Prieš srovę, pasroviui... Galimybė netipiniams vobleriams

Atvirai pasakius, traukti masalą pasroviui kitąkart priverčia žūklės sąlygos. Kuomet Nemune smarkiai pakyla vanduo, ir paprastai liūtys čia niekuo dėtos, nes upės lygis kinta dėl Kauno HE įtakos, vandens paviršiumi ima plaukti žolės. Būna, kad atvažiavus prie Nemuno net nelipi į valtį, nes matai kas dedasi vandens paviršiuje ir vyksti žvejoti į marias, aukštutinę šios upės dalį ar suki vadžias namo. Bet pasitaiko, jog ta plaukianti augalija ima kabintis už valo ir masalų jau pradėjus žūklę, kadangi tuo metu HE paleido marių vandenį.

Traukiant vilioklius pasroviui augalai kabinasi šiek tiek mažiau, padeda ir ilgesnis pavadėlis, nes tos nuslinkusios valu šiukšlės užstringa virš voblerio, ties pavadėlio suktuku. Šlykščiausia, kai žolės slenka viduriniuose vandens sluoksniuose. Atvažiuoji prie Nemuno, žiūri į vandens paviršių, jis lyg ir pakankamai švarus, tačiau vos tik pradedi velkiauti – iš karto susigadini nuotaiką. Spalį, kai prasideda didžiosios šalnos, kelias savaites į upėje verčiau net nebandyti velkiauti, nes, net nepriklausomai nuo Kauno HE, apmirusi augalija vis plauks ir plauks, kol upė galiausiai išsivalys.

Kuomet sterkai griebia crank modelius

Kai kurios žuvys, o būtent lydekos, šamai labiau nei kitos plėšrūnės pasikliauja savo šonine linija. Manyčiau, kad ir sterkai. Aišku, blausiaakiai plėšrūnai turi labai gerą regą ir to pavyzdžiu galėtų būti tai, kad netgi naktimis jie dažnai geriau kimba tik ant kažkokio atspalvio arba spalvinių derinių masalų.

Visgi sterkus galima priskirti prie tų grobuonių, kurie vienodai gerai reaguoja į masalus ir akimis, ir kitais jutiminiais organais. Kai vilioklis yra traukiamas prieš srovę, šie grobuonys, manding, pirmiausiai jį pamato. Bet kada vilioklį vedame pasroviui, tiek sterkai, tiek šamai artėjančią „auką“ jau iš tolo fiksuoja šonine linija.

Esmė ta, kad plaukdami pasroviui greitoje tėkmėje mes netraukiame masalo labai greitai ir jo sukelti virpesiai pasiekia plėšrūnų jutiminius organus kitąsyk galbūt greičiau, nei jie išvysta vilioklį arba bent jau tokiu metu, kad grobuonys spėja nustatyti puolimo objektą, kol jis dar nedingo iš žuvies akių.

Ak, taip – nepaminėjau bene pagrindinio dalyko, kuris, be jokios abejonės, domina pradedančiuosius velkiautojus – kokiu greičiu reikia traukti voblerį pasroviui?

Na, čia tas pats kaip ir spiningaujant nuo kranto arba įsibridus – šiek tiek greičiau už pačią tėkmę, o tai reiškia, kad smarkesnėje srovėje – greičiau, lėtesnėje – lėčiau. Tad kilometrais į valandą to tikrai neapibrėšiu. Tik nereikia įsismaginti, bus šaltas vanduo ar šiltas – jokio skirtumo.

Pagrindinė velkiautojų daroma klaida yra pernelyg greitas masalų vedimas paskui valtį. Nors gal laivą, nes turėdami katerius žvejai ima painioti Kauno marias arba Nemuną su jūra. Ne visi, suprantama, bet esu matęs tokių, kurie galvoja, kad kuo didesnį vandens plotą patikrins per trumpesnį laiką, tuo didesnė galimybė bus pagauti žuvų. Hm, įdomi taktika...

Taigi srovės nešami „pašaliniai triukšmai“ gali užgožti, dezorientuoti plėšrūnus, todėl tokiu atveju reikalingi labiau išreikštų judesių masalai, kurie skleidžia stipresnius virpesius. Kalbu apie crank tipo voblerius. Tiesa, sterkams tai nėra pats geriausias vilioklis, jie labiau linkę griebti judrius plačiais liežuvėliais minnow, shad modelius, bet kitąsyk neatsisako netgi „krankų“.

