Šamo gaudymas su kvakle
Tiksliai nėra žinoma, kas ir kada pirmiausiai pradėjo naudoti kvaklę. Bet informacija apie tokį šamų viliojimo būdą siekia labai senus laikus. Įsivaizduokite, kvaklę savo „Iliadoje“ paminėjo dar Homeras, o juk šis epas buvo parašytas VIII a. pr. m. e. Kaip ten bebūtų, bet šamų viliojimas garsu yra itin efektyvus, tačiau kažkurį laiką mūsų žvejai kvakles buvo primiršę.
Tačiau Rusijoje tokio ilgaūsių viliojimo būdo tradicijos buvo puoselėjamos. Šiuo metu jos išplito po visą Europą ir netgi Ispanijoje, kurios upės dar palyginti neseniai tapo šamų rojumi, kvaklių naudojimas jau tampa normaliu, įprastu žūklės būdu.
Kuri teorija teisinga?
Kodėl šamas reaguoja į kvaklės skleidžiamus garsus (ar vandens virpesius?) domina ne vien žvejus, tačiau ir ichtiologus, bet vienareikšmiško atsakymo niekas ligi šiol nesurado. Yra visa eilė įvairių versijų, jų suskaičiavau daugiau nei dešimt, bet didesnę dalį atmečiau dėl elementarios logikos trūkumo, tačiau kai kurias paminėsiu.
Beje, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šamus kvakle vilioti dera po neršto. Ilgaūsiai neršia vandeniui pasiekus 18–20 °C temperatūrą, o tai gali būti ir gegužės pabaigoje, ir liepą, kadangi priešnerštiniu laikotarpiu šamai į šiuo įrankiu išgautus garsus beveik nereaguoja ir visiškai jį ignoruoja neršto metu.
Kai ką pasako ir tas faktas, kad šamams geriausias oras gaudyti kvakle yra stabilus slėgis, keletą dienų iš eilės trunkanti šiluma ir ramus, nevėjuotas oras. Taip pat žymiai geresni rezultatai gaunami kvakinant tėkmėje, pageidautina netgi smarkioje, nei ežeruose. Kvakle šamus galima prisivilioti ir tvenkiniuose, tačiau reikėtų rinktis jų vidurį, o tai reiškia, kad buvusio upelio, upės vagą, kur juntama bent jau šiokia tokia tėkmė.
Dėl teigiamos šių plėšrūnų reakcijos į kvaklę yra tokios teorijos:
- Kvaklės išgaunami garsai primena varlių kurkimą. Manyčiau, kad tai nėra įtikinamas argumentas, ypač tėkmėje plaukiojantiems šamams, nes ten varlių nė su žiburiu nerasi. Juolab varlės sėkmingai kvaksėti gali ir prieš ilgaūsių nerštą, tad kodėl pastarieji į kvaklės garsus nereaguoja tuomet?
- Kvaklės išgaunamas garsas yra savotiškas patelės „šauksmas“. Panašiau į tiesą, nes po vandeniu sklindanti vibracija gal ir turi kažką bendra su šamų „pokalbiais“. Juk neseniai mokslininkai išsiaiškino, kad banginiai, delfinai, nors jie yra ne žuvys, o žinduoliai, tačiau visą gyvenimą praleidžia po vandeniu, taip pat sugeba „bendrauti“. Visgi šis paaiškinimas nelabai įtikinamas, kadangi gaudant su kvakle kartais pasitaiko suvilioti ir šamų patelių, tad vargu ar povandeniniame pasaulyje egzistuoja homoseksualizmas. Na, bent jau kas liečia ilgaūsius.
- Paprasčiausias smalsumas. Neva šamas savo šonine linija fiksuoja jam neįprastus, tačiau kartu ir viliojančius garsus, todėl ir atplaukia pažiūrėti kas ten vandens paviršiuje vyksta. Kiek žinau iš praktikos, ešeriai irgi yra smalsūs, jų dėmesį taip pat traukia neįprasti smulkūs judrūs daikčiukai, nors pastarieji ir neturi nieko bendra su šių žuvų maistu. Bet ir vėl – kodėl tas smalsumas atsiranda tik po neršto?
