Ne tik lašišoms

Lucky John firma kasmet žvejams pateikia naujovių, ypač atnaujindama savo dirbtinių masalų asortimentą. Vienas iš naujesnių jos gaminių – vartiklės Maibe, kurios, pasak japonų gamintojos atstovų, yra skirtos lašišinėms žuvims vilioti. Mūsų vandenyse, tai, suprantama, bus lašišos ir šlakiai.

Blizgės pagamintos iš blizgaus geltono arba balto metalo, tačiau išorinė jų dalis dengta spalvota emale, kai kurie spalviniai variantai paryškinti blizgiais šviesą atspindinčiais taškeliais, todėl panašūs į mums įprastą silikoniniams masalams naudojamą vadinamąjį „brokatą“. Toks emalės ir natūralaus metalo derinys, vartantis vartiklei nuo šono ant šono, vandenyje sukuria labai tikrovišką iliuziją, kuri, kaip teigia Lucky John ekspertai, ypač traukia būtent lašišažuves. Šis metalo derinys netgi pavadintas atitinkamu pavadinimu – „Salmon Face“.

Naujosios blizgės yra gerokai ištęstos formos (pločio ir ilgio santykis – 1:4), kuri pritaikyta žuvims gaudyti stiprioje tėkmėje. Tačiau nereikia manyti, kad tokio tipo vartiklės bus tinkamos tik nedideliuose gyliuose arba spiningaujant viršutiniuose vandens sluoksniuose. Atitinkamas šių blizgių išlankstymas leidžia ne tik patraukliai žaisti vandenyje, bet ir „užgriebti“ gilesnius sluoksnius bei ilgiau juos tokiame gylyje traukti. Taip pat ištęsta blizgės forma suteikia vartiklei galimybę viliojamai sklęsti laisvai skęstant, t. y. leidžiant masalą gilyn.

Naujosios blizgės gaminamos 9 spalvinių „Maibe“ variantų ir gali būti trijų dydžių: 13, 18 ir 25 g. Suprantama, kad visų jų nebandžiau, nes paprasčiausiai neturiu, visgi savo nuomonę apie šias blizges susidariau.

Ne kartą esu minėjęs, kad niekada neskirstau masalų į „lašišinius“, „lydekinius“, „sterkinius“ ir pan. Mano manymu, jų pritaikymo galimybės yra gerokai platesnės, tik reikia tinkamai pateikti vilioklius ir rasti vietas, kur galima jais gaudyti ir kitų rūšių žuvis.

Galbūt paradoksalu, tačiau būtent „Maibe“ blizgės puikiausiai užsirekomendavo žvejojant lydekas. Tiesa, kibo ne itin stambios, bet tos standartinės apie 1,5 kg. Bet taip buvo pernai, šįmet „Maibe“ pateikė visai kitokių siurprizų.

Ne naujiena, kad būtent lydekų žvejybos sezono pradžioje ypač patrauklios būna provokuojančios, erzinančios šias plėšrūnes spalvos, tad šiuo atveju neabejotini spalviniai favoritai, plieskiant ryškiai saulei dienos metu, yra su gelsvu atspalviu, beje, vidinė masalų pusė irgi turėtų būti geltona. Pirmoje nuotraukoje tai būtų eilės tvarka iš kairės į dešinę 1, 2 ir 4 spalviniai variantai.

Pernai rudens pradžioje būtent tokiomis ir esu suviliojęs nemažai lydekų. Aš apskritai pastaruoju metu vis dažniau aštriadantes bandau gaudyti blizgėmis ir visai neprastai sekasi. Toks įspūdis, jog šios plėšrūnės jau „atsikando“ voblerių bei guminukų ir „pamiršo“ kas yra metaliniai masalai.

Pernai rudenį, kai vandens lygis upėse buvo smarkiai kritęs, o vanduo išskaidrėjęs lyg ašara, šaltibarščių spalvos modeliu, kurio svoris yra 18 g, ilgis – 7,5 cm, Neryje žvejojau neįtikėtinai sėkmingai. Kibo beveik visų rūšių plėšrūnės, ir kas nuostabiausia – šį masalą ypač gerai griebė salačiai. Iš tiesų tai labai keista, nes tokia ryški spalva teoriškai šias žuvis turėjo veikiau baidyti nei gundyti.

Deja, tą blizgę nutraukiau. Norėjau nusipirkti – parduotuvėje jau negavau. Pardavėjas pajuokavo, kad ne aš vienas čia toks protingas, šita spalva puikiai vilioja lašišas, apie tai, kad ja ruošiausi gaudyti salačius, aišku, nutylėjau.

