Spiningavimo iš valties privalumai
Net nežinau, kiek tiksliai yra spiningavimo būdų, kadangi ne visus esu bandęs, juolab ne visais jais pas mus ir gaudoma, tačiau manau, daugiau nei tuzinas. Įprastinis spiningavimas, kada masalas tiesiog metamas ir traukiamas, tvičingavimas, džigavimas, drop shot įvairios atmainos ir kiti – tai būdai, kai vilioklis yra užmetamas arba nuleidžiamas per valties bortą ir traukiamas taip, kaip to pageidauja žvejys, leidžia žūklės sąlygos bei masalo galimybės.
Visgi, bet kokiu atveju, tai yra tikrasis spiningavimas, kuris gerokai skiriasi nuo velkiavimo, nors ir vienur, ir kitur naudojami spininginiai masalai, labai panaši arba netgi tokia pati įranga. O esminis skirtumas tarp spiningavimo ir velkiavimo būtų tas, kad gaudant pastaruoju būdu viliokliai neužmetami, bet tiesiog tempiami paskui valtį.
Šiame rašinyje nesiruošiu nagrinėti visų įmanomų spininginių būdų, tik pabandysiu paanalizuoti, kuo geras spiningavimas iš valties, kokias perspektyvas taip žūklaudamas turi žvejys. Veikiausiai reikėtų šalimais dar ir išvardyti velkiavimo privalumus. Tačiau tai jau esu rašęs straipsnyje „Kodėl renkuosi velkiavimą?“, tad nematau prasmės kartotis – jei kam bus įdomu, pasiskaitys.
Suprantama, kad velkiautojai ims šaukti, jog jų mėgstamas užsiėmimas visais atžvilgiais lenkia spiningavimą. Spiningautojai, o šiame rašinyje tik taip vadinsiu tuos, kurie meta arba nuleidžia už valties borto ir traukia masalus spiningu, bet ne valtimi, įrodinės savo pamėgto žūklės būdo privalumus. Natūralu, juk mes nematome arba nenorime matyti ir mylimos moters neigiamų bruožų, o teigiamus paprastai išaukštiname.
Pabandysiu pažvelgti į tai pakankamai objektyviai, tarytum iš šono. Ne todėl, kad būčiau kažkokios palaidos moralės ar man svetimi žmogiški jausmai, tiesiog vienodai smagu ir spiningauti, ir velkiauti. Kita vertus, darbas toks, kad negaliu atiduoti kažkuriam žvejybos būdui visiškos pirmenybės ignoruodamas kažką, kas mažiau patinka.
Nedaugžodžiaudamas pirmiausia išdėstysiu tuos pliusus, kurie būdingi ne velkiavimui, o tik spiningavimui iš valties, nors norom nenorom abu būdus teks palyginti. Tiesa, žuvys, kurias gaudysime, bus pačios populiariausios iš plėšrūnių – lydekos, nes gilinantis į visų plėšrūnių žūklę, tektų labai išsiplėsti.
Dešimt punktų, kodėl taip, bet ne kitaip
1. Spiningaujant yra nemažai galimybių sugundyti stambią lydeką jau vien todėl, kad būtent tokio būdo šalininkas ją sugeba išerzinti. Velkiaujant masalas labai trumpai šmėkšteli grobuonei virš galvos ir, jei ji nealkana, nuplaukia negrįžtamai. Bet spiningautojas keisdamas masalus, žaidimo stilius turi šansų žuvį išprovokuoti pulti net ją ištikus „apatijos priepuoliui“.
2. Jau paminėjau, kad traukiamas velke masalas tik labai trumpai būna plėšrūnės akiratyje. Bet jis taip pat ir visada yra tame pačiame gylyje arba bent jau vilioklio plaukimo horizontas kinta labai minimaliai, dėl ko kitąsyk lydekos masalo negriebia, nes yra ne tokios aktyvios, kad kiltų iš gelmės į vidurinius vandens sluoksnius. Suprantama, kad nebūtinai velkiaujant masalas judės kažkur vandens viduryje, jis gali plaukti ir arti dugno, tačiau telkinio dugnas – ne stalas, tad daug kartų vilioklis pralekia virš duobių taip ir nesugundydamas jų gyventojų. Spiningaujant įmanoma patikrinti visus vandens horizontus, tik reikia pasirinkti atitinkamus vilioklius.