- Bene įtikinamiausia teorija yra ta, kad kvaklės išgauti garsai primena savotišką šamo „spriūbčiojimą“, kai jis ryja vandens paviršiuje susirinkusį mailių.
Bet kodėl tik po neršto? Aš atsakyčiau, kad tuo metu šiųmetinis mailius jau būna ūgtelėjęs ir dažniau pasirodo atviruose vandens plotuose, galbūt patys šamai taip pat dažniau maitinasi vandens paviršiuje. O sukeltas kvaklės garsas jiems signalizuoja, kad kitas šamas sėkmingai užkandžiauja, tad yra proga sočiai pasimaitinti. Tačiau ir toks paaiškinimas ne be trūkumų, nes kvakinant galima prišaukti ir visai smulkių šamiukų, ir tikrą vandens telkinio monstrą. Vargu ar jie neskiria tuo metu užkandžiaujančiųjų gabaritų, kadangi šamų tarpe plačiai paplitęs kanibalizmas ir tokiu atveju atplaukęs „svečias“ pats gali tapti pietumis.
Kaip ten bebūtų, tačiau kvaklė yra labai perspektyvus šamų gaudymo būdas ir rašydamas šį straipsnį savotiškai rizikuoju populiarindamas tokį įrankį – manau, kad su jo pagalba galima itin sėkmingai žvejoti ilgaūsius, kas grėstų šių žuvų populiacijos ženkliu sumažėjimu.
Kaip sudominti šamą kvakle
Šia tema galiu pasakyti ne itin daug, kadangi pats nesu gaudymo kvaklėmis entuziastas, specialistas ir mano žinios veikiau teorinės nei praktinės. Aš apskritai nepažįstu nė vieno mūsų žvejo, kuris yra tikras tokios žūklės profesionalas, nors žinau keletą meškeriotojų, kurie bandė ir tebebando taip šamauti, deja, kažin kokiais rezultatais pasigirti negali. Galbūt Lietuvoje yra kur kas sėkmingiau taip gaudančių, bet plačiai kvakinimas paplitęs tik Rusijoje, ten kai kurie žvejai iš tiesų rodo stebuklus ir susidomėjimas kvaklėmis atkeliavo pas mus būtent iš tos šalies.
Prieš keletą metų Lietuvoje kilęs trumpalaikis ažiotažas dėl kvaklių jau ima blėsti. Nenuostabu, nes išmokti teisingi elgtis su kvaklėmis prireikia ne vienos žūklės, įtariu, kad net ne vienerių metų, juolab pageidautina, kad šalia būtų patyręs žvejys, kuris ir išmokytų šio „amato“. Kiek teko domėtis, tikras kvakinimo meistras turi ne vieną, o kelias skirtingas kvakles, kurias bando priklausomai nuo oro sąlygų arba žuvų įgeidžių, būna, kad tą pačia upės atkarpą jis patikrina su visomis kvaklėmis ir tik viena iš jų sugeba privilioti šamą.
Kvaklių yra įvairiausių konstrukcijų ir norintys plačiau susipažinti su šiuo įrankiu turėtų pasiieškoti medžiagos rusų žvejų internetinėse svetainėse, ten rasite ir filmuotos medžiagos. Galbūt dėl bendro supratimo verta paminėti tai, kad kvaklę sudaro trys dalys: rankena, tam tikru kampu pritvirtinta alkūnė, prie jos pritaisytas savotiškas gaubtelis, kuriuo braukiant atitinkamame gylyje ir išgaunamas tas į kvaksėjimą panašus garsas. Gaubteliai gali būti įvairaus dydžio bei išlenkimo, tad gaunami ir skirtingo duslumo garsai.
