Tvičingas. Ar būtina pilna dėžė voblerių?

Prieš tęsdamas Vidmanto Jurkevičiaus pasakojimą, norėčiau įterpti savo trigrašį ir paminėti tą faktą, jog šiuos vilioklius nereikėtų grūsti į masalines kaip pakliuvo ir kokius pakliuvo, kadangi gaištamas laikas ieškant tinkamų modelių, kitąsyk juos tenka tiesiogine prasme krapštyti iš ne visai tam pritaikytų dėžių dugno.

Yra buvę atvejų, kuomet žvejai pagauti azarto ir taip rankiodami voblerius, atkabinėdami jų sukibusius tarpusavyje trišakius kabliukus, rimtai susižeidė. Todėl geriau jau neštis ar vežtis į žūklę mažiau masalų arba (ir) daugiau masalinių, kuriose vobleriai sudėti tvarkingai, pagal žvejui žinomą sistemą ir taip, kad juos gerai matytum bei lengvai išsiimtum. Na, o dabar jau ne mano mintys...

Apie labiausiai mėgstamų voblerių tipą ir pavadėlius



Pagrindinis dalykas tvičinguojant yra masalo darbas ir tik darbas, kurį jam suteiks spiningautojas, suprantama. Tai, suprantama, priklauso, bet ne taip smarkiai, kaip daug kas įsivaizduoja, ir nuo atskirų masalų animavimo galimybių, t. y. nuo konkretaus modelio žaidimo braižo.

Kiekvienas modelis gali turėti skirtingą panirimo gylį, o tai jau bus svarbi sąlyga. Aš juos susidėjęs į masalines pagal gylius, kuriuose galima tais masalais žvejoti. Voblerius suskirstęs į kelias grupes: iki 0,5 m, iki 1,0 m, iki 1,5 m, iki 2,0 m, iki 2,5 m ir turiu keletą modelių, kurie gerai dirba apie 3,0 m gelmėje.

Tipiniai (dažniausiai naudojami) tvičinginiai vobleriai paprastai būna maždaug 12 cm dydžio. Na, plius minus du ar trys centimetrai. Jie universalūs gaudant ir smulkesnes, ir labai stambias lydekas, geri ir ešeriams. Įdomu tai, kad ešeriai kitąsyk atakuoja tik labai didelius modelius. Tarkim, yra vienas vobleris, kuris tiesiog veda ešerius iš proto, kada jie sukyla vaikyti mailiaus. Bet tai tikrai ne smulkių žuvelių gabaritų masalas, nes jo dydis... 18 cm. Ką galvoja rainuotieji plėšrūnai griebdami tą modelį – sunku pasakyti. Gal, kad tai yra jų varžovas, konkurentas, kuriam reikia įkąsti, jį nuvyti?..

Dar vienas aspektas. Visi šie vobleriai yra dvejopi (tai irgi mano asmeninis skirstymas), pagal žaidimo braižą, kuris pasireiškia jų staigiais arba vangiais judesiais. Žinoma, tvičinguojant spiningu galima pakoreguoti tų modelių žaidimą, visgi ne tiek, kad aštriais kampais besisukinėjantį, tankiai virpantį masalą padarytum visiškai plastiškų judesių arba atvirkščiai.

Jau pažiūrėjus į voblerius galima pasakyti, kuris jų bus staigesnių, agresyvesnių judesių, o kuris – lėtesnis. Jei liežuvėlis yra plonas, labiau ištįsęs, tas modelis smarkiau judins savo kūną. Bukais ir plačiais liežuvėliais dirbs agresyviau lėto traukimo metu, jie tiesiog tankiau virpės. Tai galima vėliau pamatyti ir pajausti traukiant – pirmieji vedant vienodo ilgio kelio atkarpa padarys mažiau judesių.

Beje, agresyvesni geriau tinkami pavasarinei žūklei, o vangesni rudeniui, žiemai. Bet, kaip jau sakiau, įmanomos išimtys. Aš apskritai turiu nuomonę, kad didžioji dauguma voblerių yra tinkami tvičingavimui, dabar kalbu apie plaukiančiuosius ir skęstančiuosius, juo labiau – apie neutralaus plūdrumo, tik žvejai jais nemoka naudotis. Ta prasme, kad masalas yra geras, tačiau spiningautojas – prastas.

