Nemuno lašišos. Apie žūklavietes
Lietuvoje visuotinis spiningautojų sujudimas – kimba lašišos! Tokį žvejų „išprotėjimo“ laipsnį galima palyginti nebent su pavasariniu žiobrių gaudymu, kurie, kaip ir karališkos žuvys, kyla į upių aukštupius berti savo ikrų.
Apie lašišų rašyta labai daug, juolab nesu tas tikrasis lašišautojas, mano patirtis galbūt kažkiek jau netgi „pasenusi“, nes pastaruoju metu šių žuvų beveik nebegaudau, tad vargu ar ką nors nustebinsiu šiuo straipsniu. Kaip supratote iš jo pavadinimo, kalbėsiu tik apie Nemuną.
Kodėl apie šią upę? Kaip minėjau jau viename prieš tai publikuotame rašinyje – paradoksalu, tačiau būtent Nemunas buvo ta paskutinioji Lietuvos upė, kurioje mūsų lašišautojai tiesiog apgulė krantus. O be to, Nemunas lašišoms yra kelio pradžia ir kelio pabaiga pakeliui į Baltiją, tad čia lašišų ir šlakių sezonas prasideda pirmiausiai, o baigiasi paskiausiai.
Iš principo lašišų spiningavimas Nemune, Neryje ar Šventojoje ne kažin kuo ir skiriasi. Tačiau kiekviename vandens telkinyje yra savi niuansai, jau vien todėl, kad Nemunas gerokai platesnis ir gilesnis už kitas mūsų upes, Todėl šie faktoriai lašišažuvių žūklę kažkiek pakoreguoja.
Lašišų ir šlakių panašumai bei skirtumai
Kaip jau sakiau, būtent Nemune sužvejojamos pirmosios migruojančios lašišos. Nesu lašišų bandęs žvejoti kur nors, tarkim, žemiau Pagėgių (nesakau, kad pagauti lašišų ten negalima), tačiau susidaro įspūdis, kad šios žuvys vis geriau pradeda kibti artėdamos prie Neries santakos. Tad maždaug nuo Jurbarko aukštyn jau galima drąsiai skirti laiko jų spiningavimui.
Pasak ichtiologų, pirmiausiai Nemunu pradeda plaukti tos lašišos, kurios keliauja į tolimiausias ir atokiausias nerštavietes. Beje, šlakiai taip pat, jei tai nėra tie, kurie pasiliko gėluosiuose vandenyse. Jie netgi anksčiau už lašišas pasirodo Nemune, nors šiaip jau šių dviejų žuvų rūšių migracijos laikotarpis vasarą praktiškai sutampa.
Gal paradoksalu, bet ankstyviausių lašišų geriausios žūklavietės būtų prie Jūros ir Dubysos žiočių, čia šių žuvų, priklausomai nuo metų, galėtumėme sužvejoti jau vasaros viduryje, o gal net ir birželio paskutinę savaitę. Aš dabar kalbu ne apie realias žūklavietes, nes, tarkim, šiose vietose, kaip ir ties kitomis panašių upių žiotimis, tai draudžia žūklės taisyklės, bet pasakoju apskritai.
Mano įvardytą paradoksą ichtiologai paaiškina tuo, jog karališkos žuvys stabteli ties didesniais Nemuno intakais, kad „apsiuostytų“ vandenį, nes bet kuris intakas yra potenciali jų nerštavietė. Veikiau gali būti, tačiau bent jau pradžioje sezono taip nebūna. Kita vertus, ties upių intakais yra tam tikri dugno nuolydžiai, rėvos, duobės, žodžiu, viskas, ko reikia šioms žuvims norint pailsėti ilgoje kelionėje.
Reikėtų pabrėžti, kad netgi mokslininkai negarantuoja, jog viskas vyksta būtent taip, tai yra labiau teoriniai ir loginiai jų (ne mano) pamąstymai, nes galbūt viena kita lašišažuvė ir nukeliauja į Jūrą ar Dubysą dar pirmosiomis migracijos dienomis. Vėliau, kai vanduo jau smarkiai atvėsta, tada taip – tuo metu paskutiniosios ar tai vėluojančios lašišos nebesikels toli Nemunu aukštyn, o pasuks būtent į artimiausius jo intakus.
Vėlgi, mokslininkų duomenimis, kai kurios lašišos tarsi „atsisėda“ ilgam laikui, netgi mėnesiui ar daugiau kai kuriose Nemuno vietose ir laukia iki vanduo labiau atvės, galbūt pakils, tiksliai to niekas nežino, ir kažkuriuo metu tarsi nei iš šio, nei iš to jos vėl ima migruoti.
Logiškai mąstant, identiškai viskas turėtų susiklostyti ir ties Neries žiotimis, iš tiesų kažkada panašiai ir buvo. Tačiau tai – labai seni laikai, nes dabar Neris lašišoms asocijuojasi su Nemuno tąsa, bet ne intaku, todėl jos nebeplaukia aukščiau žiočių ir neklaidžioja ties Kauno HE užtvanka.
Dar vienas faktas kalbant apie lašišas, kuris, beje, yra reikšmingas renkantis tiek masalus, tiek žūklavietes, tiek ir žvejybos laiką. Migruodamos lašišos nesimaitina, tad masalas turi sukelti joms savotišką susierzinimą, jas išprovokuoti puolimui. Na, maždaug: kažkas, kas yra potencialus ikrų rijikas ar šiaip nepageidaujamas įkyrus objektas, kuris plauko joms palei nosį, todėl reikia jį atakuoti...
