Šapalus – vabzdžio imitacijomis
Vis rečiau pamatysi „bulkuojančius“ upėse šapalus. Kalbu ne apie batonus („bulkas“), bet apie tai, kad šapalai mėgsta rankioti nuo vandens paviršiaus vabzdžius ar šiaip patikrinti kažką praplaukiantį pro šalį: galbūt ėdama... Netinka skrandžiui – išspjaus, bet faktas, kad akyla ši žuvis visada stebi aplinką ir yra pasiruošusios jų šeimininkui duoti signalą atakai. Sakau „atakai“, nes plačiaburniai plauko būreliais, kuriuose paprastai yra daugmaž vienodo dydžio žuvys, o tokiu atveju žiopsoti nevalia – kas pirmesnis, tas gudresnis. Po to, kai jau, tas „kažkas“ pro šalį plaukiantis, atsidurs gerklėje, bus galima išsiaiškinti: verta ryti ar reikia spjauti.
Visgi šapalas nepuola kaip pamišęs, jei tvirtai neapsisprendęs, kad upe plaukiantis „daiktas“, yra šimtaprocentinis maistas. Kita vertus, žiopliai jaunikliai dar neturi patirties, jie ne tokie atsargūs ir baikštūs, kaip stambūs šapalai, todėl mažesniųjų maitinimosi nuo paviršiaus manierą vargu ar įvardysi „bulkavimu“, nors ir čiumpa kokį besikapanojantį vandenyje vabzdelį. O didelis, solidus plačianugaris priplauks gana lėtai, bet kąsnį praris labai greitai – siurbtelės savo plačia gerkle kartu su oru ir vandeniu. Todėl ir garsas toks savotiškas: bulkt...
Kodėl vis mažiau šapalų graibo vabzdžius nuo vandens paviršiaus? Tikrai ne dėl to, kad vabalų sumažėjo. Stambių šapalų (kas tiesa, tai tiesa) vis rečiau bepagaunama, tačiau mano manymu, esmė – ne tik čia. Pernelyg daug žmonių, žvejų ir ne žvejų, vaikšto krantais ir baido šias atsargias žuvis. Šapalas ilgainiui atpranta nuo tokio mitybos būdo, nerizikuoja išsiduoti, tad dažniau ima maitintis viduriniuose vandens sluoksniuose arba padugnėje. Bet ten kur, kaip mes mėgstame sakyti, „meškeriotojų presingas“ nedidelis, kur įvairūs poilsiautojai bijo kojas išsidilginti ar basutes susitepti, dar tikrai galima pamatyti ir išgirsti tai, apie ką čia ir rašau. O rašau todėl, kad noriu papasakoti, kaip gaudyti plačiaburnius nuo vandens paviršiaus. Aišku, bus lengviausiai šias žuvis gundyti tikru vabzdžiu ar batono pluta (ar tikrai lengviau – diskutuotinas klausimas), bet dabar bandykime spiningauti.
Vos nepamiršau – gegužės pabaiga, birželis yra tas metas, kai vanduo dar nelabai nusekęs ir smarkiai atkunta visokie skraidantys vabalėliai, jie iš lervų (daug tų lervų, beje, gyvena ir vandenyje, kad ir mums gerai žinoma apsiuva...) virsta į suaugusius vabzdžius. Virsmo momentas labai palankus įvairioms žuvims, nes, plyšus lėliukės šarvams, vabalas kurį laiką būna nelabai judrus, jam reikia apsiprasti, sparnelius išlyginti ir pan. Kalbu apie ne įkritusius į vandenį, bet dar nespėjusius pakilti iš vandens skrajūnus. Ir vandens lygį paminėjau neatsitiktinai, nes tokiu atveju šapalai gali priplaukti arti kranto prie nusvirusių žolių, krūmų šakų, apsemtų švendrų ir pan. Ant jų ir laikosi tie bemankštinantys sparnus ar jau juos išmiklinę vabalai. Po lietaus, kurio šįmet į valias, į vandenį pakliūva tikrai daug tokio ėdesio. Kitu atveju „sušlapėliai“ nukristų ant žemės, atsipaipalioję nuskristų arba nuropotų, dabar – byra į upę. Ir dar – gegužės pabaiga ir birželis yra tas metas, kuomet pradeda masiškai skraidyti karkvabaliai (grambuoliai). O jie – prasti skrajūnai, bet labai mėgstamas šapalų užkandis.
Nenuostabu, kad tokiu metų laiku spiningautojai pradės skųstis, kad plačiaburniai prastai kimba, kad juos išgaudo plūdininkai, dugnininkai, kad oras nevykęs, kad eidami žvejoti moteriškę tuščiais kibirais sutiko ir pan. Problema glūdi visai kitur – tiesiog reikia keisti žūklės taktiką.