3. Gaudant velke mes galime naudoti labai stambius masalus, tačiau nereikia pamiršti, jog ne visi spininginiai viliokliai tinka velkiauti. Sukriukės, lengvos vartiklės, daugelis guminukų, kai kurie vobleriai ir dar daug kitokių masalų negali išsilaikyti bent kiek giliau panirę traukiant juos paskui valtį, jų žaidimas irgi nebus toks, kokio reikia šiam būdui, kitąsyk masalai netgi apskritai nedirbs. Žodžiu, masalų arsenalu velkė smarkiai pralaimi spiningavimui, ir čia negali būti jokių ginčių. Kita vertus, ne visada stambių vilioklių geidžia pačios stambiausios lydekos, kartais netgi jos pageidauja mažesnių. Dažniausiai taip nutinka pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje.
4. Su trečiuoju punktu tiesiogiai susijęs ir ketvirtasis. Spiningaudami iš valties mes galime naudoti įvairius masalų pravedimo būdus, kai kuriais atvejais jų bus net daugiau nei žuvaujant nuo kranto. Tarkim, jei netinka džigavimas, pasirenkame tvičingą ir panašiai. Bet tai dar ne viskas, kadangi netgi tą patį masalą įmanoma lydekoms siūlyti kitokiu būdu, t. y. įtakojant to vilioklio animaciją, prisitaikant prie žuvies įnorių. Čia juk tas pats kaip gaudant nuo kranto – gali guminuką traukti tolygiai, gali juo džigauti ir pan. Velkiaujant, deja, to padaryti neįmanoma.
5. Velkiaujant patikrinami didžiuliai telkinio plotai, o tai yra nemažas privalumas, bet spiningautojas turi galimybę tikslingai gaudydamas išvilioti plėšrūnę iš tokių vietų, kur traukiantys valtimi masalus nosies tikrai nekištų. Tarkim, „langai“ tarp vandenžolių. Juose įmanoma žvejoti tik iš stovinčios valties taikliai mėtant masalą arba jį tiesiog nuleidžiant per valties bortą – nelygu kokiu būdu žuvausime ir kokiais masalais.
Taigi, velkiavimui reikalinga gerokai didesnė erdvė, todėl vargiai taip pažuvausi mažuose vandens telkiniuose arba ten, kur yra staigiai kintantys dugno nelygumai. Tai labai akivaizdu netgi didžiosiose mūsų upėse, nes pasitaiko atkarpų, kur gylis menkas, posūkiai, akmenynai ir pan., tas vietas tenka praplaukti išėmus masalus iš vandens, nors tarp jų yra nedideli ploteliai su didesne gelme ir galbūt ten tupi didelės lydekos.
6. Spiningautojai dažniau gaudo priekrantėje nei velkiautojai. Nors čia nėra daug stambių lydekų, tačiau šios rūšies plėšrūnių apskritai sužvejojama daugiau nei atviruose vandens plotuose. O tai reiškia, kad tikimybė nelikti be laimikio yra didesnė spiningaujant. Kita vertus, gal net nesu teisus sakydamas, kad arti kranto nėra didelių aštriadančių, nes vandens telkiniai labai skirtingi, daug kas priklauso nuo metų laiko ir kitų žūklės sąlygų.
7. Šis punktas neaktualus gaudant stovinčio vandens telkiniuose, tačiau upėje į jį reikėtų atsižvelgti. Paprastai tėkmėje velke masalas tempiamas tik dviem kryptimis: prieš srovę ir pasroviui. Tačiau pasitaiko, kad geriausi rezultatai pasiekiami traukiant vilioklį skersai tėkmės, o be to, gali būti, jog tai ir yra vienintelė galimybė iš kokios nors lydekos pasalai tinkamos vietos iškrapštyti plėšrūnę. Taip bus įmanoma padaryti tik spiningaujant.
8. Na, ir kas, kad kimba, jei negalima dorai pakirsti? Žinoma, velkiaujant nemažai žuvų (galima sakyti, kad dauguma) pasikerta pačios, bet „tuščių“ kibimų pasitaiko visada arba beveik visada. Tokia yra šio žūklės būdo specifika.
Net jei spiningas laikomas rankose, vis tiek masalas traukiamas palyginti greitai ir ne visos lydekos atakuodamos pasminga ant kabliukų. Neretai pasitaiko, jog netgi spiningo viršūnėlė nespėja sulinkti, o lydeka jau paleidžia masalą – tai pamatai pagal ant voblerio paliktas dantų žymes arba sudraskytą guminuką.
Spiningaujant galima žuvauti kur kas rezultatyviau, t. y. sėkmingai pakirsti beveik kiekvieną vilioklį atakuojančią žuvį. Be abejo, daug kas priklausys ir nuo naudojamų masalų, ir nuo įrangos suderinamumo, netgi spiningavimo būdo, bet toks scenarijus visiškai įmanomas, ko tikrai nepasakyčiau, jei gaudyčiau velke.