Gal nustebsit, bet aš labiau mėgstu tvičinguoti plaukiančiaisiais modeliais, nors žvejybinėje literatūroje būtent tokie laikomi pačiais prasčiausias. Kita vertus, voblerio plūdrumas yra sąlyginis dalykas, nes, tarkim, neutralaus plūdrumo modelis tampa lėtai skęstančiu, kadangi rišu metalinį pavadėlį ir jis prideda masalui papildomo svorio. Kada užkabini prie tokio pavadėlio neutralaus plūdrumo voblerį, jis tampa lėtai skęstančiu. Apie skęstančiuosius net nekalbų, tie dar greičiau grimzta.

Dažnai tenka spiningauti tarp žolių, ten paprastai ir būna daug lydekų. Jei tvičinguojant darai ilgesnes pauzes, netgi neutralaus plūdrumo masalai neretai atsigula ant žolių, užkabini augalus. Plaukiantieji vobleriai tada lėtai kyla, beje, tuo metu netgi labai tikėtinas lydekos kibimas, ir tokių problemų visada išvengiu.

Pavadėlius gaminuosi pats iš specialios žūklės parduotuvėse parduodamos pavadėliams skirtos vielos, ne trumpesnius nei 30 cm, tad sveria jie nemažai, juolab būna iš palyginti standaus, todėl sunkaus metalo. Trumpi arba iš minkšto metalo padaryti pavadėliai netinka, nes trūkčiojant ant jų užsimeta kabliukai, čia jau yra tvičingavimo specifika, kai tarpais vobleris pasisuka ir atsiduria lygiagrečiai su pavadėliu...

Aš vis apie techninius dalykus, prie jų dar grįšiu, bet trumpam atitrūksiu ir įterpsiu savo pamąstymus apie plėšrūnių žūklę šaltuoju metų laiku, t. y. vėlų rudenį ir žiemą, jei tik ežerai ir tvenkiniai nepadengti ledu. Žinoma, dabar jau lydekų negalima gaudyti, tačiau iki vasario 1 d. jas žvejojome, todėl galbūt tokie pastebėjimai spiningautojams pravers kitą šaltąjį metų laiką. O dabar duokime šioms žuvims ramiai ruoštis nerštui ir pavasarėjant pratęsti savo giminę.

Plėšrūnės masalus griebia negiliai



Daug žvejų galvoja, kad lydekos vėstant vandeniui traukiasi vis giliau ir giliau. Taip nutinka tik pradžioje, kada termometro stulpelis ima staigiai kristi žemyn. Vėliau, kai vanduo būna arti užšalimo ribos, aštriadantės vėl priartėja prie krantų. Ežeruose jos tupi beveik pačiuose švendrynuose, kur laukia nuo šalnos sprunkančių į vandenį varlių.

Kada tarp švendrių ima užsitraukinėti ledas, o priekrantėse, seklumose tai įvyksta pirmiausiai, lydekos vėl grįžta į gilesnes vietas. Visgi ne taip giliai, kaip įsivaizduojate, nes margašonės plėšrūnės ir toliau maitinasi. Ką jos ėda? Dažniausiai tas pačias varles ir žuvų smulkmę. Gilumoje randa nebent seliavų, tačiau jų tikrai ne visuose ežeruose yra, ešerių, o karpinių žuvų mailius laikosi sąlyginai nedideliame gylyje. Tai būtu maždaug iki 5 m gelmė.

Menu, kažkuriais metais daug pažįstamų spiningautojų vis lėkė į Drūkšius vėlų rudenį. Ir, suprantama, ieškojo lydekų kur yra labai gilu. Ir ką? Ogi nieko – nepagavo jie tų lydekų. Tai kokio griausmo jie ten jas žvejojo, jei mato, kad nekimba? Vis tikėjosi, vis bandė įvairius masalus.

