Vidurvasario karšiai. Kur ieškoti, kokią įrangą pasirinkti
Karštomis ir mažai vėjuotomis dienomis saulė smarkiai įšildo vandens paviršių. Ypač tai juntama ežeruose bei tvenkiniuose. Tada įvyksta savotiškas vandens temperatūros susisluoksniavimas. Daugelis žvejų kažkodėl galvoja, jog žuvys tokiomis sąlygomis priglunda prie dugno arba lindi giliai duobėse ir ten maitinasi.
Pagal tokią teoriją jų reikia ieškoti gylyje, tad, jei meškeriotojai žvejoja kur nors ežere, masalą sviedžia kuo toliau nuo kranto. Iš tiesų yra truputį kitaip.
Žolynai, kriauklynai ir kitos žūklavietės
Žvynuotosios, įkaitus vandens paviršiui, dažniau būna ne prie dugno, bet plaukioja viduriniuose vandens sluoksniuose. Tiksliau netgi ne plaukioja, o tarsi sustingusios stovi gerokai pakilusios virš grunto, nes būtent čia yra daugiausia deguonies ir ne pernelyg aukšta temperatūra. Kalbu ne apie upes, o apie stovinčio vandens telkinius. Taikiosios žvynuotosios dabar beveik nesimaitina, nors plėšrūnės ir gali būti aktyvios per patį vidudienį. Tiesa, ne visos ir ne visada.
Net pačią šilčiausią saulėtą dieną visiškas štilis pasitaiko labai retai. Visgi ir menkas vėjas turi reikšmės pasirenkant žūklės vietą. Temstant žuvys mieliau pasirinks krantą, į kurį buvo nukrypęs vėjas, kadangi toje vandens telkinio pusėje atras daugiau deguonies.
Taip pat žvynuotosios vakare būriuosis prie to kranto, į kurį didesnę dienos pusę (pageidautina – po pietų) švietė saulė. Taip yra todėl, kad čia vyko intensyvesnė fotosintezė ir vanduo per dieną pasipildė deguonimi. Todėl vakare, per naktį ir anksti ryte tokiose vietose bus gausiau besimaitinančių žvynuotųjų.
Upėse ši taisyklė ne tokia griežta, nes čia temperatūrų bei deguonies pasiskirstymas labai priklauso dar ir nuo srovės, dugno sudėties, jo reljefo ir panašiai.
Svarbu dar ir tai, kad deguonies kiekis sąlygoja maisto kiekį. Juk ne vien žuvys, tačiau ir įvairūs smulkūs vandens gyviai renkasi tas vietas, kur daugiau deguonies. Štai kodėl žvynuotosios atplaukia čia dar ir užkąsti. Galbūt skirtumas tas, jog kai kurie vabzdžiai ar jų lervos ne tokie opūs vandens temperatūrai, tad vidudienį gali jaustis saugūs kur nors žolėtose seklumose ar visai nedideliame gylyje prie kranto.
Bet sutemus ir ypač anksti ryte čia vanduo kiek atvėsta, tad žuvys pasinaudoja proga ir tokiose vietose aktyviai maitinasi. Beje, žuvų mailius, kitaip nei suaugusios, ne toks jautrus aukštai vandens temperatūrai.
Nemažai žuvų būna kriauklynuose, gausu čia ir karšių, nes jiems susidaro ypatingai palankios sąlygos. Nenuostabu, kadangi midijos, geldelės pasirenka turtingesnį deguonimi ir vėsesnį vandenį ir jos yra tas rodiklis, kuris leidžia spręsti, kad šiame vandens plote per vasaros karščius bus pakankamai daug žvynuotųjų. Beje, kuojos, karšiai, karpiai smulkesnius moliuskus su malonumu ėda.
Po tiltais, lieptais yra šešėlis, čia gali glaustis tuntai nedidelių karpinių žuvų, tūnoti lydeka, tokias vietas mėgsta ešeriai.
Kai kurie žvejai daro didelę klaidą vidurvasarį rinkdamiesi žūklės vietą toli nuo vandens augalų. Logika tokia: žolynai auga minkštame dugne – dumblyne, o tamsų dugną labai greitai įkaitina saulė ir vanduo čia būna šilčiausias.