9. Kažkodėl daugelis nežuvaujančių iš valties žvejų įsivaizduoja, kad toks žūklavimas yra labai stacionarus – atplaukei, užinkaravai valtį ir mėtai masalus arba kilnoji trumpą spiningėlį žvejodamas, tarkim, drop shot stiliumi arba bandydamas gundyti lydekas nors ir žieminėmis švytuoklėmis ir panašiai. Žinoma, kad ne, nes galima spiningauti ir dreifuojant. Tad tai tarsi savotiška velkiavimo atmaina, nors iš tiesų šio gaudymo niekas nepavadins velkiavimu.
Beje, yra netgi sukurti specialūs krėslai žvejybai spiningaujant nutolus nuo kranto, kai žvejys juose sėdi nukoręs kojas į vandenį, pasileidžia upėje pasroviui ir svaido spiningą. Tikrai patogus dalykas ir labai kompaktiškas. Įdėjau netgi vieną į pavyzdį, nes gal kas tokių valčių atmainų nė nežino.
10. Gal mažiausiai svarbus punktas, bet jį paminėsiu. Velkiaujant praktiškai visada naudojami varikliai. Bet tai jau yra ir kuro sąnaudos, ir vežiotis juos ne visada patogu, nuimti nuo valties, uždėti reikia daug jėgų. Žinoma, dar daugiau jėgų prireiktų, jei velkiautume irklų pagalba, čia net sunku įsivaizduoti, kaip tai darė mūsų seneliai.
Paprasčiausiai spiningaujant, juolab, kada vandens telkinys nedidelis, galima bus žūklavietę nesunkiai pasiekti ir plukdant valtį irklais, o jei pavargote – pailsėsite bežvejodami...
Kaip jau ir minėjau, derėtų skaityti anksčiau mano rašytą straipsnį apie žvejybą velke, kad susidarytumėte objektyvesnį vaizdą apie gaudymą spiningu iš valties „tiesiog“ ir masalų traukimą paskui valtį. Galbūt sekantis šio rašinio skyrelis įneš kažkiek daugiau aiškumo.
O gal visgi lygiosios?
Norėdamas likti nešališkas bandysiu visgi skelbti lygiąsias velkiavimui ir spiningavimui iš valčių. Tai juk normalu, kadangi kiekvienas žūklės būdas turi savų privalumų ir trūkumų. Todėl net ir apibendrinančių punktų surašiau vienodą skaičių. Juk daug svarbiau, kaip ir kur geriau velkiauti ar spiningauti, kadangi žūklės sąlygos skirtinguose vandens telkiniuose tikrai nebus vienodos.
Manding, kad velkiauti geriausiai:
1. Ten, kur yra gilu bei dideli vandens plotai, o tai reiškia, jog dideliuose ežeruose, tvenkiniuose bei plačiose upėse.
2. Kur lydekos išsimėčiusios po visą vandens telkinį.
3. Kur stambios plėšrūnės nutolusios nuo krantų, plauko atviruose vandenyse.
4. Kai sėkmę atneša dideli spininginiai masalai.
5. Kuomet atvažiavote prie nežinomo vandens telkinio ir nėra laiko ieškoti žuvingų vietų.
Spiningavimą iš valčių, jei įdėmiai skaitėte straipsnį, rinkčiausi:
1. Mažesniuose vandens telkiniuose, t. y. smulkesnėse upėse arba didelių upių aukštupiuose, mažesniuose ežeruose bei tvenkiniuose, kur gylis bus nedidelis.
2. Kai telkinio dugnas yra nelygus, jame daugybė šiekštų, kliuvinių, žolėtų plotų.
3. Kai lydekos susikoncentruoja konkrečiose vietose arba kimba labai ribotame telkinio plote.
4. Kai aštriadantės plauko priekrantės zonoje, slapstosi netoli augalijos.
5. Kuomet plėšrūnės būna labai vangios, ir jas pagauti įmanoma tik mažais masalais bei išnaudojant jų įvairovę, taikant vis kitokius vilioklių traukimo būdus.
Tačiau pagrindinė išvada būtų dar kita. Jei esate užkietėjęs spiningautojas, siūlyčiau plaukiant iš vienos vietos į kitą nepalikti be darbo spiningo, o vilkti paskui valtį masalą. Jei jūsų mėgstamiausias žūklės būdas yra velkiavimas, kartais tikrai verta sustabdyti valtį ir bandyti gerai žinomose vietose spiningauti. Bet kokiu atveju, stenkitės, kad žūklės būdai būtų įvairesni.
Kadangi straipsnį rašau persiritus balandžiui į antrąją jo pusę, tai jau beveik matau lydekos uodegą. Bet veikiausiai pirmosios žūklės bus ne su velke, ne spiningaujant iš valties, o mėtant masalus nuo kranto – reikia juk ne vien rankas, tačiau ir kojas pramankštinti.
Romualdas Žilinskas
