Šapalai rudeniui įpusėjus. Kur juos rasti?
Jau nuo spalio vidurio vos ne visi spiningautojai masiškai persiorientuoja į lydekų, ešerių, sterkų meškeriojimą ir ilgam pamiršta, jų manymu, šiltamėgius grobuonis. Neverta nė ginčytis – aštriadantę šiuo metų laiku sužvejoti kur kas paprasčiau nei šapalą, bet nuostata, kad plačiaburniai gerai kimba tik iki rudens vidurio, yra tikrai nepamatuota.
Manyčiau, jog žinau tokios klaidingos nuomonės priežastį. Atšalus orams šapalai atvirai nedemonstruoja savo medžioklės įgūdžių – jie „nebulkuoja“, kadangi nėra virš vandens skraidančių vabzdžių, nevaiko vandens paviršiuje mailiaus, nes smulkios žuvelės pasitraukė giliau. Tačiau plačiaburniai vis tiek maitinasi, o kai kuriomis dienomis – netgi ir labai godžiai.
Tiesa, tas jų aktyvumo ciklas neilgas ir trunka maždaug nuo vienuoliktos iki keturioliktos valandos. Sakyčiau, kad maitinimosi grafikas irgi neatitinka stereotipinio rudeninio, kadangi daugumą plėšrūnių tuo metu gaudome nuo vėlyvo ryto iki popietės arba vakarop. Pastarasis laiko tarpas žvejojant lydekas, sterkus man neretai būdavo netgi našesnis nei pirmasis. O čia – popietė...
Oras ir noras
Tačiau ir tai priklauso nuo orų – jei diena šalta, apniukusi, pučia šiaurrytys, vargu ar šapalai ryšis griebti jiems siūlomus vilioklius. Kuo labiau vėsta vanduo ir trumpėja diena, tuo mažesnį laiko tarpą šapalai skiria medžioklei. Lydekų ir sterkų apetitą mažiau įtakoja vėjo kryptis ar staiga kritusi oro temperatūra, nors, tiesą pasakius, šie plėšrūnai įsibėgėjus rudeniui dažniausiai irgi maitinasi labai trumpai – pasitaiko, kad vos gerą pusvalandį.
Kita medalio pusė – vėlyvą rudenį į darbą paleidžiami dideli masalai, o jie plačiaburniams ne itin patinka. Tik nereikia manyti, kad tokiu metų laiku šapalai tarsi vasarą sėkmingai kibs ant piršto galo dydžio voblerių ar „nulinių“ sukriukių, ne, jiems viliokliai irgi „paaugo“, bet lyginant su tais, kuriais dabar gaudome lydekas ir sterkus, visiškai nedaug. Juk 5–7 cm, tai ne 10–12 cm.
Beje, šapalų vėlų rudenį mes prieš kokius 15 ar 20 metų sužvejodavome daugiau negu dabar. Pasakysiu kodėl: tuomet dar mažai spiningavome su minnow tipo ilgais vobleriais, nelabai mokėjome tvičingauti, dažniau gaudėm shad ar crank modeliais, kurie ir buvo mažesni, agresyvesni – labiau plačiaburniams tinkami. Kada persiorientavome į klasikinį tvičingavimą, ėmėme nebepagauti šapalų. Nesakau, kad plačiaburniai neužkibs tvičinguojant, juos netgi taip specialiai žvejoju pavasarį ir būtent minnow modeliais. Tik ne tokio dydžio, kokius dabar siūlome lydekoms, o apsiriboju iki 5 cm masalais.
Regis, šapalai galėtų užkibti gaudant ešerius, juk pastariesiems siūlomi plačiaburniams „įkandamo“ dydžio masaliukai. Tačiau šių dviejų žuvų rūšių maitinimosi plotai tokiu metų laiku beveik nesutampa, nors vasarą neretai kirsdavosi.
Kaip matote, atsitiktinai sužvejoti plačiaburnį dabar šansų mažoka, o jei taip ir atsitinka, spiningautojas šį laimikį traktuoja kaip labai netikėtą malonų siurprizą.
Tai, kad šapalų mažėja visos Lietuvos mastu – negalėčiau nei patvirtinti, nei paneigti, nors ichtiologai sako, kad šių žuvų stygiaus mūsų upėse nėra. Bet faktas kaip blynas – miestų apylinkėse stambių šios rūšies plėšrūnų pagaunama vis mažiau. Ir to priežastis – jiems tinkamu plotų mažėjimas, čia jau žvejams nieko neprikiši. Juk plačiaburniai yra priekrančių plėšrūnai, jiems reikalingos specifinės buveinės. Deja, upės miestuose suspaudžiamos į betoninių krantinių gniaužtus, jų vagos tiesinamos, lyginamos, pakrančių medžiai, krūmai kertami ir šapalai iš nepalankios aplinkos paprasčiausiai pasitraukia.
