Tik per dantis... Masalo dydžio įtaka
Koks geresnis masalas lydekai – didesnis ar mažesnis? Gal kam pasirodys klausimas kvailas, nes daug kas priklauso nuo to, kokio dydžio lydekas gaudysime, kokio tipo bus masalai, koks žuvų aktyvumas, kokiuose vandens telkiniuose bandysime spiningauti, kokiame gylyje, kokiu metų laiku... Žodžiu, veiksnių čia yra begalė.
Visgi yra bendrų tendencijų, kurios liečia ne tik šias, tačiau ir kitas plėšriąsias žuvis. Bandysiu glaustai apie tai pakalbėti.
Kaip apsisaugoti nuo „bučinių“ ir „prispaudimų“
Ar matė kas nors, kaip ešerys arba šapalas „bučiuoja“ masalą? Manau, kad spiningautojai su tokiu reiškiniu yra susidūrė ne kartą. Ešeriai yra itin smalsios žuvys, tad neretai plaukia paskui voblerį, jį „stuksena“, tačiau lūpų praverti taip ir nesiryžta. Būna, kad nukramto guminukams uodegas.
Šapalai kitąsyk irgi elgiasi panašiai, ypač tai dažnai nutinka, kada plukdai plaukiantį voblerį, bet netrauki jo, o tik trūkčioji vandens paviršiuje. Pasitaiko, kad tada netgi pakerti žuvį, tačiau kabliukai būna ne jos gerklėje, o kur nors galvos srityje.
Bet dar dažniau tokie „netikri“ pakirtimai nutinka spiningaujant sterkus. Čia gana keistas atvejis, tačiau jį paaiškina kai kurie ichtiologai. Pasirodo, kad sterkai kartais tiesiog savo galva prispaudžia masalą prie dugno, bet kodėl jie taip elgiasi, taip niekas ir nesupranta. Juk, tarkim, kam reikia blausiaakiui pulti kokį nors padugne plaukiantį gružliuką ir spausti jį prie dugno nepravėrus žabtų, jei galima auką iš karto praryti? Čia juk ne katinai, kurie pagavę pelę kartais mėgsta su ja pažaisti ir suėda tik tada, kai žaidimas nusibosta.
Kita vertus, tie ichtiologų paaiškinimai irgi nelabai įtikina, nes žvejojant vobleriais, kurie plaukia neliesdami dugno, irgi pasitaiko, kad ištrauki sterką su pabarzdėje įsmigusiu kabliuku. Bet kokiu atveju, Mėgėjų žvejybos taisyklės tokią žuvį priskiria prie „imamų“.
O ką daryti, jei žuvys taip elgiasi? Yra net keletas būdų, kaip išprovokuoti plėšrūnes. Vienas jų – mažinti arba didinti masalus.
Apie tai, kad kartais plėšrūnės, vėlgi neaišku, dėl kokių priežasčių, staiga ima kibti (lig tol jos arba visai nekibo arba, kaip rašiau, tik „imitavo“ kibimą), jei pradedame žvejoti tokiu pat ar labai panašiu masalu, tik šiek tiek mažesniu, yra daug rašyta. Tačiau esu ne kartą stebėjęs ir atvirkštinį variantą – plėšrūnės kibo užtikrintai tik tada, kai pasiūliau joms didesnius masalus.
Pirmasis atvejis labiau tikėtinas šiltesniuoju metų laiku, antrasis – rudenį. Siūlyti mažesnius masalus dažniausiai verčiau šapalams, ešeriams, kitoms plėšrūnėms – priklauso nuo sąlygų, nes galbūt reikės elgtis ir priešingai. Tiesa, gaudant upėtakius irgi kartais verta didinti masalus – gana keista, tačiau būtent ne mažinti.
Kadangi šis straipsnių ciklas skirtas lydekoms, reikėtų konkrečių pavyzdžių, nes, manding, iš jų išvadas meškeriotojai pasidaro greičiau, nei ėmus remtis kažkokiais moksliniais arba apibendrintais praktiniais bei teoriniais žvejybiniais argumentais.
