Lengvos vartiklės lydekoms. Kuo geras šis masalas?

Kuo kompaktiškesnė, t. y. sunkesnė lyginant su dydžiu, bus vartiklė, tuo tokios blizgės menkiau sklęs skęsdamos. Suprantama, kad netgi traukiamos tokios blizgės menkai nukryps nuo tiesiosios, vartysis nelabai išraiškingai, visgi tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, tėkmėje, tai gali būti netgi teigiamas jų savybė, kadangi vandens srautas mažai įtakos blizgės darbą ir ne taip greitai išstums ją į paviršinius vandens sluoksnius.

Apie metimus, sklendimus ir nukrypimus

Be to, nereikėtų pamiršti ir formos, nes ji gali gerokai pakoreguoti tokių masalų darbą, todėl smarkiai išlenkta net ir labai sunki vartiklė gali dirbti pakankamai agresyviai.

Visgi laisvo skendimo metu masyvios vartiklės grims greitai ir praktiškai beveik nesivartys nuo šono ant šono, vandenyje nuo vertikalės nukryps labai minimaliai. Faktas, kad tuo metu į sunkią blizgę plėšrūnė sureaguos nebent tada, kai ji nukris kone tiesiai jai į gerklę. Lydeka, suprantama, nebus jokia išimtis.

Kita vertus, sunkios vartiklės netgi ežeruose, ten, kur reikalingi itin tikslūs užmetimai, bus kone vienintelis masalas, kurį galėsime rezultatyviai panaudoti, nes, tarkim, lydekos puolimo zona kur nors palei nendryną gali apsiriboti vos poros metrų spinduliu. Juo labiau masyvios blizgės pravers esant vėjuotai dienai. Pernelyg lengvos vartiklės toli ir taikliai neužmesime, griebus lydekai laiku nepakirsime, kadangi toli nusviestas ir skęsdamas toks vilioklis galbūt paprasčiausiai nesugebės įtempti valo.

Teoriškai pačios lengviausios vartiklės turėtų būti idealus vilioklis lydekoms vos ne bet kokiomis žūklės sąlygomis. Esmė ta, kad kuo ilgiau sklendžia skęsdama blizgė, kuo labiau skęsdama juda, tuo daugiau galimybių, kad ją griebs plėšrūnė. Praktikoje, deja, taip nėra ir priežastis jau nurodžiau.

Iš principo derėtų ieškoti kažkokio „aukso vidurio“, kuris leistų toli bei taikliai svaidyti vartikles, bet jos ir pakankamai ilgai skęstų. Todėl reikėtų įsigyti įvairių modifikacijų šios rūšies masalų, kuriuos būtų galima maksimaliai išnaudoti atsižvelgiant į esamas žūklės sąlygas.

Didelė dalis vartiklių modelių turi senas ir gerai patikrintas formas, kurias vieni nuo kitų kopijuoja įvairūs gamintojai. Neretai spiningautojai renkasi blizges nė nežiūrėdami į firmą ir neatsižvelgdami į minėtą dydžio bei svorio santykį, nes iš pirmo žvilgsnio nauja perkama blizgė niekuo nesiskiria nuo senos patikrintos, na, gal tik labiau blizga, kadangi... yra nauja. Aišku, tas blizgesys čia visiškai niekuo dėtas, taip ir turi būti.

Yra kitas gana svarbus momentas – netgi iš tokio paties storio skardos pagaminta vartiklė gali žaisti visiškai kitaip, kadangi ji bus sunkesnė arba lengvesnė. Viskas čia yra labai paprasta – ji pagaminta iš kitokio metalo. Dažniausiai vartiklių svoris nurodomas kataloguose, būna ant jų pakuočių, kartais šie metaliniai masalai netgi turi įspaudus, bet ne visos blizgės yra įpakuotos, ne visos kataloguotos, sužymėtos, o meškeriotojas nepasitikslino informacijos ir pasitikėjo tik savo akimis: tinkama forma, imu...

Sena tiesa ta, kad kuo sunkesnė bus blizgė, kuo mažiau ji gaubta, labiau ištęstos formos, tuo jos judesiai mažiau išraiškingi. Tokias vartikles mes galime traukti greitai, jos dažniausiai naudojamos žūklei tėkmėje.