Iš tiesų taip ir yra. Bet ten, kur daug žolių ir deguonies daugiau. Sutemus žolėtose seklumose vanduo iki ryto atvėsta ir šalia augalų juostos žuvys atplaukia pasimaitinti. Netgi vakarais, kai nuo medžių ilgesnį laiką krinta šešėlis, visai galimas dalykas, jog tokiuose plotuose jau pradėjo lankytis žvynuotosios. Galbūt stovinčiame vandenyje šis žuvų persidislokavimas trunka ilgiau, bet upėje jis išryškėja labai greitai.
Kai kuriems žvejams tai gali atrodyti kvailystė, tačiau liepos–rugpjūčio mėnesiais per ilgai užsitęsusius karščius tvenkiniuose ir upėse aš karšius neretai itin sėkmingai gaudau vos 1,0 m gylyje. Tačiau žūklavietėje arba arti jos turi būti vandenžolių.
Kylant saulei upių karšiai ima po truputį trauktis į gilumą, bet labai nenutolsta nuo augalų plotų. Idealios vietos žūklei ten, kur nuo žolėtos seklumos dugnas staiga gilėja ir ties šia riba vinguriuoja nevienalytė tėkmė arba sukasi grįžtamoji srovė.
Tvenkiniuose karšius vilioju iki vėlyvo ryto praktiškai tame pačiame metro gylyje, jei tik žolynai, tarp kurių gaudau, nebūna labai tankūs. Taip pat puiki žūklavietė, kur tankių augalų miškas išretėja ir į vandens paviršių išsikiša gerai matomos plunksnalapių, plūdenų ar lūgnių salelės. Ežeruose dažniau karšiai laikosi šalia nendrių juostų, nors kai kur taip pat mielai lankosi sekliuose bei dumblėtuose lūgnynuose ar plūdenų priaugusiuose plotuose.
Kartais žūklavietėse reikėdavo padirbėti iš peties stengiantis išvalyti dugną. Dar liepos pradžioje dažnai jaukinamoje vietoje augalų būdavo ne tiek daug, kad trukdytų žvejoti, bet po savaitės kitos, ypač kritus vandens lygiui, žolynai suvešėdavo, todėl juos tekdavo ravėti. Nors kai kurie meškeriotojai nerekomenduoja to daryti, tačiau, manding, tokia „invazija“ neigiamą reikšmę turi gaudant baikščius lynus ar karpius.
Karšiai į dugno valymą žiūri ne taip atsargiai, jau po kelių pirmųjų žūklių jie vėl įpranta čia lankytis. Žinoma, stengdavausi per daug nepakeisti aplinkos – išraudavau minimalų kiekį augalų. Kartais brisdavau, nors minkštame dugne ne visur tai įmanoma, tad tekdavo plaukti valtele.
Meškerioti labiausiai trukdo tankiai suaugusios lūgnės, už kurių stiebų neretai stambesnis karšis sugeba apsukti valą ir pasprukti. Vienaip ar kitaip, reikėdavo pasidaryti taką, kad išsitraukčiau į krantą laimikį. Tai dar viena priežastis į žūklę ateiti anksčiau nei pradės kibti pirmieji karšiai. Beje, turbūt suvokiate, jog be ilgakočio graibšto panašiose žūklavietėse tiesiog neišsiversi.
Upėje prie vandens žolių krašto verta nepatingėti ir pastatyti nedidukę iš vytelių supintą tvorelę, kuri prilaikys vandens tėkmę. Žinoma, jei tik ruošiatės čia žvejoti dažniau. Tokią medinę dambą galima įrengti netgi toli nuo kranto. Nuolat jaukinant prie jos visada atplauks karšiai, susirinks šapalai ar meknės – dėl to žūklė bus tik dar įdomesnė. Apie šiuos įrenginius rašiau atskirą straipsnį, nesikartosiu.
Vidurvasariui – subtilesnė įranga
Skyrelį apie įrangą pradėsiu netradiciškai, nes pasakysiu, kad neatsiejama jos dalis yra dar ir tinkamas žuvims laikyti tinklelis. Paleisite karšius ar ne – jūsų reikalas, tačiau juk žuvausite ilgai ir karštyje, todėl bet kaip laikomos sumeškeriotos žuvys greitai užtrokš, ims gesti. Negaliu net žiūrėti, kuomet meškeriotojai pagautą laimikį grūdą į Maxima plastikinius maišelius...
