Suvynioti valą paprasta? Nepasakyčiau...

Pradėsiu nuo to, kad tereikia žvilgtelėti į žvejojančiojo ritę ir jau galima daryti išvadas – patyręs tai yra meškeriotojas ar tik pradedantis, galbūt tas žmogus turi nemenką žūklės stažą, tačiau vis dar tebėra diletantas, kuriam pakanka atsitiktinio laimikio.

Geriau mažiau ar daugiau?

Suprantama, pati ritė šiuo atveju nėra rodiklis, kadangi ne visi įstengia nusipirkti brangius įrankius, bet valas, užvyniotas ant jos būgnelio, apie žvejį daug ką pasako. Kita vertus, sunku atspėti, kas yra giliau ritės būgnelyje, kadangi teko sutikti tokių meškeriotojų, kurie taupymo tikslais „klasikinį“ 100 m valo kiekį skaido į dvi arba tris dalis motyvuodami tuo, kad pakanka ir tokio gijos kiekio, nes jie žuvauja netoli kranto ir jiems nereikia masalo užmesti toli. Absurdiškas požiūris.

Pirmiausia jau vien todėl, kad užkibusi stambi žuvis gali išvynioti net ne 100 m, o dar daugiau valo ir taip geidžiamas didelis laimikis tikrai nutrūks. Be to, juk nusidėvėjusią valo dalį po kurio laiko tenka pašalinti, nes dėl nuolatinio tempimo, ilgo buvimo vandenyje ir t. t. bent apie 5–7 m gijos praranda savo buvusį tvirtumą ir jos kiekis ant būgnelio vis mažėja.

Kalbu ne tik apie monofilamentinį valą, kuris po keleto žūklių deformuojasi, pinta gija taip pat yra pažeidžiama, nes nusitrina apsauginis sluoksnis, ji gali pradėti šerpetoti ir pan. Ir tai matosi plika akimi, nes pakinta pintuko spalva, storis, pačiupinėjus juntamas jau kitoks nei buvęs standumas.

Spiningaujant gana greitai nusidėvi net ir 20 m ar daugiau valo, tai pajutęs, pervynioju jį atbulai, t. y. pradžią sukeičiu su pabaiga. Spiningavimui apskritai pageidautina ne 100 m, o gerokai daugiau ištisinio pagrindinio valo, nes kartais masalą užmeti taip toli, kad būgnelyje jo beveik nebelieka.

Laimei, tai ėmė suprasti ir gamintojai, todėl monofilamentines gijas, kurių standartinis kiekis 100 m, kai kurios firmos siūlo tarpusavyje sujungtais 5 ritinėliais, kai pirkėjas gali pasirinkti atitinkamai 100, 200, 300, 400 ar 500 m. Arba ritinėliuose po 125, 135, 150 ar 200 m, o pintos gijos kiekis taip pat pateikiamas su atsarga ir būna bent jau 120 m ilgio.

Panašiai yra ir su fluorokarboniniais valais, jų kiekis ritinėlyje vyniojamas daugiau nei 100 m, lygiai tiek būna retai. Pasitaiko ir po 10 m, tačiau tai jau skirta pavadėliams.

Labai patogu, jei galima nusipirkti ir vadinamojo „vyniojamo“ valo, kurį nuo didelių ritinių čia pat parduotuvėje pardavėjas klientui atmatuos nors ir 1000 m centimetro tikslumu. Jį pirkti verta, nes toks valas, lyginant su pateikiamu įprastose pakuotėse, yra pigesnis, tačiau ne visos firmos tokį valą mums pateikia.

Ričių būgneliuose paprastai telpa gerokai daugiau valo nei mums reikia. Išimtiniai atvejai yra nebent tada, kai gaudome itin stambias žuvis arba ričių gamintojas įkomplektuoja papildomą match tipo būgnelį, kurio talpa labai maža. Beje, nuorodos ant būgnelių, kuriose rašoma, kad į tą ar aną būgnelį galime privynioti tam tikrą kiekį valo, nėra tikslios, nes, kaip žinote, skirtingų gamintojų valai gali gerokai skirtis savo diametru, gana dažnai jis neatitinka realybės ir yra vos didesnis.

