Sterkus – vobleriais. Masalai ir spiningavimo technika
Vienas iš dažnesnių rudeninių taktinių variantų norint pagauti upėje didelį sterką – ilgas ir nuobodus pasirinktos vietos „šukavimas“ masalais, tikintis, kad būsimasis laimikis anksčiau ar vėliau išalks...
Tikrai ne pats blogiausias pasirinkimas, nes, nepaisant sąlyginio upinių sterkų pomėgio maitintis dažnokai keičiant medžioklės plotus, šie plėšrūnai vis dėlto turi pastovesnes mitybos vietas ir jas žinant, turint pakankamai kantrybės galima sulaukti jų aktyvumo protrūkių. Tačiau net ir tokiu atveju pakilusiems didesniems šios rūšies plėšrūnams (būtent „pakilusiems“, kadangi jie paprastai lindi kur nors gylyje, o medžioti susiruošia į seklesnes vietas) įsiūlyti masalą nėra labai paprasta.
Veikiausiai taip yra dar ir todėl, kad, kaip minėjau ankstesniuose straipsniuose, jie maitinasi gana trumpai, kartais vos keliolika minučių ir tada prireikia paprastos žvejybinės sėkmės – pataikyti užmesti vilioklį grobuoniui palei pat nosį. Užpernai didžiausią tų metų rudeninį sterką (68 cm dydžio) Neryje pagavau jau pačiu pirmu metimu, bet kitą – šiek tiek mažesnį – tiesiog „išdrožiau“ kelias valandas vienoje vietoje mėtydamas į vandenį voblerius.
Beje, gaudydamas sterkus daugiau nei dešimt kartų to paties modelio niekada nemetu. Po tam tikro laiko vėl jį bandau, jei tikiu šio masalo efektyvumu, nes jau esu pagavęs juo sterkų. Bet nusprendęs paaukoti vakarą kažkuriam vienam upės plotui, dirbu labai intensyviai keisdamas masalus.
Po pirmojo laimikio nemaža dalis voblerių gali „atkristi“. Kita vertus, jei kito kibimo ilgai nebūna, tenka vėl juos panaudoti, nes galbūt plėšrūnas tą konkretų masalą čiupo atsitiktinai. Kodėl dalį masalų palieku ilsėtis masalinėje?
Atsakymas paprastas – voblerius sterkams skirstau į dvi pagrindines grupes, jų modeliai labai skiriasi savo darbu, tokiu atveju spiningavimo technika taip pat bus visiškai kitokia. Yra dar ir trečioji grupė, kurios vobleriai tam tikra prasme atitinka abiejų pirmųjų grupių reikalavimus, tai lyg savotiški universalai.
Kada sąlyginai negilu ir gylis vidutinis
Skirstydamas voblerius, be abejonės, atsižvelgiu ir į tokias modelių savybes, kaip gebėjimą toli skrieti, nes žūklavietė žūklavietei nelygi, be to, vienąsyk sterkai labiau priartėja prie krantų, o kitąsyk – maitinasi toliau, į plūdrumą, kuris leidžia įsibridus masalą nuplukdyti į norimą vietą ir panašiai. Tačiau pagrindinis voblerių grupavimo principas yra masalo animacija: tinkami tvičinguoti ar dirbantys agresyviai traukiant vienodu ritmu, svarbus ir panirimo gylis.
Nors, kaip sakiau, čia gali būti ir pereinamų formų, universalūs viliokliai vienam ir kitam būdui, kurie priklauso trečiajai grupei. Beje, tokių – dauguma.
Šį kartą minėsiu tik vieną kitą modelį, kalbėsiu daugiau plačiąja prasme apibūdindamas masalų galimybes, o pagal pavyzdį galite atsirinkti kitus panašius masalus.
Pradėsiu nuo tvičinginių voblerių, kurie skirti gaudyti palyginti nedideliame gylyje, o tai būtų iki 1,5 m. Šiuo atveju didesnių nei 7 cm dydžio masalų praktiškai nenaudoju, paprastai tai būna suspending tipo modeliai. Pavyzdys – 6,9 cm dydžio Lucky John Pro Anira SP.
Tokius voblerius dažniausiai trūkčioju rėvose ties jų kraštais arba jais gaudau toli – metu ten, kur rėva ima seklėti, tėkmė išsiskleidžia, aprimsta, prasideda augalais apaugęs dugnas. Taip pat žvejoju seklumose, kur srovė ne tokia greita. Pastarosiose vietose galimi ir lėti tolygūs masalo pravedimai.
