Su žieminiais (ir ne tik) masalais – iš valties

Iš tiesų niekas čia taip smarkiai nesikeitė, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, tai yra veikiau psichologiniai niuansai, kadangi sausio ar vasario mėnesį visiškai ištirpęs ledas nėra jau toks dažnas reiškinys mūsų platumose. Tačiau šiltėjantis klimatas diktuoja kitokios meškeriojimo taisykles ir tenka prie jų taikytis.

Sausio mėnesį, kol dar neįsigaliojo lydekų draudimas, aštriadantes plėšrūnes kai kurie patyrę spiningautojai labai sėkmingai vilioja vobleriais tvičinguodami. Tačiau tai jau būtų kita tema, kadangi dabar kalbu apie tuos meškeriotojus, kurie labiau linkę tokiu metų laiku žuvauti iš po ledo.

Aš pilnai suprantu jų nusivylimą – dar rudenį papildę savo arsenalą naujomis avižėlėmis, vertikaliosiomis blizgėmis ir švytuoklėmis, užlipę ant pirmojo ledo, pasidžiaugę jo malonumais ir veikiausiai suvilioję ne vieną solidų laimikį, įsisvajoję apie tolesnius poledinės žūklės malonumus (dar mažiausiai porą mėnesių tokios žvejybos...), staiga neteko galimybės meškerioti. Ledas nutirpo nelauktai, netikėta, greitai ir tada, kai to mažiausiai tikiesi – te tau, boba, devintinės...



Žuvų požiūris į žiemą nekinta

Nereikia niurzgėti ir smarkiai nusivilti, o bandyti ieškoti išeities iš tokios padėties. Išsyk pasakysiu, kad bene pagrindinė sąlyga normalesnei žūklei bus valtis, kadangi tokiu metų laiku žuvys nutolusios nuo krantų, tupi duobėse visiškai nebodamos, kad virš jų galvų nėra ledo dangos. Žinoma, jos šiek tiek aktyvesnės nei esant poros dešimčių neigiamai oro temperatūrai ir storai ledo plutai, kas dabar būtų mums ir žvynuotosioms natūralu, bet žiema lieka žiema, vanduo dar ne toks šiltas, kad žuvys elgtųsi kaip pavasarį. Taip, jis kažkiek sušilo, bet tendencijos toliau didėti vandens temperatūrai nėra.

Kita vertus, reikia pasakyti, kad tas pavasarinis „dvelksmas“ susijęs ne vien su ledo, sniego tirpimu, oro temperatūros kilimu ir deguonies padidėjimu vandenyje. Vienas labai svarbus faktorius taip ir lieka nepakitęs – tai šviesusis paros laikas. Sakyčiau netgi priešingai, nes paprastai lietingos dienos yra niūrios, tamsios, švinta vėliau ir temsta anksčiau, nei, tarkim, pavasario pirmomis dienomis, kada ledas dar storas, tačiau nuo pat ryto plieskia saulė.

Deja, ne visi turi valtis, nes „užkietėjusiems“ poledinės žvejybos entuziastams plaukiojimo priemonė, kaip žinia, visiškai nereikalinga. Aš taip kalbu, kadangi žinau žvejų, kurie priešingai nei dauguma, atviro vandens sezono metu „poilsiauja“, bet už tai padengus vandens telkinius ledu „dirba be išeiginių“. Ką gi, teks kooperuotis su bičiuliais, kurie turi valtis arba jas įsigyti, keisti „darbinį profilį“, nes, manding, tokios žiemos kartosis vis dažniau ir dažniau.

Faktiškai žūklė iš valties žieminiais masalais nelabai kuo ir skiriasi nuo gaudymo iš po ledo. Žinoma, yra savų niuansų, tačiau nebūtinai jie vertinami tik neigiamai. Tarkim, dabar nereikia gręžioti ekečių ir grįžus namo aimanuoti dėl pavargusių rankų, kojų ir išlieto prakaito.

Na, taip, sutinku – smagiau tada, kai aplink baltas sniegas ir skaidrus ledas, bet ne pilkas vanduo, kuris netgi savaip slegia. Bet gerai kimbant žuvims aplinka nerūpės.