Kitas dalykas yra būgnelių dydžių ir valų storių suderinamumas. Kažin kaip atrodys, jei 0,50 mm diametro valą suvyniosime ant 1000 dydžio ritelės? Arba atvirkščiai, kai žvejys taupydamas pinigus bando savo spininginę 5000 dydžio ritę pritaikyti aukšlių žūklei ir vynioja ant jos 0,12 mm pagrindinį valą. Suprantama, kad valas ant būgnelio tokiais atvejais gula netolygiai, nekalbu apie tai, jog pats įrankis taip pat turi konkrečią paskirtį.

Kas yra „bekingas“?

Apie vadinamąjį „bekingą“ girdėję daugelis meškeriotojų, tačiau kai kurie tiesiog tingi jį vynioti arba dėl kitų priežasčių ignoruoja. Tada spjaudosi, kai tenka užmesti labai lengvus masalus. Aš kalbu apie seno, pigaus valo atkarpą, kurią vynioja žvejai ant ričių būgnelių tam, kad taisyklingai po to ant jo viršaus užvynioti pagrindinį valą, na, trumpiau tariant – „paaukština“ būgnelio vidų.

Kaip ir sakiau, „bekingui“ geriausia naudoti seną arba labai pigų, tokius žūklės prekių parduotuvėse nukainoja, visai nesvarbu kokio tvirtumo monofilamentinį valą. Tačiau jo storis turi reikšmės. Optimalus diametras – 0,16–0,20 mm. Plonesnis irgi gerai, bet tada jo teks vynioti labai daug.

O pernelyg storas guls į būgnelį taip, kad gali jo tarpuose strigti „gerojo“ valo vijos ir turėsite problemų užmesdami masalą. Ir jokiu būdu nenaudokite įvairių virvelių, siūlelių ar pan., kadangi jie įmirksta, tempiamas valas juos spaudžia, deformuoja ir pan.

Po tokios ilgos įžangos bandykime išsiaiškinti, kas yra „taisyklingai užvyniotas valas“. Mano nuomone, valas taisyklingai užvyniotas tada, kai būgnelyje jis gula taip, kad užmetant masalą nesipainioja, o vilioklis užmetimo metu skrieja kiek galima toliau.

Bijau nukrypti nuo temos su savo išvedžiojimais, tačiau iš patirties galiu pasakyti, jog valo kiekis būgnelyje nebūtinai turi būti maksimalus (kas paprastai įžvelgiama kaip „optimalus“), kad masalas skristų labai toli.

Elementarus pavyzdys yra dugninė, su kuria mėtome 100 g ar dar didesnio svorio masalus. Šiuo atveju nebūtina pripildyti ritės būgnelį valu iki pat kraštų, nors ir žinome, kad kuo daugiau privyniota valo, tuo lengviau užsimeta vilioklis, nes nusivyniodamos nuo būgnelio valo vijos jaučia mažesnę trintį – jos mažiau liečiasi su būgnelio briaunomis. Kai gaudome su itin sunkiais masalais, juos sviedžiame visa jėga, maksimalus privyniojimas gali „atsisukti kitu galu“ – bent viena neteisingai nuslydusi nuo būgnelio gijos vija suvels tokią „barzdą“, kad teks išmesti pusę turimo valo.

Apie ritės ir valo suderinamumą

Neretai žvejai ginčijasi, kokia valo suvyniojimo forma būgnelyje yra geriausia. Čia nuomonės dažnai išsiskiria. Suprantama, kadangi yra net keletas variantų, kaip gula būgnelyje gija, populiariausi iš jų: tolygiai nuo vienos briaunos iki kitos, t. y. savotišku „vamzdžiu“, o tiksliau – ritiniu, kūgiu bei atvirkštiniu kūgiu, taip pat gali būti išgaubtas ar įgaubtas ties būgnelio viduriu. Ir tai priklauso nuo ričių gamintojo, kadangi, tarkim, Shimano ritėse jis dažniausiai (o gal ir visada) guls per visą būgnelio ertmės ilgį vienodai, t. y. tuo mano pavadintu „vamzdžiu“, o Daiwa išplatės į viršų, t. y. nupjautu ir apverstu kūgiu.