Teko matyti žūklės prekių parduotuvėse bei pačiam išbandyti įvairius voblerius, kurie imituoja pačius įvairiausius vabzdžius. Rezultatai kartais būdavo visai neblogi, nors kitąsyk ir nuvildavo – vizualiai koks nors vobleris atrodė gražiai, mano akimis buvo labai panašus į tikrą karkvabalį, boružę ar žiogą, bet plačiaburniai tokius masalus ignoruodavo. Kai kurie iš modelių labiau tiko žūklei viduriniuose vandens sluoksniuose (jie ne taip subalansuoti: per sunkūs, per daug giliai neriantys...) arba netoli dugno. Bandžiau traukti juos vandens paviršiumi – šapalams įspūdžio nedarė. Nors tikrai negaliu sakyti, kad visi ligi vieno būdavo visiškai nekibūs. Bet kitomis sąlygomis, kitu metų laiku...
Padariau išvadą, kad šie vobleriai (visiškai nesvarbu, kad jie panašūs į konkretų vabzdį) plačiaburnius veikiau viliojo ne tiek savo natūralia išvaizda, kiek žaidimu. Ir tokią nuomonę sustiprino tas faktas, kad neretai (bet ne visada) šapalams masalo spalva, kai gaudai šia žuvis giliau minėtais modeliais, neturėjo didesnės reikšmės kibimui – jie arba čiupdavo kažkurį vilioklį, arba visiškai į jį nereaguodavo. Aš paprastai perku bent 3 skirtingų spalvų man patinkančius voblerių modelius, todėl eksperimentuoti tikrai turėjau su kuo. Beje, reikėtų pasakyti, kad konkretūs vabzdžiai, tarkim, žiogų, vapsvų imitacijos, būdavo dažomi gana panašiai, nepriklausomai nuo gamintojo (gal ir nenuostabu, juk nebus, tarkim, boružė salotinės spalvos), paprastai skirdavosi tik jų atspalviai, tonai.
Jei gaudome paviršiuje arba mažame gylyje, net jei vanduo ir drumstas, tos smulkmenėlės, kaip, pavyzdžiui: „vos tamsesnis“, „su ryškesniu pilveliu“ ir pan., yra svarbios. Šapalas kartais taip akylai įsižiūri į masalą, kad gali čiupti vos vieną, kuris, jo akimis, – pats patraukliausias. Dažniausiai patrauklumas būdavo grįstas natūralumu, nors ne visada. Šapalas yra keistuolis, kartais jam reikėdavo kažko apskritai netradicinio (čia aš apie spalvas...).
Va, dabar rašau šį straipsnį, ir lauke staiga apniuko. Tik saulė šypsojosi ir vėl niūru. Jei žvejočiau šapalus, ką tokiu atveju daryčiau? Keisčiau masalą. Ir nedelsiant. Pilkuma reikalauja kažko tamsesnio, tad, jei, tarkim, žvejojau vobleriu, kurio atspalviai gelsvi (šonai, pilvukas), rinkčiausi labiau į rudumą, jei spalvinėje gamoje dominuoja oranžinė spalva – tamsaus raudonumo. Nugarėlę irgi taikyčiau tamsesnę. Beje, išimtis yra balta papilvė, ji apniukusiu oru bus geriau, nei saulėtu. Giedromis dienomis visada ar beveik visada šapalus labiau vilios geltonų atspalvių vobleriai ir tie, kurie yra kontrastingesni (turiu omeny, pilvas, šonai – nugarėlė). Tiek spalvinių variacijų vargu ar kas turės. Todėl nešiokitės kišenėje kelis vandeniui atsparius spiritinius rašiklius („markerius“) ir buteliuką atitinkamo skysčio. Padažei ant upės kranto ir vėl gali nuvalyti...
Labai neblogos, sakyčiau, vienos geresnių – Salmo „Tiny“ karkvabalio imitacijos, kurių viena yra ruda, o kita ryškesnė – daugiau geltonų, oranžinių tonų. Visgi ne apie šiuos masalus kalbėsiu, nes, kaip parodė praktika, tai, kas mums atrodo tiesiog įvairiai nudažyti vobleriai, šapalams jie gali sudaryti natūralaus vabzdžio iliuziją. Noriu pasakyti, kad vobleris, kuris faktiškai neimituoja jokio mums ir šapalams žinomo gyvio, bet yra atitinkamai nuspalvintas (na, gal nenagrinėsiu tūkstančio ir vieno varianto), gali būti net labai kibus. Tačiau norint, kad plačiaburniai reaguotų į paviršiuje plaukiančius masalus, reikia tinkamai juos pateikti. Suprantama, kad tai bus plaukiantieji modeliai.
Aptarsiu vieną iš gaudymo būdų, kuris man dažnai pasiteisindavo būtent tais „bulkavimo“ periodais.
Pirmas žvejo uždavinys taip spiningaujant – atkreipti šapalų, kurie vandens paviršiuje tyko vabzdžių, dėmesį, todėl reikia voblerį užmesti taip, kad jis kristų kiek įmanoma aukštesne trajektorija, t. y. ant vandens paviršiaus „tūptų“ statesniu kampu. Tokiu atvejų nedidelis „burbuliukas“ netgi išgauną savotišką tylų pūkštelėjimą, o upės paviršiuje atsiranda gerai matomi ratilai. Šapalai į šį manevrą kaipmat sureaguoja. Visgi vobleris nelygus vobleriui, ir dabar pagrindinis klausimas – griebs tą „vabzdį“ plėšrūnas ar tik pakilęs į paviršių bakstelės nosimi. Galbūt netgi to nedarys – tiesiog priplauks arčiau ir vėl dings iš akiračio.
