Vidurvasario karšiai. Sistemėlės plūdinei, jaukai ir masalai

Apie sistemėles, kurias naudoju žvejodamas match meškere karšius, daug nesiplėsiu, pakalbėsiu bendrais bruožais. Nes jei pasakoti plačiau, tuomet reikėtų sukonkretinti žūklavietę, masalus ir kitus dalykus, nes jie tarpusavyje yra glaudžiai susiję.

Vienaip – stovinčiame, kitaip – tekančiame vandenyje

Kaip ir ką tik sakiau, svarelių išdėstymas ant valo priklauso nuo vietos sąlygų. Karšis, kitaip nei kuoja, be baimės griebia net ir upės dugne ramiai gulintį masalą. Todėl čia kartais gylį nustatau bent pusantro karto didesnį negu yra iš tikrųjų.

Taip elgiuosi sraunesnėse vietose arba kai noriu, kad srovė nenutemptų masalo toliau nuo žolių juostos. Tada ant valo maunu laisvai slankiojančią slyvutę. Kibimas tokiais atvejais būna netradicinis – plūdė ima slinkti skersai srovės ir tik kartais panyra. Paprastai ji ne stovi, bet guli. Panašiai galima žuvauti per dideles bangas, tada sulig kiekviena banga plūdė atsistos arba bent šiek tiek pakels antenėlę. Jei praėjus bangai plūdė neatsigula, vadinasi, reikia pakirsti.

Vis dėlto labiau mėgstu ant valo prispausti keletą švino šratelių ir išdėstyti juos tolygiai per visą sistemėlę arba paskirstau grupelėmis, suglausdamas vieną su kitu, tai priklauso nuo to, kokiame telkinyje bei gylyje meškerioju. Antrasis variantas labiau tinka upei, kuomet masalą reikia greitai nuskandinti ir išlaikyti arčiau dugno.

Svareliai gali būti ir vienodo svorio, tik pats apatinis ne sunkesnis nei 0,3 g. Tai –inkarinis gramzdas, kuris ramiame vandenyje neleidžia plūdei judėti iš numatytos vietos, o gaudant aktyviai upėje, ridenasi dugnu. Beje, kuo lengvesnė plūdė, tuo šis svarelis taip pat turi būti lengvesnis.

Apatinį svarelį pritraukiu prie pat suktuko, o prie jo pririšu iki 20 cm ilgio pavadėlį. Labai ilgo nereikia, nes tada plūdė gali nesureaguoti į karšio stiliumi aukštyn pakeliamą masalą.

Tiesa, upėse tas tradicinis plūdės „pakėlimas“ ne visada įvyksta, čia viskas priklauso nuo gylio, tėkmės stiprumo, dugno pobūdžio, žūklės stiliaus, plūdės formos, netgi nuo masalo ir karšių nusiteikimo. Todėl neretai arba veikiau labai dažnai pasitaiko, kad karšiai tiesiog nardina plūdę.

Gaudydamas vandens samanomis ar dumbliais apaugusiame dugne retkarčiais naudoju dar vieną netradicinę sistemėlę. Ji yra to paties paternoster tipo, kokį rišu dugninei, skirtumas tas, jog tvirtinama dar ir plūdė. Labai gerai ši sistemėlė pasiteisina upėse, kada tenka žuvauti pakankamai srauniose vietose ir norisi, kad masalas išsilaikytų mažame jaukinimo plote, tačiau plūdė neviršytų 4–5 g plūdrumo.

Apie tokią įrangą esu rašęs. Kita vertus, labai panaši sistemėlė taikoma net ir waggler plūdėms, visgi šiuo atveju yra kai kurių niuansų, esu pasakojęs ir apie tai, jei įdomu, paskaitykite ankstesnius mano straipsnius.

Jaukas jaukui nelygus
Jaukinimui skirtų prievilų bet kurioje žūklės prekių parduotuvėje – nors vežimu vežk. Viskas paprasta: praplėšei pakuotę, užpylei vandeniu ir jaukink. Tačiau tai tarytum konservai, o net ir žuvys mieliau ėda ką tik pagamintą maistą.