Kadangi nesu užkietėjęs žvejys sportininkas, naudoju 4,2–4,5 m ilgio trijų dalių sudedamą tolimojo užmetimo match meškerę. Palaidynė leidžia daug labiau išlaviruoti įvairiose situacijose, be to kartais tenka užmesti masalą toliau nuo kranto, tad siūlyčiau pasirinkti maksimaliai ilgą tokio tipo meškykotį. Šiaip ar taip, tai yra universalus įrankis žūklauti bet kokio tipo vandens telkinyje.
Aišku, būna išimčių, nes didelėje upėje, kada žuvis gaudau įsibridęs, kai karšiai laikosi minėtuose kriauklynuose, o plūdę leidžiu pasroviui kaskart ją pristabdydamas, patogesnė žvejybai dar ilgesnė meškerė. Tokiu atveju boloninė yra nepakeičiama.
Karšių žūklei pagrindinį valą renkuosi nuo 0,16 mm iki 0,18 mm storio. Pavadėlis atitinkamai – 0,14–0,16 mm, nors kitąsyk rišu net plonesnį. Gal kam pasirodys, kad tokia įranga pernelyg subtili karšių žūklei, juolab kai juos gaudau tarp žolių.
Tačiau pastebėjau vieną dalyką: per vasaros karščius karšiai labai jautriai reaguoja į storesnę giją ir nenori kibti. Bandžiau ne kartą – visada geresnių rezultatų pasiekdavau su plonesniu valu. Galbūt todėl, kad nedideliame gylyje ir skaidriame vandenyje, o tarp augalų stovinčiuose vandens telkiniuose jis itin skaidrus, žuvys valą paprasčiausiai mato arba tiesiog junta. Pasyvus karšis jautriai reaguoja į tokius dalykus – spjauna masalą, jei tik kyla kažkoks įtarimas, kad čia kažkas „ne taip“, nenatūralu.
Todėl ilgesnį laiką nesulaukę kibimo, bandykite rišti plonesnį pavadėlį. Yra man nutikę ne kartą, kad paploninus giją vos 0,02 mm, karšiai staiga ėmė nardinti plūdę arba kratyti dugninės viršūnėlę.
Galima meškerioti su fluorokarbonine gija, tačiau ji silpnesnė, tad reikėtų pasirinkti storesnę, kuri išlaiko maždaug tokį svorį, kaip nurodyto diametro monofilamentinis valas. Tiesa, kai kuriose drumstesnėse upėse karšiai vargu ar prasčiau kibs, jei naudosime dar storesnį valą. Aišku, su tokia įranga užkibusį stambų karšį, kaip minėjau, be ilgakočio graibšto ištraukti į krantą bus sunku, ypač tokiose vietose, kur aš žvejoju.
Pernelyg storas valas netinka dar ir todėl, kad visada stengiuosi pasirinkti kuo jautresnę plūdę. Paprastai visai menkame gylyje ir ramiame vandens telkinyje apsieinu su 1,0–1,5 g plūde, nors upėse kartais imu ir dvigubai plūdresnę.
Kas kita žuvaujant su waggler tipo plūde, kai masalą tenka užmesti toli nuo kranto. Jei ji tinkamai sureguliuota, tuomet tokios plūdės plūdrumas neturi reikšmės, ji puikiausiai rodo kibimą būdama ir 15 g, tačiau tai – dar vieno rašinio tema, čia reikėtų atskiro aptarimo.
Visiškai kitaip būna tekančiame vandenyje, kur naudoju visiškai kitokias sistemėles, kartais gaudau ir pusiau dugnine. Tuomet plūdė būna maždaug iki 5–6 g, išimtiniais atvejais net 10 g plūdrumo.
Kabliukai priklauso nuo masalo, visgi esu ištikimas savo įsitikinimams, kad jie turėtų būti iš lengvos vielos ir geriau trumpakočiai. Ilgais koteliais kabliukai, kada dažnai permetinėji meškerę, kartais „apnuogina“ savo kotelį, masalas nuslenka ties jų linkiu, tad metalas gali baidyti vangias ir atsargias žuvis. Negarantuoju, kad taip yra išties, bet dėl visa ko apsidraudžiu. Vėlgi žiūrint kokiais viliokliais meškerioju.
Kabliukų spalva nelabai reikšminga, žinoma, ant raudono kabliuko gal nemaukime kukurūzo ar žirnio...
Bet apie masalus ir dar daugiau – jau kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