Žūklaviečių priklausomybė nuo vandens lygio Pakilus upių lygiui „patentuotos“ šapalinės rėvos arba visiškai dingo po vandeniu, arba gerokai nutolo nuo krantų. Bet kokiu atveju dabar ten giliau, srovė greitesnė, mažiau išsiskaidžiusi.
Tačiau spiningautojams jos neturėtų rūpėti, jei jie ruošiasi vilioti šapalus – pastarieji plėšrūnai dabar pasirenka gilesnes ir mažiau sraunias vietas. Pakitus upės lygiui atsiranda ir naujų žūklaviečių, pro kurias vasarą šapalautojas tikrai nepraeitų – labai jau jos iš pirmo žvilgsnio atrodo tinkamos šių žuvų buveinėms. Visgi toks įspūdis yra apgaulingas, nes ne tas metų laikas, kad plačiaburniai čia ganytųsi. Pasitaiko išimčių. Pateiksiu pavyzdį iš savo praktikos.
Nepamenu, kuriais metais, tačiau tikrai prieš kokį dešimtmetį buvo labai sausas ir neįprastai šiltas ruduo, tada dienos metu stipriau pašildžius saulei šapalaio imdavo maitintis tartum vasarą. Menu, jog dar lapkričio mėnesį sėkmingai gaudžiau „bulkuojančius“ plačiaburnius nuo vandens paviršiaus mažučiais plaukiančiais vobleriukais vasariniais metodais – leisdamas juos pasroviui patrūkčiodamas, t. y. imituodamas įkritusių upėn vabzdžių judesius.
Kad šapalai kibtų vėlų rudenį spiningaujant tokiais masalais ir tokia maniera – itin reti atvejai, nors iki spalio vidurio taip dar įmanoma žvejoti. Tad ne visai teisinga būtų žuvų gaudymo metodus ar jų paiešką skirstyti konkretinant mėnesius, kadangi tai gali suklaidinti skaitytojus, nes viskas tiesiogiai priklauso nuo permainingo lietuviško oro.
Tačiau toks ruduo pasitaiko retai, manding, kad šiųmetinis atitinka vidutinius standartus. Bent jau kol kas.
Maždaug nuo rudens vidurio šapalai apleidžia dalį rėvų. Visų pirma jie palieka seklesniąsias, labiau akmenuotas. Tačiau ten, kur gylis viršija pusantro metro, dugnas žvyruotas ir pakankamai lygus, plačiaburniai ir toliau sau karaliauja. Tik dabar jie atsitraukia toliau nuo pačios rėvos.
Tokių vietų pakankamai daug yra Nemune aukščiau Kauno HE, taip pat šios upės žemesnėje dalyje, o konkrečiai – tai bus visiems žinomos dambos. Deja nuo Kauno HE iki dambų Nemuno atkarpa gerokai pratuštėja. Nesakau, kad visiškai, bet šapalams tinkamų žūklaviečių tikrai mažiau, nes tie iš smėlio upės pakrantėse supilti iškyšuliai plačiaburnių netenkina – gylis šalia jų nedidelis, dugnas pernelyg lygus.
Palyginimui galėčiau pasakyti, jog vasarą masalus šiems plėšrūnams daugiausiai šansų įsiūlyti prie pat akmenyno pradžios – ten kur vandens srautas tarytum ima kilti. Jei rėva ne vientisa, o sudaryta iš kelių, viena nuo kitos per keletą metrų nutolusių akmenų juostų arba tarp jų yra platesnės protakos, šapalai gali tupėti ir pačiame jų viduryje. Įdomu, kad tuomet, nepriklausomai nuo gylio ir tėkmės stiprumo, stambiausi egzemplioriai pasirenka toliausiai nuo rėvos viršaus esančias vietas. Iš karto už akmenyno vyrauja smulkūs šapaliukai, bet priešrėvyje irgi galima suvilioti stambių plačiaburnių.
Rudenį šapalai geriausiai kimba vėlyvais rytais, dieną iki leidžiantis saulei, nors, ką jau minėjau, vakaras tikrai ne visada dabar palankus šapalauti. Tokiu metų laiku prigludę prie dugno didieji šapalai maitinasi gerokai aukščiau rėvos slenksčio, kartais – žemiau, bet ten, kur srovė rimsta ir upė gilėja. Atkreipkite dėmesį – rėva nebūtinai matoma, ji gali būti apsemta ir tik ties akmenyno viršūne besisklaidanti tėkmė išduoda tokią vietą.
Tai, jog plačiaburniai vėlų rudenį nutolsta nuo krantų, įtakoja ne vien pakilęs vanduo – plėšrūnai pasitraukia arčiau vagos, kur ruošiasi praleisti žiemą. Šiltesniu oru jie maitinasi ir kiek arčiau kranto. Būtent tada šapalai yra aktyviausi. Deja, didesnė dalis vasarą buvusių tipinių šapalinių vietų lieka tuščios ir aptikti plačiaburnių buveines nežinant upės ruožo – ne taip jau paprasta. Bet nereikėtų užsiciklinti žvejyba vien ties rėvomis.