Šešupės fenomenas
Gegužės-birželio mėnesiais anksčiau neretai važiuodavau į Šešupę žvejoti šapalų dugnine arba plūdine meškere. Kitu metu irgi kartais apsilankydavau, bet tada dažniau jau gaudydavau ir kitas žvynuotąsias. Fantastinė upė, jau vien tuo, kad atskiruose ruožuose yra labai skirtinga ir ten galima pagauti pačių įvairiausių žuvų, išskyrus lašišas.
Pastarosios žuvys, kurios ten neatplaukia dėl užtvankų ir niekada neatplauks yra tik savotiškas „pliusas“, kadangi dalis spiningautojų išsyk „atkrenta“ ir ne tik todėl, kad jie negaudo minėtų žuvų. Šie spiningautojai tiesiog nepažįsta Šešupės, neranda tinkamų vietų vilioti kitoms plėšrūnėms, kurias galbūt mielai gaudytų tuo metu, kai nemigruoja lašišos – bežuvaudami savo trofėjus jie aptinka ir kitų plėšrūnių potencialias buveines.
Kitas Šešupės privalumas – ten yra vietų, netgi gana ilgų ruožų, kur be visureigio palijus lietui prie vandens neprivažiuosi. Suvalkijos žemė riebi, derlinga, todėl ir klampi. Teko dusyk prašyti vietinių traktoristų pagalbos, kad trauktų mašiną iš purvyno – tai jau šį tą pasako. Todėl kai kuriems spiningautojams trenktis kažin kiek kilometrų į pasienį tam, kad po to pusę dienos krapštyti savo transporto priemonę iš pažliugusiu kaimo keliuko griovio... Ne, ačiū, nereikia.
Netgi mano minėtą gegužę ir birželį kartais susigundydavau ne šapalauti, o bandyti pagauti Šešupės lydeką. Jų ten yra tikrai stambių, na, bet reikia žinoti ir kur ieškoti. Vietiniai spiningautojai paprastai naudoja guminukus, voblerius – daug rečiau. Ir nepripažįsta jokių ten džigavimų, tvičingavimų – meti, suki, trauki – ir visa daina. Arba užkimba, arba ne. Jiems – dažniausiai užkimba. Nes vietas ir vietinių lydekų pomėgius žino puikiai.
Atkreipiau dėmesį į suvalkiečių guminukus: ryškūs, nedideli riperiai, paprastai 5–7 cm dydžio. Bent jau tose vietose, kur aš lankydavausi, jie žūklaudavo būtent tokiais masalais. Bandžiau ir aš guminukais, taip – netuščiai, tačiau kibo standartinės 1,0–1,5 kg lydekos. O kuo prastesni vobleriai?
Taigi, vienų metų pavasario pabaigoje ten vykau jau ne šapalų žirniais ir kukurūzais gundyti, tačiau tik spiningauti. Ir tik vobleriais. Galiu pasakyti, kad pirmosios žūklės labai nuvylė – įprastiniai tokiam metų laikui, o ir apskritai universalūs 7–9 cm dydžio, ir dažnai geriausiai lydekas kitose upėse gundę modeliai visiškai nedomino vietinių plėšrūnių. Nekibą „nurašiau“ netinkamam orui. Bet kolegos kitose telkiniuose tomis dienomis laimikiais nesiskundė.
Žodžiu, nesiplečiant, pasakysiu, kad radau „vaistų“ nuo nekibos. O tie „vaistai“ buvo maži plačialiežuviai agresyvūs crank vobleriai, kuriais žvejodavau šapalus arba ešerius.
Ir kibiausi, praktiškai net nepriklausomai nuo spalvos (visgi dominavo kontrastingų atspalvių) visiškai mažiukai vos 3,5 m dydžio Salmo Hornet, kurie teturėjo tik vieną uodeginį trišakį kabliuką. Jie neria apie 1,5 m, nors tose vietose buvo ir gilesnių duobių, tačiau Hornet agresyvus blaškymasis veikiausiai sudomindavo ir giliau tūnančias plėšrūnes.