„Maibe“ blizgės apginkluotos labai geros kokybės japoniškais kabliukais. Kad tai yra tiesa, liudija pateikiama nuotrauka. Joje matote 10 kg šamuką, su kuriuo pernai tąsiausi gal pusvalandį Nemuno priekrantėse.

Plėšrūnas buvo netgi įlindęs į akmenyną. Teko jį lupte lupti ir rizikuoti, kad nutrūks valas arba neišlaikys vartiklės trišakiai, žiedeliai, tačiau viskas baigėsi laimingai. Tiesa, ilgaūsį suviliojau ne su „šaltibarštine“ blizge, bet kitos spalvos modeliu.

Vos nepamiršau dar paminėti, kad patys pirmieji laimikiai, sugundyti „Lucky John“ „Maibe“ vartiklėmis, irgi buvo ne visai įprasti. Jau per pačią pirmąją žūklę su pačiu mažiausiu modeliu (spalvinis variantas 014, o nuotraukoje tai bus 4 blizgė) sugundžiau beveik 2 kg sveriančią meknę. Po kelių dienų istorija pasikartojo, tik šįsyk laimikis buvo mažesnis – žuvis svėrė 1,2 kg.

Deja, žvejojau įsibridęs, po to pradėjo smarkiai lyti, tad nuotraukų nepamatysite. Beje, tas lietus kaip tik šniojo abi dienas, sutapimas tai ar ne, tačiau būtent prieš pat lietų ir buvo pagautos abi meknės.

Šįmet vanduo upėse yra itin aukštas. Keista, bet su lydekomis, kitaip nei pernai – reikalai gana prasti. Tačiau, kaip jau sakiau, siurprizų buvo kitų ir netgi labai malonių.

Vieną vėlyvą popietę tiesiog „ekspromtu“ išėjau žvejoti. Kadangi upė vos už šimto metrų nuo namų, vietos puikiai žinomos, tad tokiais atvejais tiesiog griebiu spiningą, kokių nors masalų ir...

Man šiek tiek keista, nes tądien išėjęs pablizgiauti su Maibe sugundžiau Neryje ešerį. Ne stebuklas, jog užkibo ši žuvis, bet, kad ešerys visai „normalus“, o, ne kaip įprasta šioje upėje, vos 100 g. dydžio, nuteikė labai teigiamai. Beje, ešerys blizgę griebė salačiams būdingoje vietoje toli nuo kranto.

Kita vertus, ešerius čia gaudau sraunumose, kur paprastai tupi šapalai, vėlgi – Neries specifika. Bet ten juos gundau sukriukėmis arba vobleriais, jokiu būdu ne vartiklėmis. Na, bet pasitaiko, kaip matote, ir taip.

Ir vėl „iššovė“ ta sunkiai nusakomos spalvos blizgė. Kita vertus, ją daugiausiai tomis dienomis ir mėtydavau. Normalu, nes jei jau patiki kažkokiu masalu, jo spalvine gama, tuomet dažniausiai tokį vilioklį ir naudoji.

Kelios dienos buvo bevaisės, tad į kažkokius ten aprašymus neverta net leistis. Tiesa, buvau kažką įkirtęs toli nuo kranto, veikiausiai salatį, bet jis labai greitai nusipurtė nuo kabliuko.

Tačiau praeitą savaitę būtent salatį pavyko ištraukti. Ne kažin kokio dydžio, tačiau apie 2 kg gal ir svertų, nežinau tiksliai, kadangi nesvėriau. Ir griebė jis šįsyk ne tą nupasakotą šaltibarščių spalvos vartiklę, bet labiau tipinį salatinį spalvinį variantą, na, bent jau šias žuvis gaudančių žvejų akimis. Nuotraukoje matosi, koks masalas, nėra prasmės aprašinėti, nebent, paminėsiu, kad tai buvo 25 g blizgė.

Salatis čiupo Maibe vartiklę upės viduryje, beje, beveik vidurdienį, griebė ne vandens paviršiuje, o palei dugną. Prieš lietų, tad veikiausiai buvo trumpalaikis šių plėšrūnų alkio protrūkis.

Taip sakau todėl, kad salačių neretai pagaudavau būtent artėjant tamsiems debesims, kai tikrai matėsi, jog lis. Paprastai tada imdavo plėšytis vėjas, tad visai galimas dalykas, jog rudnugariai grobuonys leisdavosi medžioti į gilesnius vandens sluoksnius. Nors, aišku, čia yra tik spėlionės...