Kadangi žadu plačiau kalbėti apie lengvas vartikles lydekoms, mums reikalingos visiškai kitokio tipo blizgės, pageidautina, kad jos būtų pagamintos iš plonesnės bei lengvesnės skardos, labiau gaubtos, platesnės ar (ir) išlenktos formos. Lengva vartiklė, traukiama net ir visai nedideliu greičiu, privalo masinančiai vartytis nuo šono ant šono arba vinguriuoti plačia amplitude. Ir vienas, ir kitas variantas bus geras lydekoms, bet tik gaudant ramiame vandenyje, nes smarkioje tėkmėje tokias blizges vanduo gali išstumti į paviršių, traukiamos prieš srovę jos ims suktis apie savo ašį. Beje, taip gali nutikti ir ežere ar tvenkinyje, jeigu blizges imsime pernelyg greitai vesti.

Galimos korekcijos

Yra keletas būdų, kaip įmanoma labai greitai „užsivedančią“ (besisukančią apie savo ašį) blizgę paversti bent jau šiek tiek geriau dirbančia. Pirmiausia, reikėtų pasistengti pakoreguoti jos formą. Jei ji yra S raidės arba tiesiog gaubta it šaukštas, galima netgi žūklės metu išlyginti gaubimus. Grubu, bet efektyvu – tiesiog paplojame akmeniu...

Visgi apie tai, kaip žais neseniai įsigyta blizgė, geriau jau susidaryti nuomonę prieš einant žūklauti. Kur nors skaidriame vandenyje, baseine arba netgi didelėje vonioje galima bandyti kelis sykius patraukti vartiklę. Namuose turime varstotą, reples, tad masalo išvaizda ne taip nukentės, o žvejo įvaizdis nepriartės iki neandertaliečio lygio.

Taip pat galime į išgaubtas vietas įlieti cinko, švino, padailinti liejinius švitriniu popieriumi – blizgės pasunkės, jų įlinkimai sumažės ir šie masalai keis darbą iš esmės. Tik nereikia persistengti su panašiais tobulinimais, kadangi iš vartiklės gausis pilkerio tipo masalas.

Tiesa, taip „pagerintos“ vartiklės yra ir senas „kabliautojų“ ginklas. Tačiau brakonieriai turi ir spiningus, ir mašinas, su kuriomis atvyksta prie upės, tad, vadovaujantis tokiais principais, bet kuris mėtantis spiningą arba atvažiuojantis prie vandens žvejys faktiškai yra potencialus nusikaltėlis.

Vienas iš geresnių būdų ir, beje, retai naudojamas – blizgėje pragręžti skylutes žiedeliams kitoje vietoje. Veikiausiai tai išcentruos vartiklę, bet kitąsyk rezultatai pranoks visus lūkesčius. Vėlgi – ne visiems modeliams tai pasiteisina, juolab skylutės gręžiamos šalimais esančių, čia ir vienas milimetras gali turėti didelę reikšmę – neįsijauskite.

Kažkiek blizgės darbą koreguoja ir ant jos trišakio pakabintas plastikinis lapelis arba surištų vilnonių siūlų šluotelė. Bet tai yra smulkmenos, kurios šiek tiek įtakoja, tarsi prigesina tik labai lengvų ir (ar) mažų vartiklių animacija jas traukiant. Kita vertus, panašūs priedai sumažins blizgės nukrypimą nuo tiesiosios laisvo skendimo metu, kas dažniau būna minusas nei pliusas.

Vienas iš esminių vartiklės kibumo faktorių – jos darbas pauzių metu, t. y. tuo momentu, kada užmesta skęsta iki žvejui reikiamo gylio. Kas dažnai gaudo šiais masalais, tikriausiai atkreipė dėmesį, kad plėšrūnės blizges atakuoja dažniausiai tada, kai mes pristabdome valo vyniojimą ir leidžiame vartiklei dirbti „savu režimu“ – ji stabteli ir ima planiruoti į žemesnius vandens sluoksnius. Arba atvirkščiai: pasukame ritę greičiau, o vartiklė tarsi pabaidyta žuvis šokteli iš vietos, labiau suvibruoja ir, priklausomai nuo modelio, pakyla aukščiau. Abiem šiais atvejais išprovokuojame lydeką pulti.

Veikiausiai nesuklysiu pasakęs, kad iš 10 kibimų pirmam atvejui tektų kokie 5, antrajam – 3 ir tik tolygiai vedant masalą grobuonės atakai ryžtasi 2 kartus. Todėl mano straipsnio akcentas ir yra lengvos vartiklės, kurios, kaip supratote, turi geriausias sklendimo savybes pauzės metu.