Kita vertus, konservai konservams nelygu. Kalbu apie tai, kad vargu ar galima būtų gretinti, tarkim, Sensas jaukus su kokių nors mažai žinomų firmų prievilais. Sensas pasiūlys vien karšiams tokį asortimentą, kad galėsite rinktis jaukus pagal spalvą, sudedamųjų dalių dydį, rupumą, plūdrumą, vienokį ar kitokį kvapą, skonį ir panašiai. Darsyk pabrėžiu, kad tai prievilai tik vienai žuviai, mūsų atveju – karšiui. O geriausi šiam metų laikui, mano manymu, bus stambios frakcijos, orientuoti į tikslinę stambių karšių žūklę šiltame vandenyje jaukai.

Vidurvasarį ar rugpjūčio pradžioje jaukindamas karšius naudoju praktiškai vien augalinės kilmės jauką be gyvūninės kilmės priedų. Kažkada bandžiau eksperimentuoti su įvairiais prievilais – maišydavau į juos uodo trūklio lervų, musės lervų, kapotų sliekų ir panašiai. Žuvų atplaukdavo daug, tačiau dažniausiai – smulkmė.

Dabar daug negalvodamas perku minėtą Sensas jauką. Na, visgi šiek tiek galvoju, čia tik toks išsireiškimas, nes orientuojuosi į užrašą ant pakuočių. Spalvos labai nesureikšminu, veikiau kvapą, nes visokios ten vaisinės ar egzotinės „mandrybės“ man netinka, nors karšiai galbūt to neignoruoja ar net labai mėgsta. Sakykime, kad esu šiuo atžvilgiu konservatyvus.

Į jauką pilu kukurūzų, žirnių, perlinių kruopų ir kviečių. Kartais tik kažkuriuos iš išvardytų priedų, kitąsyk tik vienus arba darau visų jų „miksą“. Kaip puikus priedas yra ir melasa, karšiai ją tikrai mėgsta.

Atkreipkite dėmesį, kad tokį prievilą naudoju dabar, kada vanduo lyg arbata, nes šaltesniame vandenyje jau reikės kitokio jauko.

Pirktinis prievilas dažnai tik apvolioja stambias sudedamąsias dalis, jas galbūt vos suklijuoja. Tačiau perlinės arba miežinės kruopos paruoštą jauką lipina gana smarkiai, nors vėlgi – priklauso, kiek jų maišysi, kokiu santykiu, netgi kaip šutinsi ar virsi. Puiki rišamoji medžiaga, o be to neapsieisime srauniose upėse, kad jauko rutuliai tėkmėje ilgiau skalautųsi ir dalelių nenuneštų iš jaukimvietės tėkmė, yra kukurūzų kruopos.

Tačiau tuomet reikia jas apšutinti, kitu atveju kukurūzų kruopos turės atvirkščią, t. y. skaidomąjį efektą. Tas kruopas tiesiog dievina šapalai, bet noriai ėda ir karšiai.

Tikrai neišrašinėsiu recepto, nerašau kokiu santykiu viską maišau, čia jau reikėtų patiems išsibandyti ir pažiūrėti, kokiame vandens telkinyje ką labiau karšiai mėgsta. Jie juk įpratinami kitų žvejų, reikšmę turi ir savitas kiekvieno telkinio žuvų skonis.

Ir nereikia manyti, kad į tą patį jauką viską pilu be išimties ir be jokios minties. Daugiau ar mažiau orientuojuosi, koks yra pirktas prievilas, nes, kaip minėjau, karšiams jis gali būti labai įvairus, kas bus pridėtinių dalių pagrindas – kukurūzai, kviečiai, žirniai...

Kita vertus, galima tiesiog jaukinti, tarkim, vien žirniais arba kukurūzais, kviečių grūdais be jokių priedų, nenaudojant parduotuvėje siūlomų jaukų. Tai irgi bus puikus pašaras, jei tiksliai žinai, kuo karšius viename ar kitame vandens telkinyje šeria ten nuolat besilankantys meškeriotojai.

Kita vertus, jaukinant tokiu jauku galima smarkiai prašauti. Tad verčiau apsidrausti ir gamintis prievilą pagal ankstesnį mano aprašymą. Ir nežaiskite su viena pakuote jauko, tai juokinga. Karšių žūklei standartinis 15 l kibiras pusdieniui – jau šis tas...