Tačiau bėda – mažas trišakis kabliukas kelis sykius buvo išpurtytas lydekų, gal prastai įsikirtęs, žodžiu, išsitraukiau ne visas užkibusias. O ir taikytis tada teko prie masalo dydžio – imti plonesnį valą, mažesnio užmetimo svorio spiningą. Aišku, didžiausios visada pasprunka, čia jau šimtaprocentinė taisyklė.
Užsimeta tokie vobleriai, ypač plaukiantieji, prastokai, tačiau ten upė gana siaura, gili, tad galima juos paplukdyti. Arba bandyti gaudyti nebūtinai Hornet, nors sakau, šitie man būdavo tada geriausi.
Po to tais metais vasaros pradžioje dar kelis kartus ten žvejojau, vėl bandžiau „rimtesnius“ voblerius, bet vis tiek galiausiai lydekas išprovokuodavo tik agresyvūs pakankamai giliai neriantys maži crank modeliukai.
„Sušapalėjusios“ lydekos
Kitas variantas, kada netgi labai stambias lydekas sugundo maži vobleriai praktiškai kasmet kartojasi Neryje vidurvasarį. Ten irgi žinau porą atkarpų, kur upės vaga praktiškai remiasi į krantą. Krantas, suprantama, skardžio tipo, nuo jo nulinkę karklai, gluosniai, tad tokią žvejybą galima priskirti prie ekstremalių, nes dar netgi ne visur krante rasi vietą atsistoti. Vandenyje „pagerintas“ šabakštynas iš nuskendusių medžių, akmenų, bala žino kokių šiekštų.
Bet už tai po tais nusvirusiais medžiais visada laikosi stambūs šapalai. Ir žvejojami jie atitinkamai: meti plaukiantį vobleriuką vos kelis metrus į vandenį, plukdai, kartais nė nematai, kur masalas plaukia, nes užstoja nusvirusios šakos.
O po to lėtai trauki, netgi darydamas pauzes. Dažnai, kaip sakiau, nematai, tačiau šapalo smūgį pajunti – kerti... Tik būna didelė problema išsitraukti, kadangi kliuvinių galybė, krantas nelygus, su iškyšuliukais, o šapalai nėra kvaili ir stengiasi tai išnaudoti. Be to juk tuos kelių centimetrų paviršinius plaukiančiuosius „burbuliukus“ mėtai nedidelio užmetimo svorio spiningu.
Kotą, aišku, gali imti ir masyvesnį (vienareikšmiškai turi būti ilgas spiningas – tik taip išlaikysi pasroviui plukdomą masalą truputį toliau nuo kranto), tačiau valas vis tiek bus plonas, nes maži vobleriai prastai dirbs ant storos gijos. Ir pavadėlį riši iš fluorokarbono tik iki 0,30 mm storio. O tokį stambesnės lydekos jau nukanda.
Taip kalbu, nes pasakoju apie lydekas, šapalai – tik fonas šiam straipsniui. Nors gal ne visai, nes juos taip bežuvaujant, pirmosios lydekos ir užkibo. Pradžioje pamaniau, kad atsitiktinės, bet tai įvykdavo ne taip ir retai.
Tuomet pradėjau lydekas gaudyti tikslingai. Supratau, kad mažus paviršinius vobleriukus geriau jau rišti prie plono volframinio pavadėlio, nes jis lankstesnis už storą fluorokarboną ir masalas geriau dirba. Nors išlaikymo svoris gerokai menkesnis. Visgi geriau nei plonas fluorokarboninis pavadėlis, kadangi aną lydeka kitąsyk tarsi žirklėmis nukerpa. Trauki voblerį ir nė smūgio nejauti, tik valas atlaisvėja, parsitempi ir regi, kad pasaitėlis nukąstas.
Tačiau tokia lydekų žūklė paprastai baigdavosi rezultatu 3:1 žuvų naudai. Nes kibdavo ne menkesnės nei 2,5 kg plėšrūnės, nors ten ir 5–7 kg jokia naujiena, tačiau laimikio traukimo ir varginimo galimybes jau aprašiau pasakodamas apie šapalus. Tiesa, nepaminėjau, jog ir tėkmė pakankamai didelė, na, o tai, kad tokių voblerių kabliukai labai smulkūs ir gerai neįsminga į kietus lydekų žabtus arba atsilenkia, jei plėšrūnė stambi, turbūt nereikia nė sakyti.