Įsigyti įrankiai (suprantama, išskyrus grąžtą) niekur neprapuls, galbūt net ir toliau pildysite savo žieminių vilioklių kolekciją bei atnaujinsite įrangą, kadangi, kaip sakiau, žūklė iš valties su žieminiais masalais lygiai tokia pat užkrečianti bei sėkminga, kaip ir poledinis meškeriojimas. Aš visai sėkmingai kai kuriais poledinei žūklei skirtais masalais iš valties ežeruose žuvaudavau dar vaikystėje, nemanau, kad esu toks vienintelis.

Ak, taip, tiesa, gal prieš porą dešimčių metų kai kurie Kauno žvejai gerai miestiečiams žinomame Lampėdžių karjere laukdavo vėlaus rudens, kad galėtų velniais ešerius vilioti iš to vandens telkinio duobių. Ir taip tęsdavosi iki visiškai užšaldavo karjeras, kai kurie meškeriotojai sėkmingai iš valčių vis dar žuvaudavo jo pakrantes aptraukus ledui.

Tik truputį kitokie masalai

Beje, velnias ir bus vienas geresnių masalų tiems, kurie sumanys viduržiemyje, kai ištirpsta ledas, paieškoti ešerių pačiuose didžiausiuose bei giliausiuose mūsų ežeruose ir tvenkiniuose.

Velnio privalumas tokiomis žūklės sąlygomis yra jo paprastas panaudojimas ir sukeliama savotiška povandeninė vibracija, tas vadinamas hidroakustinis triukšmas, kadangi kaip-ne-kaip dabar ešeriai yra ne tame mieguistame stovyje ir visai padoriai kimba. Iš principo jų norą maitintis galima būtų prilyginti lapkritiniam, kai dar nėra ledo. Tiesa, artėjant pavasariui, jei staiga oras vėl neatšaltų ir neprasidėtų „antra žiemos serija“, dryžuotieji plėšrūnai vis menkiau reaguos į šį masalą, jie norės kažko smulkesnio, subtilesnio. Tačiau straipsnį rašau sausio viduryje, tad orientuojuosi į šią dieną.

  Meškeriojant iš valties šiuo metų laiku taip pat geriau naudoti ir truputį kitokias velnių modifikacijas. Nesakau, kad bus prastos tos klasikinės, jokiu būdu, visgi „pagerinti“ velniai dar labiau trauks ešerių dėmesį.

Kalbu apie iš žalvario pagamintus velnius, kurie tokiomis apniukusiomis dienomis yra labiau vertinami dryžuotųjų plėšrūnų. Gal, kad labiau blizga, nei švininiai svareliai, gal sukelia didesnį „triukšmą“, galiu tik spėlioti.

Ant virš velnio slankiojančio arba ant atskiro pavadėlio esančio kabliuko geriau verti mažą tvisterį arba silikoninio vabzdžio lervą. Vėlgi, negaliu teigti, kad blogai ta tikroji žieminio velnio versija su kraujo plazma ar kembrikais, keraminiais karoliukais papuoštais kabliukais (beje, šalia svarelio esantys velnio „ragai“ lieka nepakitę, t. y. jie bus su minėtais akcentais), tačiau norint sugundyti svariausius tų vandenų ešerius, visgi rekomenduočiau silikoninius papildomus masalus.

Ešerių žūklei taip pat labai tiks ir švytuoklės. Tiesa, žuvaujant iš valties bus kai kurių nedidelių techninių nesklandumų, nes valtis nėra tokia pastovi, kaip ledo pluta, ji linguoja, tad žvejui sudėtingiau pagauti žaidimo ritmą. Kadangi vėjuotą dieną valtis gerokai purtysis, rekomenduočiau pasirinkti didesnes ir sunkesnes švytuokles, kurios mažiau reaguos į šį neigiamą faktorių.

Nors esu skaitęs, kad galima švytuoklėmis iš valties žuvauti dreifuojant ar net spiningauti, bet nebandžiau, tad nieko ta tema negaliu pasakyti. Spiningavimas švytuoklėmis, metant masalą tolyn, man neatrodo labai jau geras pasirinkimas, kažkaip „kvepia“ utopija, kadangi šių vilioklių animacijos principas yra paremtas tik vertikaliu trūkčiojimu, nors švytuoklės tuo metu ir juda horizontaliai. Bet, kaip sakiau, neišmėginęs negaliu spręsti.

