„Lazdelė“ tarp žolių
Karosai yra bene pačios neišrankiausios žuvys ir puikiausiai jaučiasi tiek ir dideliuose mažai augalais apaugusiuose vandens telkiniuose, tiek ir tankiai apžėlusiose balose. Aišku, jų yra ir upėse, tačiau dabar kalbėsiu apie stovintį vandenį, kurio paviršiuje žalio ploto daugiau nei mėlyno, gylis menkas, o dugną dengia storas dumblo sluoksnis – tipinis senas „karosynas“.
Nors gal ir nebūtina įsivaizduoti tą maurais apaugusią balą, nes vasarą, kada saulė įkaitina vandenį, šios žuvys bet kokiame ežere, karjere ar tvenkinyje suplaukia dažniausiai ne į gilumą, bet lenda į augalų plantacijas. Laisvuose ploteliuose, taip vadinamose „akyse“, galima labai sėkmingai tuos karosus meškerioti be pertraukos visą dieną. Kartais pasitaiko, kad jie ignoruoja ankstyvo ryto pusryčius ir kimba tik pietaudami. Juk jie – karosai, tad nieko nuostabaus – šios žuvys pilnos kaprizų ir neretai sunkiai nuspėjamos. Tačiau neišsiplėsiu pasakodamas apie jaukus ir masalus, o iš karto pereisiu prie techninių dalykų – šių žuvų meškeriojimo naudojant waggler tipo plūdę.
Kitaip nei, tarkime, karšius, karosus gaudome sekliai, Todėl ir waggler turi būti pritaikytos žūklei nedideliame gylyje. Tokio tipo plūdžių pasirinkimas šiais laikais yra nemenkas ir žvejai gali sėkmingai meškerioti net ir su pačiomis pigiausiomis tipinėmis waggler, visgi geriausi rezultatai bus gaudant karosus specialiomis lazdelės formos plūdėmis. Aš ypač mėgstu pagamintas iš permatomo plastiko, bet tokios tikrai nebūtinos, galima rinktis juodas, rudas ir panašiai, nors skaidriame vandenyje, bent jau teoriškai, permatomos turėtų mažiausiai trikdyti žuvis.
Pagrindinis meškeriotojo uždavinys gaudant seklumose tarp žolių – pateikti masalą žuviai delikačiai. O tai reiškia, kad plūdė turi būti užmetama be triukšmo, sistemėlė privalo skęsti lėtai, masalas ant dugno atsigulti švelniai. Pastarasis faktorius svarbus dar ir todėl, kad karosų pamėgtose vietose dugne dažnai būna dumblių, dumblo ar povandeninių samanų sluoksnis. Sunkūs svareliai įtrauks masalą paskui save į tą minkštą dugną ir karosas gali jo neaptikti.
Tokiai žūklei paprastai naudoju 2,0–3,0 g plūdrumo waggler „lazdeles“. Žūklavietėse dažniausiai nereikia toli užmesti masalo, o ir nelabai pageidautina, nes tolimi metimai neretai baigiasi fiasko, kadangi užkibęs stambesnis karosas, traukiamas kranto link, įsipainioja tarp žolių ir nutraukia valą. Gaudau tokiu atstumu, kad atviru vandeniu galėčiau žuvį pritraukti tiek, jog po to ją pasiekčiau 4 m ilgio ilgakočiu graibštu. Kuomet vandenžolių sąžalynai labai tankūs, „akys“ toli nuo kranto, tenka iš anksto paruošti žūklavietę – brendu ir išraunu dalį augalų – pasidarau taką, praplečiu atviro vandens plotą, kur teks užmesti masalą. Beje, tai tenka daryti gana dažnai. Gaudant lynus irgi dažnokai praktikuoju tokį „valymą“, bet pastarieji į žūklavietę gali atplaukti tik po kelių dienų (jie pernelyg įtarūs), o gali ir visai nepasirodyti. Karosai šiuo atžvilgiu ne tokie jautrūs, netgi atvirkščiai – sudrumstas vanduo ir naujai atsiradę tarp tankios augalijos laisvi ploteliai patraukia jų dėmesį.
Kuomet žūklavietė gylis neviršija 1,0–1,5 m, waggler plūdę tvirtinu stacionariai, t. y. ji neslankioja valu. Tada naudoju ir dvigubai mažesnio plūdrumo plūdes, dažniausiai iki 1,5 g.