Retai taip atsitinka, tačiau tikimybė, kad sterkai susigundys nebūdingais jiems masalais išauga dešimteriopai, kuomet voblerius vedi į tą pusę, kur nukreiptas vandens srautas. Smarkiai atvėsus vandeniui, kuomet kibiausių voblerių asortimente ima dominuoti minnow, traukiant pasroviui crank tipo modelius yra didesnė galimybė pagauti lydeką, ešerį ir netgi salatį, nei tai nutiktų vasarą.

Kita vertus, sudėtinga daryti tokius palyginimus, galbūt tiesiog tuo metu kibimai būna retesni, žuvys tupi giliau, ir dažniau bandau keisti voblerių tipus, apskritai daugiau eksperimentuoju, o crank, juolab vedami pasroviui, paprastai pasiekia didesnius gylius. Tad šis mano pastebėjimas veikiau būtų su klaustuku.

Yra ir dar vienas niuansas, kuris paaiškintų tokį paradoksą. Nepaisant to, kad bet kokio tipo vobleriai, o ir dauguma bet kokių masalų apskritai, traukiami pasroviui nyra giliau, nei vedami prie tėkmę, jie juda ne taip agresyviai, kadangi būna mažesnis pasipriešinimas atplūstančiam vandens srautui. Kadangi šaltame vandenyje žuvys yra vangesnės, plėšrūnėms tokia vilioklių animacija yra labiau priimtina.

Todėl minnow modeliai, kurie vėlų rudenį paprastai yra geresni velkiaujant, spiningaujant, šiuo atveju gali plaukti paskui valtį tarsi kokie pagaliai, praktiškai be jokios ryškesnio žaidimo braižo, nes visgi velkiavimą su tvičingavimu lyginti būtų kvaila. Nors, nustebinsiu – yra voblerių, kurie orientuoti į žūklę twitch stiliumi, tačiau puikiai pasiteisina velkiaujant.

Aišku, tai priklauso nuo konkrečių modelių, bet dabar kalbu jau plačiąja prasme. Tuo tarpu crank vis tiek žais, bet ne taip intensyviai, ne taip agresyviai, kaip vedami prieš srovę. Tačiau tai irgi tik mano pasvarstymai, kuriais bandau paaiškinti priežastis, kodėl kitąsyk crank tarsi iškrenta iš tų „rėmų“, kuomet bandome skirstyti voblerių tipus pagal jų kibumą atsižvelgiant į metų laiką. Suprantama, tai turi ryšį ir su šio straipsnio pagrindine tema.

Reikėtų pabrėžti, kad voblerių panirimo galimybės velkiaujant yra didesnės nei gaudant tais pačiais masalais spiningu. Tai liečia traukimą ir prieš tėkmę, ir pasroviui, bet pastaruoju atveju – tokie dalykai itin juntami. Ant kai kurių masalų pakuočių būna nuorodos, kiek vobleris nirs spiningaujant ir kokią maksimalią gelmę pasieks velkiaujant. Bet tikrai ne ant visų, juolab, kad neatsižvelgiama į traukimo kryptį, paprastai turima omenyje vedimas prieš srovę, tai išbandyta praktiškai.

Todėl traukiamas paskui valtį tos rūšies vilioklis paprastai nyra giliau 0,3–1,0 m, o labai giliai neriantis – ir dar daugiau, nei yra užrašyta jo specifikacijoje. Bet čia jau derėtų analizuoti kiekvieną voblerį atskirai, nes gali nutikti net priešingai, apie tai dar kalbėsiu kituose straipsniuose.

Šiek tiek apie salačius ir šamus

Apie salačius būtų atskira kalba. Pastarųjų plėšrūnų velke tikslingai negaudau, bet pasitaiko, kad jie vis užkimba. Beje, traukiant masalus pasroviui – dažniau. Nežinau kodėl, gal tai lemia jų specifinė medžioklės taktika. Visgi, kaip ir sterkai, salačiai „krankus“ nelabai mėgsta, tiksliau – bendrine prasme galima būtų sakyti, kad jų visai nemėgsta, bet yra atskirų modelių, kuriais kitąsyk visgi susigundo.

Nepamirškite, kad kalbu apie velkiavimą, tai ne tas pats, kaip, tarkim, naudoti 3–4 cm dydžio paviršinius šapalinius „burbuliukus“, kuriuos neretai salačiai atakuoja be problemų, ir tampyti velke mažiausiai du kartus didesnius ilgaliežuvius crank.

