Karšio buveinės upėse
Karšių rasime visose didžiausiose ir vidutinio dydžio mūsų upėse, daugelyje didesnių ežerų bei tvenkinių. Visi žino, kad karšiai mėgstą plaukioti būriais, jiems, kaip ir visoms be išimties žuvims, patinka tik tam tikri vandenų plotai, suprantama, tie, kuriuose plačiašoniai gali rasti sau tinkamo maisto. Iš tiesų, karšių buveinės daugelyje vandens telkinių bus nepanašios jau vien todėl, kad šių žuvų racionas yra pakankamai įvairus ir karšiai geba prisitaikyti prie tam tikrų sąlygų, tad kažkokiame vandens telkinyje jų aptiksime vienokiose vietose, o kitame – panašiose vietose galbūt nė su žiburiu nerasime.
Visgi tekančiame vandenyje yra kiek kitaip ir čia jau daugiau ar mažiau karšių pamėgti plotai, bus panašūs. Žinoma, negalime lyginti, tarkim, Nemuno ir Šventosios, bet veikiau dėl šių upių pločio bei gylio, karšių gausos, o ne dėl to, kad šios žuvys elgsis kažkaip kitaip, o jų maistas skirsis iš esmės.
Tekančiame vandenyje karšiai būna palyginti giliai, bet mūsų upės nėra labai gilios, todėl šis išsireiškimas yra veikiau kaip palyginimas su kitomis karpinėmis žuvimis. Mano manymu karšius vidutinėse upėse dažniausiai aptiksime maždaug 1,5 – 2,0 m. gylyje, o kur nors Nemune, bent pusmetriu ar metru giliau. Bet tų gylių nereikia suprasti vienareikšmiškai, aš tiesiog kalbu apie bendras tendencijas.
Kita karšius vienijantis upėse aspektas – lėta arba vidutinė tėkmė. Nežinau, kaip kas matuoja tėkmę, nes, tarkim, Nemuno viduryje ji gali būti smarkoka, bet turėkite omenyje, kad taip atrodys tik paviršiuje, viduriniuose sluoksniuose, nes palei dugną vandens srauto stiprumas gali būti visai kitoks. Grunto nelygumai stabdo vandens tekėjimą, grioviuose, duobėse srūva menkiau. Kadangi karšiai plauko palei dugną, jiems sąlygos bus visai palankios, nors galbūt žvejai to net neįtars. Nemažai plačiašonių susirenka gana toli nuo krantų, būtent tokiose vietose, tuomet juos vilioti galima nebent dugnine. O plaukioja šios žuvys tenai dėl savo mėgstamo užkandžio – midijų ir geldelių, nes šiuos moliuskus stambūs karšiai ryja su malonumu.
Karšiai dažniausiai sukinėjasi ten, kur minkštesnis dugnas. Bet ką tik mano minėtose vietose tokio nebus, čia vyrauja žvirgždas, molis. O ir pats vanduo gana skaidrus, prisotintas deguonies, kas irgi nelabai atitinka karšių mėgstamų vietų aplinką. Tiesa, plačiašoniai – ne kokie nors lynai ar karosai, tad visiški dumblynai jiems nepatinka. Idealu, kai yra nedidelis nuosėdų sluoksnis ant pusiau kieto ar kieto grunto.
Kita vertus, kai kuriose seklesnėse upėse arba negiliose jų atkarpose irgi yra karšių, kurie anksti ryte arba vakarais atplaukia į ramesnius užutekius ir ten gylis kartais nesiekia nė metro. Bet net ne gylis čia akcentuotinas, o tai, kad tokiose įlankose – dumblynas, kas neturėtų patikti plačiašoniams. Yra kažkiek povandeninės augalijos, tačiau ne per daugiausiai. Tiesa, čia karšiai užsibūna gana trumpai, kylant ir šildant saulei dingsta, bet vėl atplaukia vakarop ar naktimis. Manyčiau, tokiose sekliose įlankose jie randa pakankamai į dumblą įsiknisusių vabzdžių lervų.
Ties upės vingiais, kur dugnas staiga leidžiasi į gylį, o prie kranto prigludusiose seklumose yra tankūs povandeninės ir antvandeninės augalijos sąžalynai, karšiai taip pat mėgsta lankytis. Jie nelenda į augalų tirštumą, tačiau plauko skardžio pakraščiais, nutoldami ir priartėdami prie augalų, kur susiranda sau maisto. Juolab, kad ties vingiais tėkmė tarsi „nuvažiuoja“ tiesiąja ir gaunasi platoki ramaus vandens plotai. Tačiau čia karšius pasiekti dar sunkiau, nes juos nuo kranto atitveria jau minėta tankių augalų raizgalynė, tad žvejams tenka bristi toli nuo kranto arba plačiašonius vilioti iš valčių
Nuo krantų tolyn į upės vidurį įsiterpę natūralūs iškyšuliai pristabdo upės tėkmę, už jų visiškai ramu arba srovė menka, grįžtamoji. Jei gylio čia – bent pusantro metro, tikėtina, kad tokiose vietose rasime karšių. Nemune visi žino garsiąsias dambas, tai jau žmogaus rankų pastatyti iškyšuliai, bet karšių tai nedomina – jų čia tikrai daug.
Vidutinio dydžio upėse plačiašoniai stengiasi išnaudoti kiekvieną vingį. Upės posūkis, o jei dar pakankamai gilu – jau tikėtina karšių buveinė. Ant kranto šalia tų vietų esantys aukšti medžiai, plūdenų, lūgnių lapai (tik vietomis, nes jei augalų daug – vadinasi dugnas labai dumblėtas, o ir žolių priaugę per tankiai) meta ant dugno šešėlius, neleidžia smarkiai dieną įšilti vandeniui. Tikėtina, kad čia yra karšių, gal jie atplauks ryte arba vakarop, gal tose vietose bus ir vidurdienį. Bet mažose upėse nėra didelių plačiašonių būrių, todėl pagausite du ar tris stambesnius, jei daugiau – bus tik „puskaršiai“...
Kai kuriose upėse (Neryje, Šešupėje, Nevėžyje...) yra tiesių atkarpų, kur gana gausu karšių. Tačiau tos tiesios atkarpos atrodo tik nuo kranto. Iš tiesų, čia gana gilu, dugno reljefas nelygus, kur nors aukščiau tų vietų yra seklumos, nuo kurių dugnas gana staigiai leidžiasi žemyn per pusę upės pločio ir gaunasi natūrali užtvara. Ten smarkoka tėkmė tartum praplaukia virš gelmės, o arčiau dugno vanduo teka lėtai. Tokiose vietose vaga dažniausiai daro posūkį, ji pasislenka prie kranto žemiau rėvų ir čia karšių galima pagauti toli nemetant meškerės. Paprastai šios atkarpos išskirtinės – palei tą krantą yra statūs upės skardžiai (Neryje, Nevėžyje) arba aukštesni, medžiais apaugę sausumos pakilimai (Šešupėje).
Na, o kokį masalą siūlyti karšiams, kaip juos žvejoti – jau kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