Bet kai kas visai neblogai tąsyk lydžių palupo. Tie, kurie gaudė daug sekliau. Patyliukais, iš anų užsispyrusių pasišaipydami. Arba sekančiais metais po to... Ruduo užsitęsė, ledo nėra, tai tvičingautojų daug, kaip niekad, atsirado. Tik dabar jau vienas per kitą susižinodami minėtų klaidų nedarė ir žymiai mažesniuose gyliuose spiningavo. Ir parėjo gandas per Lietuvą, kad ruduo kažkoks ypatingas, netgi žiema netipinė, nes visos lydekos iš duobių išlindo...

Kadangi, kaip sakiau, mano giliausiai neriantys tvičinginiai vobleriai dirba tik iki 3 m gylio, atrodytų, kad giliau jau kaip ir negalima jais žvejoti. Bet aš tvičinguoju ir didesnėse gelmėse.

Tačiau tam pasidarau vieną patobulinimą, kuris netrukdo tvičingavimui, bet masalą panardina giliau. Priešais metalinį pavadėlį užmaunu laisvai slankiojantį kulkos formos svarelį. Jo svorį parenku atskirai modelių grupei vis kitokį, nors, galima sakyti, kad netgi kiekvienam masalui tenka derinti skirtingus gramzdus. Kadangi taip jau gaudau ne pirmi metai, daugmaž jaučiu kokios masės svarelio reikės, neįpratusiems galiu patarti orientuotis maždaug į 12 g masės svarelius.

Nors iš tiesų voblerio ir svarelio suderinimas vyksta bandymų keliu. Čia kalbu apie naujai įsigytus masalus, nes senesnių galimybes jau žinau. Viena detalė. Toks svarelis užmautas ant pinto valo (o su kokiu kitokiu tvičinguosi?) jį greitai nuzulintų. Todėl tarp metalinio pavadėlio ir pinti valo rišu fluorokarboninės gijos atkarpą.

Kita vertus, lydekos gali pakilti ir iš žymiai didesnės gelmės ir atakuoti, tarkim, 1,5 m darbinio gylio voblerį. Jei jos yra alkanos, jei aktyviai maitinasi, margašonės plėšrūnės pasikelia į aukštesnius vandens sluoksnius, be to, įtariu, kad jos kitąsyk jaučia kažkur ten virš jų esančią „auką“. Tada belieka tik vienas klausimas: ar patingės kilti ir griebti, ar ramiai sau tūnos gelmėje?

Tie mano suminėti visai sekliai neriantys tvičinginiai modeliai labai dažnai praverčia gaudant ir vasarą. Būna, kad lydekos grobio tyko nendrynuose ir atakuoja masalus siauruose takuose tarp augalų, kur gylis yra vos 1 m. Jei ežero vandens temperatūra pasiekia tokį laipsnį, kad aštriadantės nebegali ištverti priekrantės zonoje, jos traukiasi į gelmę. Bet ir tada negiliai neriantys vobleriai praverčia.

Neretai vakarais arba anksti ryte gali matyti pačiame viduryje ežero žuvų sukeltus didelius ratilus. Tai gali būti lydekos, kurios pasikėlė į patį vandens paviršių ir ten gaudo smulkmę.

Dar kažkada, kai tik pradėjau tvičinguoti, įtardamas, kad taip gali būti, pabandžiau jas suvilioti. Bet pradžioje dariau vieną klaidą – siūliau pernelyg giliai dirbančius modelius. Aišku, kad nekibo, nes grobuonių dėmesys buvo nukreiptas į tai, kas dedasi vandens paviršiuje, pačiuose aukščiausiuose vandens sluoksniuose, o ne po jomis. Vos tik užmečiau tuos sekliausiai neriančius voblerius, margašonės plėšrūnės ėmė kibti viena po kitos.

Jei reikėtų rinktis kokiu atstumu nuo dugno (arba medžiojančių lydekų) turi būti tvičinginiai masalai, sakyčiau, kad nuo 0,5 m iki 1,0 m., tai yra idealiausias atstumas...

Kaip aš mėgstu sakyti: gero po truputį. Todėl šioje vietoje tenka nutraukti pasakojimą, jo tęsinį galėsite paskaityti sekančiame straipsnyje.

Vidmantas Jurkevičius
Užrašė Romualdas Žilinskas