsivijo. Ties ramaus ir greitesnio vandens sandūra – barkšt... Yra. Traukiu, nelabai galinga, bet ir ne smulki, jaučiu net ir su velkiavimui skirtu spiningu. Beje, tądien pasiėmiau sąlyginai nedidelio užmetimo svorio (kalbu apie tinkamumą velkiavimui) ir ilgą – 2,75 m spiningą. Aš apskritai nemėgstu velkiauti labai trumpais bei standžiais arba linkstančiais kaip klaustukai specialiais kotais, man labiau patinka jautresni, vidutinės akcijos, jie geriau laiko pakirstą ir žuvį. Bet jau nukrypau...

Rodau bičiuliui laimikį. Jis plaukioja viduriu Nemuno, galima susišūkauti, nes vakaras ramus. Ne kažin kas, bet vis tiek – 1,2 kg lydeka. Ranka numoja, neįdomu – mailius...

Man dabar labiau rūpi išsibandyti sukriukes, gal atsitiktinis laimikis ir tiek... Juolab, kad pagavau ant geltonos su balto metalo marginimu (pavakarys saulėtas, be jokių debesų), kurios apatinė lapelio pusė irgi šių dviejų spalvų, bet jau dominuoja balta, o geltono metalo yra mažiau. Čia toks tipinis panašių sukriukių marginimas, o ši spalvinė variacija, kiek rodo praktika, – universali, nors gal kiek kibesnė būtent giedromis dienomis. Tiesa, yra raudona muselė ant trišakio. Ir ji tikrai ne bereikšmis papuošimas, ypač, kai gaudai ešerius.

Leidžiuosi Nemuno pakrante žemyn. Toliau sraunumos, seklumos, čia lašišautojai rudenį rinksis, ne lydekoms vietos... Grįžtu atgal ir vėl toje atkarpoje netoli vandenžolių pastebiu, kaip aštriadantė išblaško aukšlių būrį.

Mėtau ten, mėtau, kol galiausiai – op – dar viena. Labai panašaus dydžio, gal šimtgramiu didesnė. Šįsyk jau ant geltonos su juodos emalės marginimu. Aišku, spalvinę gamą pataikiau išsyk teisingai, o sukriukės žaidimas... Na, manding, kad tai pasako žūklės rezultatas, juk spiningauju ne ilgiau nei valandą.

Be ilgų išvedžiojimų pasakysiu, kad vėliau nuėjau į Nevėžį, ties pačiomis žiotimis, ten žolių į valias, bet ir lydekų pakanka. Jei aktyvios, suprantama. Labai įdomi vieta: šalia pusmetrinės seklumos kelių metrų duobė, vėl sekluma, Nevėžio siaura ir gili vaga, vėl sekluma, vėl duobė – keliolikos kvadratinių metrų plote gyliai kinta kaip kokie amerikietiški kalneliai. Bandžiau varini atspalvio (kaip nekeista, Nevėžyje man tokios sukriukės „neprilipdavo“ niekad, na, gal kada, kažkaip nepamenu...), dažytas emale – pššš... Prisisegiau prie pavadėlio karabino tą antrąją su juodais marginimais ir išsyk lydeka pakliuvo. Dar stambesnė nei iš Nemuno.

O bičiulis savo visgi pasiekė – pusantro kilogramo sterką beveik saulei nusileidus išsitraukė. Bet mano laimikis, kaip belyginsi – didesnis. Pasitaiko, kad plėšrūnės, bent jau mažesnės ar vidutinio dydžio lydekos, ir vasarą iš gelmių į pakraščius medžioti suplaukia. Manau todėl, kad tą dieną vandens lygis Nemune buvo gerokai pakeltas. Nevėžyje irgi tai juntama, kartais iki Raudondvario tilto ar net už jo upė sulėtėja, ištvinsta, žuvauji kaip kokiame ežere...

Apie sukriukes jau pakankamai ditirambų prirašiau. Tačiau tai – tiesa. Nors ne visa, nes jomis spiningavau vėliau ir kitas žuvis, bandžiau kitus dydžius, svorius, spalvinius variantus, bet apie tai kitąsyk papasakosiu.

Romualdas Žilinskas