Visais atvejais valas tinkamai suvyniotas tada, kai nelieka matomų tarpų tarp ištisai sugulusio valo ir būgnelio briaunų viršuje ar apačioje, ar ryškių valo suvyniojimo vienoje vietoje (dažniausiai prie kurios nors briaunos) požymių – savotiškų kalnelių.

Jei taip atsitinka, vadinasi, kažkas negerai – galbūt reikia sureguliuoti ritę pakeliant ar nuleidžiant jos būgnelį, o tam yra prie ričių pridedamos plastikinės tarpinės! Gerokai retesnis variantas – pats valas neatitinka ritės savybių, nes pasitaiko išskirtinių ričių, kurios skirtos tik pintam valui arba tik žūklei match meškere, kai naudojama monofilamentinė gija.

Nustebsite, tačiau ne kiekvienos rūšies valas gali tikti konkrečioms ritėms. Šiuo metu išpopuliarėjęs pintukas kai kuriose senos gamybos ritėse, nors taip gali būti ir pačiose pigiausiose šiuolaikinėse, gali gulti vija prie vijos. Tai iš pirmo žvilgsnio atrodys labai patogu, tačiau užmetant vija trauks viją ir gija painiosis.

Pintiems valams dažniausiai skirtas kryžminis valo klojimas. Beje, tai, kas tinka pintukui, tiks ir monofilamentiniam valui, tačiau atvirkštinis variantas tikrai negarantuoja, kad gija nesipainios. Jei grįžtume prie geriausių valo suvyniojimo ant būgnelio formų, tai geriausia valą suvynioti taip, kad jis nusivyniotų be trikdžių, nemestų kilpų, o tai reiškia, kad galima vynioti bet kuria iš anksčiau minėtų vyniojimo formų.

Visgi valas nėra lygus valui ir didžiausių problemų sukelia itin minkšti pinti bei labai stangrūs monofilamentiniai valai – pirmieji labai dažnai traukia kilpas, o antrieji – nusivynioja nuo būgnelio tartum atleistos spyruoklės ir taip pat greitai susipainioja.

Idealiai suvyniojus valą dar nereiškia, kad jis toks bus visada, kad žvejys gaudydamas žuvį jį ir toliau vynios taip pat tolygiai. Tvičinguojant, džigaujant, trūkčiojant masalą tenka susukti atsipalaidavusio valo dalis, tai neretai trukdo tolygiai susukti giją. Ypač atidžiai tenka sekti labai minkštą pintą valą, kuris iš principo netgi nelabai tinka minėtiems spiningavimo būdams. Tada žvejys stebisi, kad valas velia „barzdą“, nors iki tol viskas buvo gerai. Panašiai nutinka gaudant pernelyg lengvais masalais, jiems yra skirti ploni valai ir delikatūs įrankiai.

Kaip taisyklingai vynioti valą

Labai retai koks nors žvejys vynioja valą žūklės vietoje, paprastai tai daroma namuose ir labai susikaupus. Tiesą sakant, nežinau, kaip tai daro kiti meškeriotojai, bet aš – elgiuosi būtent taip.

Pirmiausia užvyniojamas papildomas valas, t. y. „bekingas“, o ant jo – ta gija, kuria ruošiatės žvejoti. Bet iškyla problema – sunku tiksliai privynioti reikiamą kiekį valo, kadangi jo dažnai būna per mažai arba dar lieka ritinėlyje.

Darykite atvirkščiai – ant atsarginio būgnelio, jei tokį turite, kurio talpa yra identiška, pirmiausia suvyniokite „darbinę“ giją, o ant jos viršaus – „bekingą“. Ne visada tai pasiteisina, nes būgneliai tik išoriškai panašūs, talpa parašyta ta pati, bet pasitaiko, kad jie iš tiesų nėra vienodi, nors dažniausiai – iš tiesų identiški.

