Tie tingūs dideli „krokodilai“
Stambios lydekos, kurias mes dažnai vadiname „krokodilais“, labai geidžiamas, tačiau pastaruoju metu gana retas žvejų laimikis. Nenuostabu, nes kiekvienas iš vis didėjančios meškeriotojų armijos trokšta trofėjinio dydžio plėšrūnės.
Ne dėl kulinarinių jos savybių, ne, nes didelės aštriadantės mėsa sausa ir kaulėta, tad nebent farširavimui tinka. Priežastys, dėl ko vargšė didelė lydeka negali ramiai gyventi, yra kitos.
Visu pirma, todėl, kad ji didelė. Ir dar ji didelė plėšrūnė. Ir jos galva didelė, gerklė didelė ir pilna didelių aštrių dantų. Ir dar tikriausiai dėl to, kad ji išties kažkiek panaši į krokodilą, o tai aplinkiniams kelia išgąstį. Ją pagavusiam pelno šlovę. Ji yra stambi plėšrūnė, o mes esam gudrūs medžiotojai.
Nepradėsiu daug moralizuoti pasakodamas, kad didelė lydeka dažniausiai būna patelė, kuri vandenis praturtintų tūkstančiais savo palikuonių. Aš ir pats nenešioju šventojo aureolės, tad puikiai suprantu, jog kuo yra retesnis laimikis, tuo didesnė pagunda jį turėti. Juk kur nors Anglijoje, kur tų dešimtkilograminių monstrų vos ne kiekvienoje baloje yra, išsidžiovinęs tokios lydekos galvą veikiau ne didvyrio, bet barbaro etiketę užsilipdysi. Tokia jau žmogaus prigimtis, o europiniai standartai, kuriuos mes mėgstame prikaišioti savo tautiečiams, čia niekuo dėti.
Argi tūlas Britanijos lordas nevažiuoja kur nors į Botsvaną šaudyti liūtų, kad po to per surengtą vakarėlį galėtų pademonstruoti nukauto plėšrūno iškamšą savo svečiams? Kita vertus, pakaktų gražios fotonuotraukos su laimikiu. O šiais laikais ir dar paprasčiau – išmaniuoju telefonu filmuotų kadrų. Čia juk ne liūtas ir ne tikras krokodilas, prie kurio gyvo prisiartinti neįmanoma.
Nors vėlgi – yra toks Merfio dėsnis, kuomet stambus laimikis užkimba, kada esi vienas ir (arba) neturi kuo fotografuoti. Tada belieka pasakojimai. Pagrąžinti, suprantama...
Upėse pakliūva dažniau
Retas kuris spiningautojas Lietuvoje nuolatos specialiai žvejoja tik stambias lydekas. Velkiauja – taip. Pažįstų tokių žvejų, kurie didelių lydekų žūklei skiria sezoną ar net kelis. Galima sakyti, kad šie žvejai tokiame meškeriojime specializuojasi, nes tik pačioms stambiausioms žuvims yra pritaikyti jų įrankiai ir masalai.
Aišku, pasitaiko ir jiems pagauti kilograminių lydekėlių, kadangi nedidelės aštriadantės turi bjaurų įprotį griebti pernelyg stambias sau aukas, šiuo atveju – masalus. Tačiau tokie meškeriotojai smulkesnių, nei, tarkim, 5 kg plėšrūnių neskaičiuoja. O kiek tada suskaičiuoja, jų akimis, „tikrų“ lydekų? Klausinėjau apie tai. Sako, kad sezonas sezonui nelygus, juolab žūklės intensyvumas ne kasmet vienodas.
Kita vertus, ieškoma naujų vandens telkinių, nes tie patys jau nusibodę. Kiti vandenys, patys suprantat, reikalauja juos gerai „išuostinėti“. O tai trunka laiko, neretai ištisas savaites neranda vietų, kur tupi didžiausios tų telkinių plėšrūnės. Po to jau kita kalba, tada galima pagauti ir per dieną iki 3 vienetų. Pasakoja, kad taip pasitaiko. Gal, nes ir nuo kranto per dieną esu ne sykį po dvi virš 5 kg sveriančių sužvejojęs.
Tai visgi kiek jie „krokodilų“ pagauna? Na, iki trijų dešimčių per metus. Anksčiau. Šiais laikais kartelė nukritusi iki poros tuzinų. Nors... Ai, su tais gigantų gaudytojais geriau nekalbėti, visada iki galo visko nepasakys.
Sumeškerioti nuo kranto stambų lydį ne taip paprasta. Upėse jų pasitaiko dažniau, nes čia galima blizgę ir į vidurį vandens telkinio nusviesti arba netgi kitą krantą ja pasiekti. Tvenkiniuose irgi kartais didelės plėšrūnės taip žūklaujant masalą pagriebia.