Gali kilti klausimas – kam tada apskritai reikalinga tokio tipo plūdė – juk čia seklu, užmesti toli nereikia, be to naudojama labai lengva plūdelė – gal tuomet geriau tiks paprasta neslankiojanti? Logiška, tačiau karosai, kaip ir lynai, mėgsta užkibę lįsti į žoles. O „akys“ nebūna visiškai švarios, neretai ten dugne styro kokia nors ilgastiebė žolytė, net jei ji ir neiškyla į vandens paviršių. Paprastos plūdės prie valo tvirtinamos taip, kad gali nesunkiai užkliūti už augalų, slankiojančios turi tik vieną tvirtinimo tašką, tad joms tokios kliūtys netrukdo. Be to waggler mažiau veikia vėjas, o naudojant lengvas jautrias plūdes ir mažai svareliais apkrautas sistemėles – tai jau didelis privalumas.
Kaip jau minėjau, „lazdelę“ tvirtinu taip, kad ji neslankiotų valu. Tarkim, mano plūdė yra 1,2 g plūdrumo. Tuomet aukščiau plūdės ant pagrindinio valo prispaudžiu vieną Nr. 2 (0,24 g) svarelį, prieš tai, suprantama tiksliai nureguliuoju gylį. Iš karto žemiau plūdės tvirtinu dar du Nr. 2 švino šratelius. Tai yra pagrindinė svarelių masė, kuri šiuo atveju sudaro 0,72 g, paprastai tai būna šiek tiek mažiau nei 2/3 visos bendros gramzdų masės sistemėlėje. Kita sistemėlės dalis – trys Nr. 4 (0,16 g) svareliai, kurie prispaudžiami prie pagrindinio valo aukščiau suktuko arba sujungimo kilpa į kilpą, šių gramzdų bendras svoris 0,48 g. Tarpų tarp švino šratelių nepalieku, išskyrus tuos atvejus, kada gylis didesnis nei 1,5 m. Šitaip sureguliavus sistemėlę, gylį nustatau tokį, kad tik masalas siektų dugną arba kabotų virš jo – tai tenka tikrinti praktiškai, nes kartais karosai nori dugne gulinčio kąsnio, kitąsyk vilioklį mieliau čiumpa kiek pakeltą nuo dugno.
Tačiau yra ir dar vienas sistemėlės sureguliavimo būdas. Kada pučia stiprus vėjas – net ir tam mažai paveiki waggler plūdė vis tiek stumiama vandens paviršiumi.
Nors kitąsyk nereikia nė vėjo, nes upių senvagėse arba tvenkiniuose yra šiokia tokia srovelė, bet jos pakanka, kad plūdė būtų pristumiama prie „akies“ krašto ir atsiremtų į augalus. Minėtomis sąlygomis, jei karosai griebia tik virš dugno pakeltą masalą – nieko nepadarysi – prisieina nuolat permetinėti meškerę. Tačiau kai žuvys kimba nuo dugno, bet plūdė vis plaukia į šoną, sistemėlę galima pareguliuoti, kad masalas gulėtų pajaukintoje vietoje. Tuomet vieną mažytį svarelį (Nr. 3) prispaudžiu ant pavadėlio žemiau suktuko maždaug 5 cm atstumu ir sistemėlę sureguliuoju taip, jog gramzdas gultų ant dugno – masalą tarsi „užinkaruoju“. Papildomas svarelis teoriškai turėtų skandinti jautrią plūdę, nes sistemėlė bus perkrauta. Tačiau taip nenutinka, nes šis gramzdas guli ant dugno, reiškia, kad neturi jokios įtakos plūdės plūdrumui. Žuviai ryjant masalą, kaip ir anksčiau plūdė puikiausiai rodys kibimą.
Bet galima pasielgti ir kitaip – nuo sureguliuotos sitemėlės apatinį svarelį (vieną iš tos 3 šratelių grandinėlės) nuleisti ant dugno. Tokiu atveju plūdės viršūnėlė labiau išlįs iš vandens, bet ne tiek, kad waggler „lazdelė“ atsigultų ant vandens paviršiaus. Kadangi plūdė yra pakankamai jautri ir ne visiškai apkrauta, kibimą vis tiek matysime, juolab karosai turi įprotį ne skandinti plūdę, o ją traukti vandens paviršiumi.
Nors ir kalbėjau apie didelius karosus, kurie gali įlįsti į žoles, visgi „monstrinių“ tokiose vietose pasitaiko retai, tad valą naudoju 0,14–0,16 mm, o pavadėlį, kurio ilgis yra maždaug 20–30 cm, – 0,13–0,14 mm diametro. Jei visgi telkinyje yra tikrai solidžių žuvų, na, tuomet geriau nerizikuoti ir pavadį rišti bent jau 0,15 mm storio.
Romualdas Žilinskas