Skaidriame vandenyje ir nedideliame gylyje galima stebėti visą šį procesą, jei tik vobleris yra užmestas netoli arba žvejys stovi ant statesnio kranto. Kadangi dažniausiai taip gaudau Dubysoje, Šventojoje, Šešupėje, dažnai galiu akivaizdžiai matyti, kaip plėšrūnas reaguoja į vieną ar kitą masalą. Neretai šapalas, tokiu principu užmestą vilioklį, griebia akimirksniu, būna sunku net sureaguoti ir reikiamai pakirsti.
Tačiau kitąsyk žuvis kurį laiką stebi „vabzdį“ ir nesiryžta jo griebti. Todėl užmetus derėtų padelsti kokias 3 – 5 sekundes, po to staigiu, bet trumpu, nestipriu spiningo trūktelėjimu masalą sujudinti, kad jis sukeltų vandens paviršiuje bangeles. Pasitaiko, jog tuo momentu plačiaburnio nervai neišlaiko, bet irgi ne visuomet, tad pauzes – patrūkčiojimus reikėtų pakartoti bent 3 – 4 kartus. Šiuo atveju daug kas priklauso nuo žūklavietės, nes nedidelėse upėse šapalai kartais susikoncentruoja ir nedideliame plote, todėl toli plukdyti voblerį paprasčiausiai nėra tikslo. Nors gali būti, kad gaudome upės tiesiojoje, voblerį užmetame iš toliau, nes šios žuvys yra baikščios (tiesiojoje šapalai visada bus baikštesni, kadangi apžvalgos ratas platesnis, žvejys – kaip ant delno), tada jau kitas reikalas – plukdome vilioklį, kol akys mato, kol galime jį jausti ir kas kažkiek laiko vis pajudiname. Noriu pasakyti, kad vilioklis neturi prarasti kontakto su spiningautoju ir privalo likti valdomas net ir tokiame, regis, laisvame plaukime. Atleidinėjame valą nuo būgnelio, bet nepersistengiame, juolab, kad srovės greitis, tėkmės nevienalytiškumas neduos vobleriui judėti vienodu greičiu, jį pristabdys ir vis ilgėjanti bei ant vandens gulanti valo atkarpa.
Vėjuotu oru taip žvejoti – itin sudėtinga, bet kai labai pučia, banguoja, šapalai paprastai neria giliau ir šis būdas nelabai pasiteisina. Mažas vandens raibuliavimas yra didelis pliusas, tada šapalai aktyvūs paviršiuje, o ir ne tokie atsargūs, išrankūs, arčiau prisileidžia meškeriotoją.
Jei toje vietoje plačiaburnių yra, žvejys juos mato arba tiesiog įsitikinęs, kad šios žuvys čia plaukioja, bet į vilioklį nereaguoja – verta bandyti keisti masalą kitu. Pradžioje geriausiai išbandyti to paties modelio skirtingas spalvas, nes būna dienų, kuomet plėšrūnai labiau nori ryškesnių, o kitąsyk – blankesnių tonų voblerių. Jei tai nepadeda, reikėtų mėginti siūlyti kitą modelį.
Tokiai žūklei patys geriausi yra 3 – 4 cm dydžio modeliukai, pageidautina, kad jie būtų sunkūs (plaukiantys vobleriai gali būti irgi ne visai lengvi), nes tokius galima toliau ir taikliau užmesti, krisdami ant vandens paviršiaus jie garsiau tekšteli.
Šventoji, Dubysa, Šešupė, Nevėžio vidurupis – vietos, kur apstu šapalų. Kartais upių atkarpos, palyginti, negilios, todėl su bridkelnėmis įmanoma tiesiog eiti upės viduriu. Netgi patogiau, nei keberiotis stačiais krantais, o ir šapalai įsibridusį žvejį mažiau mato. Tik nereikia daug taškytis, kulnais į akmenis daužyti, eini palengva ir mėtai masalą. Veikiau – mesteli ir leidi pasroviui, nes rašau apie atitinkamą gaudymo būdą. Kai randi, kur tupi laimikis, sustoji. Paprastai po vieno – trijų ištrauktų žuvų, kiti šapalai išsilaksto. Nebegrįžtu į tą vietą, o brendu toliau. Jei gaudau nuo kranto – tuomet jau kitas reikalas. Po gero pusvalandžio vėl galima buvusiame rezultatyviame plotelyje laimę bandyti.
Dabar yra nemažai modelių, kurie, traukiant juos vandens paviršiuje, brėžia „ūsus“. Labai neblogas variantas, nes kartais nepadeda atleidinėjimai, užmetimai „tekštelnant“, šapalai atakuoja tik traukiamus voblerius O ir tokie modeliai, kaip taisyklė, yra gana sunkūs. Bet apie masalų traukimą, apie kitus techninius niuansus, jau kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