Ties rėvos slenksčiu (po pačia rėva) sterkai mėgsta tūnoti net ir dieną, masalą jie dažniausiai atakuoja, kai jis tvičinguojamas traukiant skersai srovės. Čia toli mesti nereikia, kadangi gaudymo plotas yra labai ribotas – tėkmė greitai nuneša voblerį nuo akmenų grūsties į gilesnę vietą ir tokių masalų panirimo gylis jau tampa pernelyg menkas.
Visiškai kitaip būna ramesnėje srovėje – toli nuo rėvos „galvos“ ir seklumose. Dabar voblerius galima užmesti gerokai toliau, trūkčioti jais lėčiau, nes žūklavietėje nėra didelių gylio pakitimų. Tokiam gaudymui galima naudoti tuos pačius voblerius, kaip ir didesnėje tėkmėje, nors gal geresnį efektą galbūt gausime naudodami panašių vobleriu plaukiančiąsias versijas. Beje, minėtas Lucky John Pro Anira tokią turi.
Kai stengiuosi sterkus pasiekti didesnėje gelmėje (maždaug iki 1,8–2,0 gylio), jau imu kitus modelius, jų pasirinkimas gerokai didesnis. Aš net nežinau, kodėl tokio panirimo gylio ir tinkamo dydžio modelių pas mus prekybininkai atveža devynias galybes. Tas skaičius devyni figūruoja ir jų dydyje, tai reikštų – iki 9 cm dydžio, nors mažesniais nei 7 cm irgi dabar nespiningauju. Šįsyk kalbu jau apie Lucky John Pro Basara SP voblerį.
Apskritai sterkai labiau mėgsta ne itin didelių gabaritų masalus ir tai atitinka jų gyvenimo būdą. Beje, net ir stambūs šios rūšies plėšrūnai dažniau susigundo mažais viliokliais, nei, tarkim, lydekos. Nors „nespjauna“ ir į didelius masalus, tas irgi yra natūralu, ypač rudenį.
Beje, jei atkreipėte dėmesį į pavyzdžius, dominuojančiomis spalvomis vadinčiau visas rudai žalsvas („samanines“) variacijas, kurios, beje, geros gaudyti ir lydekoms skaidriame rudeniniame vandenyje. Aš dabar nekalbu apie stovinčius vandenis, straipsnis yra apie upes.
Ir dar – tai spalvinės variacijos gaudant sterkus sąlyginai mažesniame arba vidutiniame gylyje. Nors, jei jau prakalbau apie lydekas, tokių ir panašių piešinių vobleriai pastarosioms plėšrūnėms tinkamos ir gelmėje. Sterkams gelmėse jau būtų kitokios...
Kai gylis vidutinis ir didelis
Esant didesnėms gelmėms, vobleriais, kuriuos matysite, paprastai tvičinguoju, bet tokie modeliai tinka ir tolygiam traukimui, jie puikiai dirba net ir labai stiprioje srovėje.
Dar didesniame gylyje tvičinguoti galima su šiame pavyzdyje parodytais masalais. Pasitaisysiu – su tokiais ir panašaus tipo vobleriais, nes konkrečiai čia parodytas Rapala Shadow Rap Shad Deep, kurio dydis – irgi 9 cm, panirimo gylis yra maždaug 1,5–1,8 m, skirtumas tas, kad tai yra skęstantis modelis. Todėl atitinkamai animuojant juo galima žaisti didesniame gylyje nei nurodyta specifikacijose.
Kita vertus, didėjant gyliui menkėja tvičingavimo efektyvumas tėkmėje. Nežinau kodėl taip yra, gal paprasčiausiai nerandu tam tinkamų voblerių. Todėl ir šiais modeliais praktiškai vienodai ilgai ir „ariu“ dugną, ir tvičinguoju.
Kaip matote iš spalvinio varianto, jis visiškai neprimena prieš tai buvusių labiau natūralių tonų masalų. Specialiai įdėjau tokį, kadangi nereikia užsiciklinti tik lig tol rodytais spalviniais variantais. Sterkai irgi kitąsyk susigundo akį rėžiančiomis spalvomis, bet paprastai tai nutinka esant giedresniam orui, kai šių plėšrūnų aktyvumas būna gana didelis. Ne dėl giedros, turiu omeny, tačiau apskritai.