Esu labai sėkmingai salačius spiningavęs ir lyjant, žinau, kad būtent apie šį laiką, jei tik oras pakankamai šiltas, verta nebėgti į krūmus, o apsirengus neperšlampamais drabužiais, bandyti juos vilioti. Nesvarbu, kad salačiai vizualiai nemedžioja. Jei žinai, kur galima tikėtis pagauti – mėgink laimę.

Tik nepatarčiau to daryti žaibuojant. Suprantama, malonumas tokiu oru menkas, tačiau verta ir pastovėti lietuje. Kuomet vėjuota, lengvesnius voblerius toli vargu ar užmesi, nes vėjas ir lietus trukdo.

Ir esminis niuansas, kad kažkodėl, kiek teko tokiu oru žuvauti, salačiai (ir kitos žuvys taip pat) glusdavo prie to kranto, į kurį pūsdavo vėjas, todėl masalą tekdavo sviesti prieš vėją. Ir, vėlgi, neretai tik vartiklėmis arba pjautinėmis blizgėmis šiuos plėšrūnus galėdavau sugundyti, kadangi tokius masalus dar galima užmesti gana toli nuo kranto. Nes toks salačių „artėjimas“ visiškai nereiškia, kad jie griebs vilioklį palei kojas, tiesiog nuo upės vidurio šios žuvys tarsi pasislenka į priešvėjinio kranto pusę.

Tačiau praeitą rudens sezoną atidariau gerokai įdomesniu laimikiu. Vėlgi tą pačią „Maibe“ (spalva kita, pats mažiausias šios serijos vartiklių dydis) griebė daugiau nei kilogramą sveriantis sterkas. Ir vėl prieš pat lietų.

Nukrypsiu nuo temos. Tai, kad sterkai čiumpa vartikles Neryje ir Nemune, jau įsitikinau prieš keletą metų.

Vieną rugpjūtį su draugu velkiavome Nemune. Pradžioje kibo visai neblogai, jis sugebėjo išsitraukti 3 ir 4 kg lydekas ir nedidelį sterkiuką, aš pagavau irgi daugiau nei 3 kg sveriančią aštriadantę. Turėjom dar po kelis kibimus, o po to lyg kas užrišo – nė kepšt...

Išbandėme visus voblerius – veltui. „Ant durniaus“ prisirišau geltoną sunkią savadarbę vartiklę. Ten nelabai gilu, tad, atleidęs daug valo, beveik užčiuopiau dugną. Ir ką?

Tą, kad pagavau du sterkus, kurių vienas buvo „imamo“ dydžio. Bičiulis, kuris pradžioje pirštą sau palei smilkinį sukiojo, po to kažkaip nurimo...

Visiems, suprantama, rūpi, o kaip lašišos? Plaukioja jos Nemune, plaukioja ir Neryje, beplaukiodamos ir minėtas Maibe blizges pačiumpa. Tačiau kur ir kokias – patys išsiaiškinkite.

Ir dar. Pernai rudens pabaigoje vienas pažįstamas žvejys man kaip „paslaptį“ pasakojo, kad salačius tą rudenį gaudė, pasak jo, „nepatikėsi kokia blizge!“...

Patikėjau, nes jau parašiau, kuo ir kokia to masalo spalva. Beje, šios spalvos Maibe vartiklę rekomenduočiau naudoti vakare, kai leidžiasi saulė, tada tas „šaltybarštis“ būna ypač veiksmingas.

O kas toliau? Juk tai senas straipsnis. Po to irgi sėkmingai žuvavau Maibe vartiklėmis. Šiaip jau esu lietuviškų „tautinių“ blizgių gerbėjas, tačiau šitiems masalams padariau išimtį.

Laimikiai įvairiausi: pasitaikė keli salačiai, dar vienas sterkas, porą lydekų. Manding, kad šias vartikles teigiamai įvertino ir kiti žvejai, nes daugumos spalvinių variantų jau nebeliko, nerandu pirkti ir pačių mažiausių 13 g. Maibe. Gerai, kad keletą pasitaupiau. Dėl spalvų nelabai pergyvenu, nes galiu ir pats nusidažyti.

Ir dar – sezonas sezonui nelygus. Vienais metais man (veikiau žuvims) ypač gerai „prilipo“ paprasta balto metalo Maibe. Tiesa, tada nebuvo taip lietinga, kaip šįmet ir straipsnyje aprašytoje rugsėjo pradžioje.

Romualdas Žilinskas