Visiškai tikėtina, kad šios žuvys prieš artėjant šalčiams tūno žemiau salų ar tiltų polių, netoli vagos krašto vidutinio stiprumo tėkmėje. Dabar šapalų gaudymas netgi kažkiek primena sterkavimą, kadangi tenka labai nuosekliai čiupinėti priedugnio sluoksnius. Įskaitant dar ir tai, kad aktyvumo valandos trumpos, kinta masalai ir gaudymo technika bei taktika – šapalą suvilioti ne taip jau paprasta.
Tiesa, pavieniai stambūs plačiaburniai panašiai kaip vasarą gali tūnoti už stambių riedulių. Pakilus vandeniui akmenų gal net nesimato, bet jei gerai žinote upės ruožą – patikrinkite panašias vietas. Esmė ta, jog už riedulio susidaro gilesnio bei ramesnio vandens plotelis, iš čia plėšrūnui patogu nepastebėtam atakuoti praplaukiančius pro šalį gružliukus ar kitą smulkmę.
Kur būna šapalai mažesnėse upėse
Aš vis apie Nemuną... Nenuostabu, kadangi gyvenu Kaune, šalia esančiame vandenyje dažniausiai ir žvejoju. Todėl labiausiai žinau šapalines vietas netoli miesto. Jei lyginčiau, kur daugiau plačiaburnius žvejojau – ar sąlyginiame Nemuno aukštupyje, ar tikrame jo žemupyje, vienareikšmiškai sakyčiau, jog upės atkarpoje aukščiau Kauno HE. Prie dambų šapalų gal net daugiau, na, bent jau stambesnių, tačiau ten važiuoju tai lydekauti, tai sterkauti, kažkaip šapalams lieka mažiau laiko. O į viršutinę Nemuno dalį dažniausiai vykstu tikslingai gaudyti plačiaburnių.
Bet yra kitų upių, kurios netgi garsėja savo šapalais. Tačiau gyvenimo neužteks visas jas patikrinti iki tokio lygio, kad galima būtų daryti kažkokias apibendrintas išvadas. O ir upė upei nelygi, nesvarbu, kad ji nedidelė. Pakanka jau vien to, kad, tarkim, Nevėžio šapalai iš vidurupio suguža į žemupį, kur yra daug giliau. Beje, ten taip gilu, kad netgi atplaukia ir kažkiek plačiaburnių iš Nemuno. Paradoksas – dažniausiai žuvys žiemoti plaukia į motinines upes, bet ne į jų intakus.
Tas šapalų migravimas į žemupius rudenį labai ryškus, pavyzdžiui, Verknėje. Nors ši upė gal ir menkiau žinoma, kaip tipinė šapalinė, bet ten irgi yra nemažų plačiaburnių. Gal ne pačių didžiausių, bet pakankamai stambių. Ir tokiose upėse nebesvarbu nuotolis nuo kranto, dabar esmė – gylis.
Kitaip nei Nemune arba Neryje, vietiniai šapalai jau nuo rugsėjo pabaigos arba spalio pradžios tupi pačioje vagoje, kuri gali glaustis prie kažkurio kranto. Tad žuvims atstumas nuo sausumos neturi reikšmės, plačiaburnį gali suvilioti traukdamas voblerį vos porą metrų nuo kranto.
Šešupė platesnė nei Verknė, čia nė nesulyginsi. Bet ir joje šapalai traukiasi į vagą. Visgi šios upės kitokia specifika, nes yra labai seklių ruožų, yra ir tokių, kur gylis tinkamas net stambioms lydekoms žiemoti. Tos seklesniosios Šešupės atkarpos ištuštėja, nors vasarą jose knibžda didelių plačiaburnių. Bet taip nutinka vėliau nei mažesnėje Verknėje.
Akivaizdu, kad kuo mažesnė yra upė, tuo anksčiau šapalai renkasi į jos giliausias vietas, t. y. į vagą ir tupi ramesnėje tėkmėje. Paprastai tai būna pakankamai tolygus, iki vidutinio greičio vandens srautas. Jei yra galimybė, stambūs plačiaburniai apskritai palieka tą intaką ir plaukia į didesnę bei gilesnę upę. Manding, kad dalis Verknės šapalų tikrai keliauja į Nemuną.
Bet tai nereiškia, kad tų upių šapalai net ir lapkritį visiškai nesimaitina ir jų negalima suvilioti. Juk Dubysoje plačiaburnius žvejai labai sėkmingai gaudo ir iš po ledo. Tiesa, ne pačioje upėje, o karjere, pro kurį ji prateka, bet tai tik patvirtina mano akcentą apie gylį ir ramesnę tėkmę.
Bet grįžkime vėl į Nemuną.
Tačiau tai bus jau kitame straipsnyje, kur rinksimės tinkamiausius voblerius, aptarsime žvejybos taktiką bei techniką.
Romualdas Žilinskas