Norėčiau dar trumpai grįžti prie šamų. Tie netipiniai (o gal veikiau dėsningi?) atvejai, kada ilgaūsiai mieliau čiupo pasroviui traukiamus masalus pernai ir užpernai Nemune antroje vasaros pusėje ir rugsėjo pradžioje buvo itin dažni. Pasitaikė dienų, kai tik taip šiuos plėšrūnus velkiautojai galėjo sugundyti. Žinoma, crank tipo vobleriais, antraip net nebūčiau pradėjęs kalbėti apie tokio tipo vilioklius. Reikšmę turėjo ir jų spalvos. Šamai visada geriau kibo ant įvairių „papūginio“, „egzotinio“ dažymo variantų, labai gerai reagavo į salotinius, ryškiai geltonus atspalvius.

Jei pastebėjote, paminėjau ne šiuos metus. Ne kasmet šamai vienodai gerai kimba, ne kasmet juos intensyviau gaudau, nes tikrai nesispecializuoju šių žuvų žūklėje. Netgi velkiavimas, gal kai ką labai nustebinsiu, nėra bukas masalų tąsymas paskui valtį tikintis, jog „kažkas“ griebs velkamą vilioklį. Kartojau ir kartosiu – bet kuris žūklės būdas yra savaip sudėtingas, bet kuriame iš jų yra galybė įvairių niuansų, akcentų, kurie padeda suvilioti tik vienos ar kitos rūšies žuvis.

Nors gal toli nukrypau nuo straipsnio temos, bet nesusilaikysiu nepaaiškinęs priežasties, kodėl šįmet buvo kitaip nei pernai ir užpernai. Tiesa, čia tik mano versija.

Manding, kad visa esmė vandens lygyje, kuris šįmet visą vasarą buvo gana aukštas, gal kiek sumažėjo rugsėjį, tačiau ne iki tokio lygio, kuris būdingas mūsų upėms pastarąjį dešimtmetį. Todėl šamai labiau artėjo prie krantų, smarkiau išsibarstė po Nemuno plotą, įprastai spiningaujant jie kitąsyk kibo (ne vien man) ten, kur jų mažiausiai galima buvo tikėtis.

Kadangi jau pradėjau kalbėti apie spalvas, reikėtų pabrėžti, kad tuo pat metu lydekos irgi daug mieliau atakavo būtent panašių spalvinių variantų voblerius. Visgi tai nėra kažkokia tendencija, nes tiesiog minėtas laikotarpis tais metais buvo saulėtas, giedras, ir dauguma plėšrūnų tokiomis sąlygomis geriau čiumpa įvairius „ryškalus“, nei natūralių atspalvių modelius. Bet šamai šiuo atžvilgiu yra išimtis, jie apskritai geriau reaguoja į agresyvias spalvas, taip gali nutikti net ir visai apniukusiu oru.

Voblerių traukimas pasroviui turi dar ir tą privalumą, kad galima naudoti modelius, kurie, velkami prieš tėkmę, nepasiekia reikiamo panirimo gylio, ir taip praplėsti naudojamų masalų asortimentą. Žinoma, yra ir kita medalio pusė – dabar sunkiau varijuoti vobleriais, kurie nyra giliau nei reikia žūklavietėje.

Visgi sumažinti voblerių panirimo gylį lengviau nei jį padidinti – tereikės išleisti trumpesnę valo atkarpą nuo ritės būgnelio ir vilioklį vilkti arčiau valties. Kita vertus, mažame gylyje arti valties traukiamas vilioklis gali likti nepaliestas jau vien todėl, kad pakankamai skaidriame vandenyje žuvys tiesiog bijos laivo, nuo jo krentančio šešėlio, galbūt baidosi variklio sukelto triukšmo. Masalus panardinti maksimaliai giliai, t. y. kiek įmanoma konkrečiam modeliui, galima ir velkant juos pasroviui, tada teks elgtis priešingai – vilioklį traukti išleidus maždaug 50 m ar daugiau valo.

Nenorėčiau kartotis, nes apie tai jau rašiau ne viename straipsnyje, kaip veikia tėkmė valą, kuris padeda giliau nardinti voblerius. Bet kokiu atveju, ką jau sakiau, traukiant pasroviui jie pasieks didesnį gylį. Tiesa, masalus visada giliau panardinsime naudodami plonesnę giją, tai žino visi.