Jei ir ne – bent jau daugiau mažiau pataikysite privynioti reikiamą valo kiekį. Na, o trūkumą bus galima kompensuoti vėliau – vėl teks nuvynioti „darbinį“ valą ir privynioti trūkstamą ilgį arba nuvynioti dalį „bekingo“.

Kadangi tokią procedūrą atlieku dažnai, dažniausiai pataikau privynioti valo tiek, kiek man atrodo reikalinga, tačiau nepatyrusiems meškeriotojams bus gerokai sudėtingiau. Pasakysiu, kad pintuką geriausia užvynioti taip, kad iki būgnelio briaunos viršaus liktų apie 2–3 mm, o paprastą monofilamentinį valą galima talpinti iki pat kraštų arba palikti 1 mm.

Taip sako dauguma žvejų, tai yra klasikiniai valo vyniojimo variantai. Bet aš kitąsyk nusižengiu „klasikai“, kuomet ant nedidelės ritės būgnelio, tarkim, 2000 numerio dydžio, vynioju labai ploną pintą valą. Mažos ritės turi mažus būgnelius, nuo kurių nusivyniojus net ir nedideliam kiekiui gijos, lieka aukšti būgnelio kraštai, o tai reiškia, kad trintis didėja ir gija jau nusivynios ne taip laisvai...

Be to mažos ritės paprastai taikomos spiningaujant nedidelio užmetimo svorio spiningais ir lengvais masalais. Tai dar labiau apsunkina vilioklių užmetimą. Tad tenka ignoruoti visas taisykles ir savotiškai rizikuoti – tokiais atvejais pintuką vynioju kaip monofilamentinį valą – nuo būgnelio briaunų palieku vos 1 mm.

Kita vertus, ką jau ir minėjau, valas valui nelygus, ritė ritei irgi nelygi, tad rizikuoti nepatarčiau, nebent esate išsibandę rites ir valus. Čia tas savotiškas žvejybinis „įdirbis“...

Beje, valo privyniojus per daug jo kiekis stabilizuosis savaime, nes žvejojant perteklius painiosis ir jį teks išmesti. Jei tai paprastas valas ir jo gerokai daugiau nei 100 m – nieko baisaus, tačiau brangios pintos gijos gaila, geriau jau vynioti mažiau nei rizikuoti...

Monofilamentinį ir fluorokarboninį valą geriausia vynioti pamovus jo ritinėlį (tam ir yra ritinėlio viduryje skylutė) ant pieštuko ar kokio nors panašaus daikto, kurį laiko kitas žmogus. Pageidautina vynioti įtemptą, t. y. su tam tikru pasipriešinimu, nes tik tada būgnelyje jis guls tolygiai.

Sukdamas ritę aš įremiu meškerės kotą sau į pilvą, o laisvosios rankos pirštais spaudžiu giją kontroliuodamas įtempimą. Ritinėlį ant pieštuko, suprantama, laiko kas nors iš šeimos narių.

Tačiau pintą giją jau vynioju kitaip – ją įmetu į kibirą su vandeniu ir tiesiog suku ritę pirštais lengvai įtempdamas valą. Nors kiti žvejai rekomenduoja net ir po žūklės džiovinti pintą valą. Įdomu, kaip tai padaryti? Na, nebent gyveni nuosavame name, kiemas didelis ir gali sau leisti valą patiesti ar pakabinti kur nors...

O gal geriau elgtis priešingai – pintą giją drėkinti? Juk žūklės metu sudrėkęs valas pasunkės ir toje vietoje, kur susijungia sausas bei šlapias valas, didžiausia tikimybė susidaryti kilpoms. Kita vertus, drėgna pinta gija ant būgnelio gula tolygiau, tam ir dedu į kibirą su vandeniu, kuomet ant ritės būgnelio vynioju tik įsigytą naują valą.

Romualdas Žilinskas