Kita vertus, vartikles, kurių dydžio ir svorio santykis yra didelis, t. y. tie „skardos gabalėliai“ sąlyginai lengvi, mes galime traukti lėčiau nebijant, kad masalas šliauš dugnu arba įsikirs savo trišakiais į apačioje esančius akmenis, žoles ar kokius nors šiekštus. Rudeniop lydekos nepageidauja labai aktyviai judančių, greitai traukiamų masalų, tad lengva vartiklė jų žūklei labai tinkama. Kažkodėl daugelis spiningautojų galvoja priešingai: šie masalai labiau rezultatyvūs vasarą, ypač viliojant lydekas seklumose tarp žolių.

Dalis tiesos tame yra, kadangi lengvos vartiklės giliai nepravesi, ji paprasčiausiai neišlaikys reikiamo traukimo horizonto. Tačiau daug kas priklauso ir nuo konkretaus modelio formos. Taip pat reikėtų akcentuoti, kad net ir spalio pabaigoje, jei pasitaiko šiltesnis oras, lydekos pamedžioti išplaukia bent jau į vidutinius gylius ir tuomet šie masalai bus tikrai perspektyvūs.

Ar svarbus apipavidalinimas?

Labai šaltame vandenyje, kiek pastebėjau, apskritai sumažėja aštriadančių plėšrūnių dėmesys bet kokiam metalui – tai bus sunki ar lengva vartiklė, sukriukė. Nežinau kodėl taip yra, bet rudens pabaigoje, žiemą geresnių rezultatų sulaukdavau žvejodamas lydekas vobleriais arba silikoniniais masalais. Gal esmė medžiagoje, iš kurio gaminami viliokliai, gal tų masalų rūšių animacijoje, o gal visgi daug įtakos turi ir tai, kad lydekos lindi duobėse ir vartiklėmis jas sunku pasiekti.

Kalbant apie vartikles negalima užmiršti tokių dalykų, kaip jų spalva. Nekalbėsiu apie tas blizges, kurias dabar vis dažniau bandoma dengti spalvota emale. Nėra jos prastos, kai kuriais atvejais netgi labai geros, nors, mano nuomone, neretai su dažymu yra persistengiama, kai kurie šios grupės masalai įdomūs nebent lašišų gaudytojams.

Nors esu radęs keletą labai neprastų spalvinių variantų, jų tonus netgi pasistengiau perteikti vobleriams. Ir būtent skirtais lydekų žūklei. Tai pasiteisino. Tačiau taip buvo išdažyta tik išorinė blizgės pusė, vidus paliktas natūralaus metalo spindesio.

Lydekos labiau mėgsta natūraliu metalu blizgančias vartikles ir šiuo atveju spalvota emalė gali būti tik kaip kažkokios spalvos metalo paryškinimas arba prigesinimas. Beje, taip kitąsyk elgiuosi netgi žvejodamas. Kai matau, jog vartiklė pernelyg spindi, spalvotu markeriu pabrūkšniuoju jos išorę, rečiau – vidų arba abi puses, ir rezultatai pagerėja.

Taip pat visada į žūklę nešiojuosi smulkaus švitrinio popieriaus, kuriuo galiu nubraukti, tarkim, cinkuotą paviršių, „prigesindamas“ masalo tviskesį arba atvirkščiai – paryškinu apmusijusi varį, žalvarį ar plieną.

Įvairios atspaustos detalės ant blizgės išorinio paviršiaus irgi turi reikšmės. Tai yra mano nuomonė. Tegul ta reikšmė ir labai minimali, visgi ji teigiama. Visų pirma – psichologinis momentas, nes įvairios žvynelių, akelių imitacijos, atspaustas tinklelis ir panašūs apipavidalinimai tartum priduoda pasitikėjimo tokiu masalu.

Nors gal ne tik, kadangi esu turėjęs (ir tebeturiu) analogiškų vartiklių, kurių vienos ištisai „padengtos“ žvynų įspaudais, o kitų paviršius – visai lygus. Pirmosios man visada būdavo kibesnės. Galbūt mes daug ko nežinome ir teisūs yra tie žvejai, kurie teigia, kad įvairūs nelygumai blizgės kūne sukelia papildomas vibracijas. Kita vertus, tai turi reikšmės ir spalvai, kadangi lygus paviršius visiškai kitaip atspindi šviesą, o rauplėtas ją išskaido ir suteikia natūralumo iliuziją.

Romualdas Žilinskas