Tačiau vėlgi teoriškai, bent jau traukiant juos pasroviui, turėtų būti kitaip – storą giją smarkiau veiks vandens srautas, jis labiau valą spaus, vobleris giliau nirs. Bet praktikoje taip nėra – plonas valas yra gilesnio masalo panardinimo rodiklis. Iš kur atsiranda toks paradoksas – sunku pasakyti, tai veikiausiai susiję su kažkokiais fizikiniais dėsniais.

Patarimas, kuris pasiteisina ne visur

Voblerių traukimas pasroviui turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Paprastai masalai dažniau užsikabina už dugno šiekštų tada, kai juos velki paskui tėkmę. Visgi, laimei, crank tipo modeliai į dugną ir šiekštus atsimušinėja pasvirę maždaug 45° kampu, turi aptakų kūną ir, palyginti su juo, ilgus liežuvėlius, tad kliuviniuose įstringa palyginti retai. Taip pat šių modelių kabliukai, turint omenyje jų kūnelių plotį, yra mažesni nei kitų tipų vobleriuose, o tai irgi gelbsti nuo neplanuotų kliuvinių.

Kita vertus, sąlyginai maži tokio tipo masalų kabliukai prasčiau įsikerta į žuvų nasrus, plėšrūnės sugeba dažniau nusipurtyti nuo trišakių, sunkiau pasikerta. Kaip matote, kartais pliusai gali tapti minusais arba atvirkščiai – čia jau kaip pažiūrėsi.

Crank tipo velkiavimui skirtų modelių asortimentas mūsų žūklės prekių parduotuvėse nėra labai didelis. Ypač tai galima pasakyti apie giliai ir labai giliai neriančius modelius, kurių serijas turbūt galėčiau suskaičiuoti ant pirštų. Natūralu, kadangi pirmiausia mūsų žvejai nelabai mėgsta velkiauti tokiais vobleriais (paklausa gimdo pasiūlą), antra – šie viliokliai dažniau naudojami tėkmėje, ežerų velkiautojai jais žvejoja retokai.

Upės pas mus palyginti seklios, tačiau pamirštama, kad kai kurie gilūs tvenkiniai velkiavimo požiūriu artimesni upėms, tai jau aiškinau anksčiau rašytame straipsnyje. Itin giliai, net ir tvenkiniuose, paprastai velkiaujama atvėsus vandeniui (išimtis yra šamų, galbūt rekordinių lydekų gaudymas, sterkų žūklė, tačiau jiems siūlomi minnow ir shad vobleriai), o žemoje temperatūroje naudojami pailgesni, vangesni minnow ir shad modeliai.

Bet galimos išimtys, apie jas užsiminiau. O norint viską vardyti „tikraisiais vardais“, jau tektų rašyti atskirą straipsnį, ką ir padarysiu, nes žadu parašyti apie vėlyvo rudens velkiavimą. Beje, ten ir minėsiu labiau tipinius tokiam metų laikui modelius, faktas, kad crank masalų ten bus mažuma, jiems net pernelyg daug dėmesio skyriau šiame rašinyje.

Baigdamas šį straipsnį norėčiau duoti vieną patarimą velkiautojams. Numatytoje žūklės atkarpoje pastaruoju metu imuosi tokios žūklės taktikos: prieš srovę traukiu minnow ir shad tipo voblerius, grįžtu į pradinį tašką vilkdamas agresyvesnius shad bei crank vilioklius.

Tačiau tokiam velkiavimui reikalingos ilgesnės atkarpos. Turiu omenyje, kad nusibosta, tiesiog pavargsti nuolat keisti masalus. Juk, tarkim, Nemune yra vietų, kur žuvys, o tai dažniausiai būna būtent vėlų rudenį, tupi labai koncentruotai. Arba dėl gylio svyravimo paprasčiausiai neįmanoma vesti kažkokio konkretaus modelio ilgesnį nei, pavyzdžiui, 100 m kelio tarpą.

Ne visi vobleriai vienodai greitai pasiekia tinkamą gylį, kai kuriems reikia „įsibėgėti“, o tai dar labiau apsunkina šią velkiavimo taktiką, todėl ji pasiteisins esant tik atitinkamoms žūklės sąlygoms.

Romualdas Žilinskas