Patikėjot? Na, ką dabar rašiau – apie masalo mėtymą, kad kuo toliau mesi, tuo didesnę žuvį pagausi? Vaikų tai logika. Esmė juk gylyje. Ypač tokiu metų laiku. O ir apskritai stambūs lydžiai po seklumas neslankioja. Bet nereiškia, kad į mažiau gilias vietas neatplaukia medžioti. Upėje paprasčiau nuo kranto visą vandens plotą „prašukuoti“, patikrinti kiekvieną įtartiną vietelę. Ir visa daina. O priedainis būtų toks:
1. Mūsų upės yra apskritai seklios, tad netgi tokį masalą, kaip sukriukę gali netyčia pakišti didelei lydekai po nosimi;
2. Čia esančias duobes dažniausiai nesudėtinga pasiekti spiningaujant nuo kranto;
3. Upėse visuomet daugiau spiningautojų, dažniau žuvaujama, nes tekančiame vandenyje didesnis plėšriųjų žuvų rūšių pasirinkimas;
4. Lydekos prieraišios prie pastovių mitybos vietų, tad jas žinant, plėšrūnės anksčiau arba vėliau suviliojamos.
Paskutinį punktą reikėtų aptarti plačiau. Faktas, kad aštriadantės plėšrūnės (dabar kalbu apie įvairaus dydžio lydekas) tiek tekančiame, tiek stovinčiame vandenyje renkasi tas pačias vietas. Stambiausios metų metais lindi tose pačiose duobėse, išplaukia medžioti į tuos pačius šalia esančius plotus.
Visgi upėse dugno reljefas nuolatos kinta, tad būtų galima pagalvoti, jog didelę lydeką pagauti tėkmėje yra sunkiau net ir daugmaž nutuokiant, kur ją galima rasti. Ir taip, ir ne.
Esmė tame, kad upėje kasmetiniai reljefo kitimai labiausiai juntami priekrantės zonoje, kur lindi mažesnės plėšrūnės. Vaga į šalį pasislenka tikrai ne po kiekvieno ledonešio arba ne po kiekvienos sausros, gilesnės duobės irgi neatsiranda per metus, kaip ir staiga nepradingsta užnešamos smėliu. Būna tokių atvejų, bet jie – labiau išimtiniai. Tad ir stambiosios grobuonės turi galimybę ilgesnį laiką likti ten, kur joms yra patogiausiai tiek ilsėtis, tiek ir medžioti.
Kadangi upėse žvejų daug, dalis jų ateina į pastovias lydekines vietas specialiai, dalis to nežinodami ten pamurkdo savo masalus, todėl galiausiai toji didelė lydeka vis tiek pakliūva ant pirmųjų ar antrųjų meškeriotojų kabliuko.
Žvejų laimei, bet lydekų nelaimei, anksčiau arba vėliau į geras vietas vėl atplaukia stambi šios rūšies plėšrūnė. Aišku, ji iš niekur neatsiranda. Galbūt tai bus kita per keletą metų paaugusi lydeka, kuri tik ir laukė progos užimti šiuos plotus, gal kažkur panašioje vietoje stambių grobuonių buvo kelios ir viena jų dėl konkurencijos nusprendė pasitraukti, pasiieškoti panašių mitybai tinkamų vandenų, gal ir čia ji buvo ne vienintelė, to aš nežinau. Bet taip nutinka bet kokiame telkinyje, tai yra neabejotina, kas dažniau gaudo lydekas, tas patvirtins mano žodžius.
Senstant kinta įpročiai
Ežeruose, ypač didžiuosiuose, kuriuose, beje, didžiulių lydekų turbūt daugiausia, nuo kranto gaudant gali pražilti, kol suviliosi stambią aštriadantę. Paprastai didelės lydekos užkimba atsitiktinai, žuvaujant spiningu kitas plėšrūnes (aišku, lydekas apskritai – juo labiau) ir todėl kažkokių toli siekiančių išvadų, kaip jas reikėtų žvejoti, laimingasis žvejys nepadaro.
Jei per kas tris sezonus po dvi-tris trofėjines lydekas meškeriotojas ištraukia, manau, kad jis turi kažkokią strategiją tikslingam šių grobuonių viliojimui. Bent jau, įvertinus paskutinių metų statistiką, mano nuomone, tai būna daugiau nei atsitiktinumas.
Tiesa, reikėtų paaiškinti, kaip aš suprantu žodžius „didelė, stambi lydeka“. Man regis, tokia bus nuo 4–5 kg svorio. Trofėjinė – nuo 10 kg. Mano galva, tokie būtų lietuviški standartai.
Apie vandens telkinius užsiminiau neatsitiktinai. Juk sakiau, kad stambios lydekos mėgsta ir didelius gylius. Na, ne visai duobių dugną, tačiau netoli jų arba ties didesnių gelmių nuolydžiais ir laikosi. Atplaukia solidžios plėšrūnės ir į seklumas, tačiau retokai, be to labiau vertina ne priekrantės zoną, o kur nors toliau nuo kranto esančius sėklius.