Masalų įvairovė


Masalus naudoju labai įvairius. Kartais net ir per pačius karščius karšiai neatsisako paprasto mėšlinio slieko. Įdomu, jog labiau mėgsta vieną nediduką nei stambų, gerai jiems būna ir mažų sliekų puokštė. Sliekais susivilioja beveik vien tik patys stambiausieji, deja, pastarieji irgi ne visada nori tokio masalo, tad tenka bandyti įvairius.

Kartais karšiams būna patrauklios musės lervos. Bet tai daugiau smulkių arba vidutinių žuvų įgeidžiai, stambesnės tokiu masalu labiau gundosi upėse. Kai jau beveik nebekimba, rekomenduočiau išbandyti „dzikus“ – gal didžiųjų plačiašonių ir nesuviliosite, bet nuobodu nebus, nes musės lervas, deja, tuoj pat puola „lesti“ kuojos ir aukšlės.

Panašiai nutinka ir meškeriojant uodo trūklio lervomis. Tokiu metų laiku jų gauti gana sudėtinga, be to šitas masalas karštyje bematant nugeibsta. Tačiau tai tikrai geras vilioklis karštymečiu, kuomet karšiai būna vangūs. Matau sąsają su viduržiemiu, tada karšiams irgi sunku įsiūlyti bemasalinę avižėlę, bet ant mažos uodo trūklio lervos jie visgi gundosi.

Iš augalinių masalų karšiams bene universaliausias masalas yra konservuoti kukurūzai. Bet plačiašoniai, kitaip nei šapalai, prie tokio patiekalo turi įprasti. Dar ilgiau jiems reikia įjunkti prie žirnių. Tačiau žirniai – pačių didžiausių karšių skanėstas, žuvis įpratinus prie tokio masalo galima tikėtis labai smagios žūklės.

Kukurūzus taip pat neretai puola kuojos bei plakiai. Tada ant kabliuko maunu pora grūdų arba naudoju specialius stambius pašarinius kukurūzus, jau paruoštus indeliuose, jų būna žūklės parduotuvėse. Tokie grūdai prisodrinti įvairių kvapų ir stambesni nei parduodami skardinėse prekybos centruose.

Pačiam verdant kukurūzus ar žirnius, juos geriau šiek tiek pervirti nei palikti kietesnius. Galbūt tada masalą žuvis nuo kabliuko nutrauks greičiau (nežiopsokit!), gal numuš tėkmė, jei žuvaujate upėje, bet kibimų bus kelissyk daugiau.

Perlinės kruopos kažkodėl labiau pasiteisina upėse. O kviečiais karšiai dažniau viliojasi tvenkiniuose ir ežeruose. Bet tai – irgi ne taisyklė, gali būti priešingai, nes toks pasirinkimas priklausys dar ir nuo konkrečiame vandens telkinyje kitų žvejų naudojamų masalų ir jūsų jauko. Kviečiai arba kruopos irgi pageidautini minkšti.

Geras vilioklis karšiams būna namuose keptas blynas. Jau nepamenu, rašiau apie tokį masalą ar ne, bet jį pasigaminti paprasta: kvietiniai miltai ir vanduo (kiaušinio tikrai nereikia), taip pat koks nors kvapnus priedas, tarkim, vanilė, medus ar tai, kuo kvepės jūsų jaukas.

Kepama ant lėtos ugnies saulėgrąžų aliejuje, bet nepasvilinant, dažnai vartant, pakanka tiek, kad blynas sukietėtų. Tada supjaustomas kubeliais ir kabinamas ant kabliuko.

Iš mažiau tradicinių masalų vasarai galima paminėti dėles. Tačiau ne kumeldėles, o tas esančias po upės ar tvenkinio akmenimis rausvas, rudas, pilkšvas dėliukes. Reikėtų dar įtraukti į „meniu“ dreisenas, apsiuvas, nors šie masalai dažniausiai naudojami pripuolamai, tada, kai nėra laiko ar galimybių jaukinti. Bet kitąsyk kaip tik šie viliokliai ir gelbsti iš bėdos...

Romualdas Žilinskas