Kaip pasidaryti ir patobulinti galvakablį

Jei šį straipsnį skaito tie, kurie tingi net atšipusį kabliuką pasikeisti arba naują pavadėlį prieš žūklę perrišti – nevarkite – rašinys skirtas ne jums. Taip sakau, nes galvakablius galima labai greitai pasidaryti namuose ir jie nebus prastesni už firminius.

Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad labiau kalbu apie nedidelio svorio galvutes, ypač naudojamas ultralight mėgėjų. Kita vertus, būtent mažų galvakablių mes dažniausiai ir pritrūkstame. Turiu omenyje tų, kurie pritaikyti gaudyti itin mažais guminukais. Priežastis paprasta – tokių daugiausiai nutraukiame, nes spiningaujame plonais valais. O ir žūklės prekių parduotuvėse, kiek pastebėjau, galvučių su trumpais kabliukais rastume veikiausiai mažiausią pasirinkimą. Arba ne visos jos bus pakankamai kokybiškos.

Galvakablių gamyba namuose tikrai neužtruks daug laiko, neįdėsite kažin kokių didelių pastangų, juos gali pasidaryti net vaikai. Ir nereikia lieti švino, neprireiks specialių formelių, tam skirtų kabliukų. 
Imame paprastus mums reikalingos masės svarelius, kurie naudojami gaudant plūdine meškere. Žinoma, jie bus iš didesniųjų kategorijos, nes veikiausiai gaminsime bent jau 1 g. galvakablį. Susirandame savo kabliukų dėžutėje ilgakotį kabliuką (būtinai su kilpele verti valui!). Geriausi, kurie turi užkarpėles ant kotelio, nes ant tokių kabliukų geriau laikysis užmautas silikoninis masalas. Tikriausiai namuose visi turi greitai stingstančių „Moment“ klijų. Paprastai šie klijai būna atsparūs vandeniui. Į jau minėtą plūdinei skirtą gramzdą įstatome kabliuko kotelį tarsi valą, į svarelio tarpelį įlašiname porą lašų klijų, užspaudžiame plokščiareplėmis. Viskas. Paprasčiau nei paprasta. Jei labai smarkiai spausime, tokio galvakablio galvutė susiplos iš šonų, bet tai nėra kažin kokia didelė blogybė, nors, aišku, žiūrint kokį pravedimo būdą taikysite savo masalui, kurį vėliau mausite ant pasidaryto galvakablio.

Kabliukas, kurio kotelis turi užkarpėles, tvirčiau laikysis suspaudus švino šratelį. Nors aš neturėdavau problemų ir su paprastais ilgakočiais kabliukais. Tai, kad kabliuko gylys yra kažkiek pasuktas, į šoną – irgi nedidelis minusas, nors geriau jis būtų tradicinis, t. y. su gyliu, kuris sutampa su kotelio išilgine ašimi – bus lengviau teisingai užmauti masalą. Pakirtimui gylio atlenkimo kampas nuo horizontalės neturės didelės įtakos.

Dar vienas niuansas. Tokio savadarbio galvakablio kilpelė valui bus ne galvutės viršuje, kas įprasta galvakabliui, tačiau jo priekyje. Tai gali riboti kai kuriuos pravedimo būdus. Tačiau yra kabliukų, kurie turi į vidų palenktas auseles valui. Kaip taisyklė visi jie būna ilgakočiai, beveik visuose ant kotelio yra užkarpėlės. Mūsų plūdininkų ir dugnininkų tarpe tokie kabliukai nelabai populiarūs, bet žūklės parduotuvėse pasitaiko dažnai. Aš prisipirkdavau įvairių dydžių būtent minėtam reikalui, kaip, beje, ir įvairaus svorio gramzdų. Su tokiais kabliukais pasidarytas namuose galvakablis jau beveik atitiks įprastinio galvakablio lygį – kilpelė valui atsidurs galvutės viršuje.

Kitas būdas dar paprastesnis, tačiau dabar jau pasikeis „tautinė“ galvutės šrato forma ir tiksliai nežinosime, kokio svorio galvakablį pasidarėme. Kalbu apie tai, kad paimi dildę ir nudilini dalį švininės galvutės nuo parduotuvėje pirkto galvakablio. Čia tam atvejui, jeigu mums reikia lengvesnių, bet turime tik sunkius. Tokius „patobulinimus“ galime daryti net būdami prie vandens – ilgai netruks, svarbiausia nešiotis dildę. Nereikia kažin kokios, maža plona dildelė man neužimdavo vietos žvejybinės liemenės kišenėje.