Ežeruose tai būtų povandeninių kalnelių aikštelės arba viršutiniai jų šlaitai. Tvenkiniuose tikimybė dideles lydekas pagauti nedideliame gylyje (beje, reikėtų atsižvelgti į bendrą telkinio gylį) bus kur nors ties povandeninėmis kalvomis ar netoli jų. Upėse irgi yra seklumų, kurios nutolusios nuo krantų – čia stambios aštriadantės drąsiau jaučiasi.
Susidariau nuomonę, jog lydeka pasiekusi tam tikrą svorio (amžiaus) ribą, iš esmės keičia ne tik savo medžioklės vietas, tačiau ir įpročius. Sendamos lydekos traukiasi gilyn, buvusius medžioklės plotus užleisdamos jaunajai kartai. Augdamos, o žuvis auga visą savo gyvenimą, aštriadantės vis rečiau išplaukia medžioti į seklumas.
Bet svarbiausia, kad stambiosios lydekos labai sunkiai nuspėjamos. Neretai tiesiog jauti, kad tam tikra vandens telkinio vieta yra ideali nemenkai tos rūšies plėšrūnei. Kartais, jeigu gaudai iš valties, tai netgi parodo echolotas. Turiu omenyje, kad prietaisas fiksuoja didelę vienišą žuvį. Gali vargti nors ir visą dieną siūlydamas pačius įvairiausius masalus, tačiau veltui.
Kaip rodo mano praktika, vienas iš požymių, kad tą dieną čia tikrai neužkibs stambi aštriadantė, yra tas, jog šioje vietoje masalus čiumpa smulkesnės plėšrūnės. Nežinau, bet spėju, kad jos paprasčiausiai jaučia didžiosios lydekos nenorą maitintis ir jos nebijo, t. y. medžioja tų vietų valdovės plotuose. O juk tokia grobuonė, jei tik norėtų, net neabejodama prarytų smulkesnę gentainę. Beje, ir ryja, nes lydekos yra kanibalės – žuvys nepažįsta savo vaikų.
Iš to seka išvada, jog stambios plėšrūnės aktyvumas gali būti lygus nuliui, nors smulkesnės lydekos tą dieną ir puikiai kimba. Tačiau tai nėra tvirta taisyklė, paprasčiausiai didelė lydeka turi atskirą maitinimosi grafiką, kuris kartais sutampa su dauguma jos smulkesnių giminaičių, o kitąkart – ne. Pastarasis atvejis taip pat įmanomas, kadangi galima per dieną pagauti vienintelę lydeką, bet už tai kokią!
Didelės lydekos spininginiais masalais dažniausiai susigundo lapkričio-gruodžio mėnesiais. Tai irgi rodo, kad jų medžiagų apykaita yra kitokia nei smulkesnių plėšrūnių, kurios tuo metu dažniausiai medžioja tik retsykiais. Arba būna pasitraukusios paskui taikiąsias žuvis į duobes, kadangi yra pratusios taikytis prie grobio įnorių. Gi stambiosios lydekos išlieka tose pačiose vietose, kur ir buvo rudens pradžioje ar jo viduryje, nes nėra jokio reikalo keisti poziciją – dabar aukos pačios labiau nei kada slankioja joms po nosimi. Kita vertus, mes didžiųjų plėšrūnių gal ir nepagauname daug daugiau nei ankstesniais mėnesiais, tačiau bendram kontekste (mažos aštriadantės beveik nekibo) atrodo, kad tuo metu stambios žuvys gerokai aktyvesnės.
Yra ir daugiau faktorių. Kadangi smulkios tos rūšies plėšrūnės atsitraukusios giliau, kimba prasčiau, mes daugiau žuvaujame gylyje, o masalą, kurį galbūt stvertų mažesnė lydeka ir betraukiama išgąsdintų kitas savo gentaines, dabar pačiumpa ta didžioji grobuonė. Beje, atvėsus vandeniui ir mažos lydekos nori didesnių nei įprasta vilioklių, todėl jais bežuvaudami sudominame ir tą mums mielą, netikėtai užkibusį „krokodilą“.
Todėl ir žvejojant selektyviai stambias lydekas patarčiau gaudyti giliai neriančiais masalais arba tais, kuriuos galima pasiūlyti gilesnėse telkinio vietose. Dideli vobleriai yra puikūs masalai, bet jų toli neužmesi. Tad šiuos vilioklius geriausia naudoti velkiaujant.
Kur kas patogiau nuo kranto spiningauti stambiais riperiais arba tvisteriais. Bet visiškai atvėsus vandeniui siūlyčiau nenaudoti sunkių galvakablių. Lengvos galvutės riboja užmetimo nuotolį, visgi šitokie masalai skries vis tiek toliau nei ilgaliežuviai vobleriai.
Lengvi, bet dideli guminukai traukiami lėtai laiptuota trajektorija ir darant dideles pauzes. Stambios lydekos netgi būdamos neaktyvios gali sugriebti tokį masalą. Tai liečia ir vartikles, nors „metalas“ šaltame vandenyje kažkodėl plėšrūnėms mažiau patinka. Na, bet jau čia aš apie ką kitą imu rašyti, šitam straipsniui pakaks...
Romualdas Žilinskas