Nepaisant tokių žūklės sąlygų kasmet išbandau laimę ties Neries skardžiais. Nors kalbėjau apie paviršinius voblerius, tačiau lydekoms visgi geriau šiek tiek paneriantys, maždaug nuo 20 iki 50 cm. Gerai būtų ir dar giliau, tačiau tuomet klius už šiekštų. Na, nebent žinote (aš tai žinau) atkarpėlių, kur yra galimybė pravesti ir giliau neriantį masalą.
Išbandžiau galybę voblerių, ne visi jie vienodai patinka lydekoms. Juolab, taip gaudant lydekas viskas tarsi apsisuka priešinga kryptimi – dabar jau šapalai tampa „priegauda“. Ir jie kitąsyk nebijo tų volframinių pavadėlių.
Jei reikėtų išskirti, tuomet sakyčiau, kad geriausi yra dabar populiarūs „čiubikai“, tokie kaip Lucky John Cubby 40 F arba Jackall Chubby 38 F. Taip pat itin geri Lucky John Pro Haira Tiny 33 F dydžio arba vos didesni Lucky Hohn Pro Haira Tiny 44 F , Lucky John Pro Haira Tiny 44 SP.
Turiu omeny visas savybes: žaidimą, dydžius, spalvinius variantus. Nes lydekoms, kaip ir Šešupėje labiausiai patikdavo ryškūs, tačiau kitaip nei ten, kai kuriomis dienomis reikėdavo ir blankesnių atspalvių masalų. Šiose ne visai įprastose sau vietose aštriadantės tartum „sušapalėjusios“, jos praktiškai griebia tokius pat tą dieną voblerius, kaip ir šapalai, tad nesiūlyk didesnio nei 4,5 cm voblerio.
Beje, minėti vobleriai jau tapo klasika, o ypatingai Tiny, nes panašius kažkada gamino, gal ir tebegamina Salmo. Ir pirmąją lydeką tokiomis sąlygomis pagavau būtent ant Salmo Tiny, bet dabar jau visus senus „tiniukus“ arba nutraukiau, arba lydekos „suvalgė“.
Kalbėjau apie mažus masalus. O dabar reikėtų atvirkštinio varianto, kuomet lydekas išprovokuoja tik labai didelis. Todėl iš karštos vasaros tenka persikelti į šaltą rudenį. Nors gal ir ne visai šaltą, o veikiau vėlyvą, kada dienos būna saulėtos ir lapkričio mėnesį įsivyrauja giedros dienos, pučia pietų ir vakarų krypčių vėjai. Tada dantytosios plėšrūnės užsimano ėsti nerealiai, bet jos tikrai negriebia visų voblerių iš eilės.
Jei kitomis lapkričio dienomis, ypač kai lyja, jas žvejodavau velkiaudamas 10–15 cm vobleriais, tai šiltais pavakariais grobuonėms tekdavo siūlyti ne mažesnius nei 20 cm. Tokios „malkos“ būdavo vienintelės, kurias čiupdavo ir kilograminės ir dešimties kilogramų lydekos. Iki to metų laiko dar toli, tad gal netrauksiu iš savo dėžių voblerių ir jų nefotografuosiu, bus tam laikas, bus tada ir straipsnių šia tema.
Tačiau paminėti tai buvo būtina, nes yra šioks toks įdomus momentas – kodėl lydekos vienomis dienomis, priklausomai nuo oro, čiupdavo gerokai didesnius masalus nei kitomis? Kad didelius – vienareikšmiškai, bet kitąsyk – tik labai didelius? O kodėl prieš tai minėti buvo tik labai maži? Juk, tarkime, Nery jos nesimaitino vabzdžiai kaip šapalai, tai būtų ne jų racionas.
Paprastai visada stengiuosi atsakyti į tokius ir panašius klausimus. Bet šįsyk pasielgiau sau nebūdingai – suminėjau faktus, o išvadas palikau jums patiems.
Romualdas Žilinskas