Švytuokles puikiai pakeis Chubby Darter, tail spin tipo masalai, pavyzdžiui, Lucky John Basara Tail, Gunki Tail Spinner Jiger ir panašūs, cikados, taip pat įvairios naujos kartos švytuoklės, kurios tvirtinamos cikadų principu, tarkim, Lucky John Mebaru. O šiaip jau visa kita bus labai panašiai, kaip žūklaujant nuo ledo.

Be abejo, kai kurie tokie viliokliai bus gana masyvūs, tad ir meškerėlės (arba trumpi spiningai) pasirenkamos atitinkamo tvirtumo, sargelių čia tikrai neprireiks. Kita vertus, meškerėles net ir žuvaujant švytuoklėmis reikėtų imti ilgesnes, nes juk masalą leidžiame žemyn ne sau po kojomis, bet ištiesta ranka už valties borto. Prie to irgi teks pratintis, galbūt pradžioje susidursite su animavimo sunkumais, bet tik laiko klausimas, kada įprasite.

Panašiai atsitiks žuvaujant ir vertikaliosiomis žieminėmis blizgėmis, kurios, kaip ir gaudant iš po ledo, dabar lygiai taip pat gerai tiks vilioti ešerius. Kibesni modeliai bus tie, kurie toliau nunyra nuo vertikalės, bet yra gana sunkūs. Priežastys tos pačios – valties lingavimas, kitokia rankų padėtis. Beje, žuvaujant sunkiomis vertikaliosiomis žieminėmis blizgėmis galima naudoti netgi lengvesnius, t. y. mažesnio užmetimo svorio trumpus drop shot gaudymui skirtus spiningėlius.

Puikiausiai galima bandyti ir tą patį drop shot, kuomet pasirenkami smulkesni silikoniniai masalai, bet dabar aš kalbu apie žieminius vilioklius, žieminę įrangą, nenukrypsiu.

Tiesa, žieminėmis vertikaliosiomis blizgutėmis galima spiningauti įprastu būdu – jas mėtant toliau nuo valties. Bet tada teks paieškoti atitinkamų modelių, kurie dirbtų panašiai kaip vartiklės. O tokių tikrai yra jūsų arsenale, paprasčiausiai jų nebandėte šitaip žuvaujant. Aš netgi vasarą kai kuriomis žieminėmis blizgėmis pagaudavau salačių, o ką jau kalbėti apie ešerius...

Gal kiek sudėtingiau bus žvejoti iš valties prisiekusiems „avižėlininkams“, kadangi teks iš pagrindų keisti savo požiūrį į gaudymą pamėgtu masalu. Bėda ta pati, apie kurią jau kalbėjau du sykius, tad žūklavimui iš valties įprastinė balalaika nebus pats geriausias įrankis, labiau pravers žieminei žūklei avižėlėmis skirtos meškerėlės su ritėmis.

Gaudantys balalaikomis susidurs dar ir su kita problema – žuvies traukimu. Jei ant ledo galima gražiai suringiuoti valą, tai iš didesnio gylio traukiant laimikį jį mesite sau po kojomis, tarp kojų (neaišku iš kokio dydžio valties žuvausite), gija gali painiotis, ją priminsite ir panašiai. Taip žuvauti iš medinės valties yra tikra prapultis, nes plona monofilamentinė gija gali kabintis už borto nelygumų, įstrigti į medžio atplaišas, žodžiu, labai nepatogu.

Todėl teks susitaikyti su tuo, kad dabar žūklė avižėlėmis nebus tas meistriškas jų virpinimas, o veikiau plastiškas kilnojimas, animacijos principai kis iš esmės. O ir avižėles reikės rinktis sunkesnes, didesnes, čia mikroskopinio dydžio bemasalinės vargu ar tiks. Nebent išskirtiniais atvejais, esant idealioms žūklės sąlygoms. Kas užmauta ant avižėlės kabliuko dabar bus daug svarbiau nei žiemą, nes natūralios kilmės masalai įgaus didesnę vertę.

Bet yra ir gera naujiena – žvejojant iš valties ir taikant tokius meškeriojimo avižėlėmis principus dažniau gundysis karšiai, stambios kuojos. O gaudant švytuoklėmis arba vertikaliomis blizgėmis daugiau sužvejosite lydekų, sterkų, laimikis neapsiribos vien ešeriais. Nors gal nutiks ir taip, bet galimybės paįvairinti žuvų asortimentą tikrai prasiplės.

Romualdas Žilinskas