Tokie ir panašūs vobleriai geri ir kada sterkai nutolsta nuo krantų, bet maitinasi iki 2,0 m gylyje. Kadangi tai yra skęstantieji modeliai, grimzta jie pakankamai greitai, šiuos voblerius galima traukti skersai tėkmės lėtai sukant ritę – paprasčiausiai juos velkame dugnu. Kartais tai patinka blausiaakiams plėšrūnams, jie nori pamažu dugnu judančių vilioklių, kuriuos srovė neša puslankiu kranto link.
Tačiau toks būdas galimas tik mažiau akmenuotose vietose, kadangi voblerius tėkmė greitai pagrūs po stambesniais rieduliais. Neretai tokį traukimą paįvairinu trumpais truktelėjimais spiningo viršūnėle, išeina kažkas panašaus į dalinį tvičingavimą.
Monotoniškam traukimui, kai masalas daužosi į dugną ar bent jau agresyviai juda prie pat jo, rinkčiausi 9 cm dydžio iki 2 m nyrantį Lucky John Pro Basara S Salmon ar ką nors panašaus. Šis modelis, kaip matote iš pavadinimo, tarsi sukurtas lašišų gaudymui. O tai reiškia, kad jis juda agresyviai ir nusimeta toli.
Tai dėl jame įdiegtų specialių užmetimą gerinančių MCS sistemų, kaip rašoma kataloguose. Bet gal jų nenagrinėsiu, nes, manau, žvejui vienodai „šviečia“, kokios masale yra sistemos ir dėl ko taip pavadintos. Spiningautoją domina galutinis rezultatas.
O rezultatas turi būti pagauta žuvis. Mūsų atveju – sterkas. Ir todėl siūlau būtent tokio tipo modelius, nes juos galima mesti skersai ar išilgai tėkmės, traukti prieš srovę ar pasroviui – žaidimas praktiškai nekis. Tai reiškia bus galima apgaudyti didelį upės plotą vienodu intensyvumu panaudojant tą patį masalą.
Rapala Down Deep Husky Jerk vobleriais gaudau giliai ar net labai giliai, jų panirimo gylio dažnai pakanka net vagoje. Šie modeliai jau viršija mano 9 cm ribą, nes yra 10 cm dydžio.
Beje, tokiais masalais galima žvejoti ir seklesnėse vietose, svarbu, kad ten nebūtų itin daug šiekštų. Sterkams (panašiai kaip šamams) neretai patinka, kai vilioklis smarkiai daužo savo liežuvėliu dugną, todėl modeliai, turintys didelį panirimo gylį, gali būti naudojami ir mažesniame gylyje nei nurodyta jų apibūdinimuose.
Šiuos voblerius geriausia traukti tiesiog prieš srovę. Tačiau tokiu atveju tenka bristi arba rasti krante tinkamą vietą, suprantama, kad geriausiai spiningauti iš valties. Tokio tipo viliokliai labai tinkami velkiavimui viliojant sterkus, lydekas, šamus, bet tai jau būtų atskira tema.
Masalus traukiu itin lėtai, kartais net prilaikau srovėje. Visi šie modeliai yra neutralaus plūdrumo, kaip ir pateiktas pavyzdys, arba plaukiantieji.
Dalimi parodytų vilioklių kartais gaudau ir salačius. Tačiau žvejojant sterkus salačių pasiseka suvilioti palyginti retai (paradoksas, bet atvirkštiniai atvejai yra dažnesni), nors tokios vietos yra tinkamos ir bedančiams plėšrūnams.
Tačiau mažesniuosius modelius mielai griebia ešeriai, praktiškai ant visų masalų pakliūva lydekų. Todėl storesnio fluorokarboninio pavadėlio reikėtų. Gali būti ir metalinis, jei jis nėra labai storas ir sunkus, voblerių darbo, kokiu būdu jais bespiningautume, pasaitėlis paprastai nevaržo.
Pasitaiko dienų, kai žvejojantys guminukais pasiekia geresnių rezultatų, bet būna ir atvirkščiai. Vis dėlto vobleriai pranoksta silikoninius masalus savo panaudojimo įvairove. Kita vertus, labai dideliame gylyje pranašesni bus guminukai, tad su jais vėlų rudenį pagausime gal ir daugiau sterkų, vobleriai paprastai efektyvesni iki lapkričio mėnesio. Bet vis tiek sakiau „gal“...
Romualdas Žilinskas