Kitaip nei gaudant dugnine arba spiningu, šamas viliojamas ne palei dugną, bet netoli vandens paviršiaus, tačiau virš savo buveinės. Ten gali būti nuo 4 iki 7 m duobės, o jei žvejosime kur nors Volgoje – ir virš 20 m gylio dugno įdubos. Masalas šamui kabinamas ant trišakio kabliuko, kuris yra pririštas prie paprastos ir daug metų nekintančios sistemėlės. Ją sudaro labai tvirtas pintas valas, 20 g svarelis ir nailono virvelė vietoje pavadėlio. Pastaroji reikalinga tam, kad šamas savo dantų šepečiais nepažeistų pinto valo. Visa ši sistemėlė, pasak gaudančiųjų, atlaiko maždaug 50 kg apkrovą.
Kitaip nei anksčiau, dabartiniai meškeriotojai kvaklėmis naudoja meškerykočius, nors kotai ir trumpi, bet tvirti (paprastai iš stiklo pluošto), todėl varginti užkibusį didelį šamą tapo lengviau, tačiau žuvis pakertama ne meškere, o stipriai trūktelint valą ranka. Ritės dar ir šiuo metu dažniausiai imamos tos senosios gerosios „Nevskaja“ arba bent jau į jas panašios paprastos inercinės. Tokios ritės turi vieną esminį privalumą – meškeriotojas įstato meškerykočius į specialius tvirtus laikiklius valtyje, užmeta 3–4 meškeres ir darbuojasi kvakle. Užkibęs šamas traukia valą iš užfiksuotos stabdžiu ritės, toji fiksacija jam nė motais, tačiau ritė savo džeržgimu praneša apie laimikį ir tuo pat metu neleidžia žuviai išvynioti labai daug valo. Tačiau taip žuvaujama Rusijoje, manding, kad laikiklių ir neinercinėms ritėms yra pačių įvairiausių, o jos irgi pakankamai išraiškingai signalizuos apie kibimą, jau nekalbant, kad yra dar ir toks dalykas, kaip meškerė. Bet tai tik mano subjektyvi nuomonė.
Beje, pakirsti šamą labai greitai nerekomenduojama, reikia palaukti iki jis giliau įris masalą, nes trišakis kabliukas gali neįsmigti į šamo dantų šepečius arba įsikirs taip, kad ilgaūsis sugebės atlenkti kabliuko gylius. Masalas užmetamas tiesiog po valties bortu, kadangi ilgaūsis kyla tiesiai į kvaklės garsą ir pakeliui randa jam siūlomą skanėstą. Tai gali būti sliekų kuokštas, moliuskai, žuvys, varlės ir panašūs šamų gardumynai.
Šiuo metu kvakliautojai neretai naudoja echolotus. Jie reikalingi ne tik todėl, kad aptikti duobes, skardžius ir kitas potencialias šamų buvimo vietas. Normalus echolotas fiksuoja besiartinantį prie valties, kylantį į paviršių masalo link ilgaūsį ir savo ekrane parodo stambią žuvį. Būna taip, kad šamas kyla į kvaklės garsą, juo domisi, tačiau nekimba. Tuomet bent jau echolotas rodo, kad žuvis reagavo, bet galbūt nebuvo alkana.
Prieš kelis metus esu matęs kvaklių bent vienoje mūsų žūklės parduotuvėje. Nežinau kiek jos iš tiesų atitinka profesionalių kvakliautojų reikalavimus, kadangi buvo pagamintos pramoniniu būdu. Kita vertus, jei ir taip, tuomet jūs vargu ar tuo įsitikinsite, kol neišmoksite reikiamai tomis kvaklėmis dirbti.
Jei šis straipsnis pasirodys tik bendrinio pobūdžio informacija – nieko nuostabaus, nes net ir mokėdamas kvakinti, abejoju, kad galėčiau viską tiksliai nupasakoti ir tuo besidomintis žvejys išsyk išmoktų tinkamai vilioti šiuo būdu šamus. Čia reikalinga bent jau filmuota vaizdinė medžiaga...
Romualdas Žilinskas