Dažniausiai galvakablį dilindavau maždaug 30–45° kampu. Tokia galvutė užsimeta prasčiau, bet turi kitą privalumą. Kada plaukiantįjį guminuką pravedinėji su mintimi, kad pauzių metu jis atsistos stačiai ar pusiau stačiai, kažkiek pasviręs ant dugno, masalas su nudilintu galvakabliu taip padarys visada – šiai pozai bus palanki galvutės forma. Kuomet plaukiantieji guminukai yra menkesnio plūdrumo, o tradicinė šrato formos galvutė labai sunki, masalai ne visuomet kietame dugne pauzių metu atsistoja tinkamai – paprasčiausiai nuvirsta. 

Kai kurie galvaabliai turi pernelyg stambius, grubius „pastorinimus“ ant savo kotelių. Jie skirti tam, kad silikoninis masalas tvirčiau laikytųsi, nes ant tų „pastorinimų“ būna vienas arba net keli į galvutės pusę palenkti spygliukai, retesniais atvejais – specialūs ranteliai. Ši galvakablio detalė dažniausiai iš tiesų yra gerai, jei ji kokybiška. Deja, liejant pramoniniu būdu labai dažnai galima rasti galvakablių, kurių minėti spygliukai ir ranteliai tokie, kad numautame guminuke lieka didžiausios skylės, kartais net beneriant silikoninis masalas plyšta, kadangi „pastorinimas“ ant kotelio labai masyvus.

Patarčiau namuose apžiūrėti savo turimus galvakablius ir vėlgi dilde apšlifuoti visus nelygumus, nuimti nuo kabliuko kotelio nereikalingo švino perteklių. Kai kada prisireikia net peilio, kad mažiau vargti su dilde. Itin storos, ilgus „pastorinimus“ aš sumažindavau iki minimumo arba apskritai peiliu juos nupjaudavau. Ši problema dažniausiai iškyla irgi ultralight mėgėjams.

Pavyzdyje pasižiūrėkite du tokius pačius galvakablius ir tikrai suprasite, ką turiu omenyje taip kalbėdamas.

Kai kuriuos galvakablius dažydavau. Būna pirkti spalvotų, bet tokių rasite retai. Kam galvakabliai dažomi? Tam, kad su guminuku sudarytų vientiso masalo įspūdį, nes kartais skaidriame vandenyje vangios žuvys į tokius dalykus reaguoja gana opiai – nekimba, nes joms įtarimą kelia priešais, tarkim, geltoną guminuką esantis pilkas švininis „bumbulas“. Beje, nebūtinai pilkas, nes dažnai nauji galvakabliai būna iki veidrodžio blizgesio spindintys, nes švinas irgi yra su įvairiomis priemaišomis. Vėliau jie praranda tviskesį, bet mums žvejoti reikia šiandien. Tokiu atveju blizgius galvakablius kelioms valandoms sumerkite į majonezą ir jie papilkės. Gal skamba juokingai, bet pabandykite...

Nors galimas visiškai priešingas dažymo įspūdis, kada, tarkim, raudonas arba blizgus galvakablis, ofsetinė galvutė su neišraiškingų atspalvių masalu tarsi patraukia plėšrūnių dėmesį – kontrasto efektas.

Vėlgi, šie dalykai labiau aktualūs spiningaujantiems ultralight būdu, kada viliojamos tokios žuvys, kaip karšiai, kuojos, šapalai, nors kitąsyk net ir ešeriai geriau kimba tuomet, kada galvakabliai būna nudažyti.

Neišradinėdavau dviračio ir nutepdavau galvakablius nagų laku, nes jo galima nesunkiai nusipirkti kokios tik nori spalvos. Žinoma, po kelių žūklių nuo galvutės lakas nusidaužydavo, nubyrėdavo, bet ne visada, nes priklauso kur žvejosi. Jei dumblynuose, smėlynuose, kur gruntas minkštas, toks galvakablis savo spalvos nepraras ir visą sezoną. Beje, lakai irgi gali būti skirtingos kokybės – vieni laiko ilgiau, kiti nutrupa greitai.

Romualdas Žilinskas