Vėsiame vandenyje bent jau patinai būna agresyvesni, tai natūralu, kadangi kuo arčiau yra nerštas, tuo šaltesnis vanduo, tuo piktesnės (tiesiogine ta žodžio prasme) šios žuvys. Nors patelės irgi pakankamai „irzlios“, nes antraip jų nepagautumėte.
Vasarą, kai lašišos yra ramesnės ir ne tokios piktos, jas suvilioti gerokai sunkiau. Tada žvejyba tampa tarsi savotiška loterija, kadangi specialiai ar, kas dažniau pasitaiko, netyčia numestas palei nosį vilioklis veikiausiai bus atakuojamas. Atkreipkite dėmesį į frazę „palei nosį“, nes vargu ar lašiša ryšis masalą pulti tada, kuomet blizgė arba vobleris šmėkšteli toliau jos nei kokie 5 m, kai plukdomas, traukiamas aukščiau arba žemiau žuvies.
Tiesą sakant, kiek tas „aukščiau, žemiau“ yra metrais ar centimetrais, aš tikrai nepasakysiu, nes žuvų regos laukas gerokai skiriasi nuo žmogaus. Kita vertus, daug ką lemia ir žvynuotosios koncentracija, jos instinktai, manyčiau, kad pusė metro tuo metu jau yra pakankamai daug, kad lašiša į masalą nereaguotų.
Netgi traukimo greitis šįsyk labai svarbus, nes kuo ilgiau matys žuvis masalą, tuo mažiau ji dvejos.
Todėl vienareikšmiškai sakyti, kad lašišų žūklė yra tik „Vikingų loto“ aš tikrai nedrįsčiau. Patyrę lašišautojai visada pagaus daugiau nei naujokai. Visgi „fuksų“ čia daugiau nei bet kokiame spiningavime ir tai patyriau aš pats, nes kitu atveju taip nekalbėčiau.
Šlakiai elgiasi kitaip. Jie pakeliui į nerštavietes užkanda. Tad šlakių žūklė, vėlgi bent jau teoriškai, yra kaip ir bet kurių mums įprastų plėšriųjų žuvų gaudymas – natūralus plėšrūnės gundymas masalu, kurį žvynuotoji ris, kad pasisotintų. Arba to vilioklio nenorės, nes jis neatitinka jos įsivaizduojamo grobio, o gal paprasčiausiai nėra alkana.
Ties Nemuno ir Neries santaka pasirodžiusios lašišažuvės po kelių dienų pasiekia Jonavą, maždaug po savaitės (tai priklauso nuo vandens lygio ir ar jos nepasuka į Šventąją) atsiduria Vilniaus prieigose. Na, bet rašinys apie tas lašišas, kurios dar nepasiekė Neries...
Tipinės ir netipinės lašišų vietos
Stovėti bet kurioje Nemuno vietoje ir „šukuoti“ vandenį masalais savaitę ar dvi būtų tik tuščias laiko ir pinigų (juk perkate licenciją, kažkur važiuojate, įsigyjate masalus ir panašiai) švaistymas. Ieškoti lašišų derėtų ties didesnėmis rėvomis, nors jos gali būti ir nelabai ryškios, kadangi esant aukštesniam Nemuno lygiui dalis akmenų virtinių pasislepia po vandeniu.
Gana svarbus akcentas yra gylis, nes paprastai šios žuvys poilsiui sustoja kur nors netoli duobių. Galima gaudyti ir prieš jas, ir už jų, svarbu, kad čia būtų sraunu, gylis vyrautų nuo 1,5 iki 2,0 m. Aš kalbu apibendrintai, tad nenustebkite lašišažuvių sužvejoję ir giliau, bet visiškame sėkliuje vargu ar pavyks jų pagauti šioje upėje.
Kaip taisyklė tokiose vietose yra kietas žvyruotas ir akmenuotas dugnas, čia tėkmė gali būti ir vienalytė, tačiau geriau jei ji sūkuriuoja, sklaidosi. O taip būna tada, kai dugnas nėra visiškai lygus (kauburius keičia pagilėjimai), taip pat jame išsimėtę stambūs rieduliai. Tėkmės nevienalytiškumas neretai atsiranda dar ir todėl, kad įvairios srovės, o jų upėje, pasak hidrologų, yra pačių įvairiausių, tarpusavyje maišosi, tame ruože, suprantama, daugiau deguonies, o lašišoms tai labai patinka.
Dumblas ir lėta tėkmė šioms žuvims nepageidaujami. Tai yra faktas, tačiau ir jis sąlyginis, nes jei tėkmė vienpusė (ne grįžtamoji), visai įmanoma, kad lašišos tokio ruožo neaplenks trumpindamos migracijos maršrutą. Tačiau ilgai ir neužsibus. O jei dar ir daug vandenžolių, tada vargu ar ten praplauks šios žuvys.
Retos žolės, kurios būdingos sraunumoms, joms nekliudo, tai galbūt mažesnėse upėse nėra lašišų žūklavietėms charakteringi veiksniai, tačiau Nemune panašios vietos lašišautojų akimis bus visai pusėtinos. Visgi didesni vandens augalų tankumynai net ir šios upės kietame grunte – negerai...
Ir vėl akcentuosiu, kad nupasakotos žūklavietės gali būti perspektyvios, nors nėra garantijos, kad lašišų čia tikrai bus. Galbūt jos kurį laiką stoviniuos kur nors šalia kituose upės plotuose, kurie daug mažiau panašūs į tipines lašišines vietas.
Kaip toli nuo kranto gaudyti lašišas irgi priklausys nuo jau išvardytų faktorių. Beje, oras šiuo atveju įtakos visiškai neturi, nes, tarkim, atšilus temperatūrai ir pašvietus ryškiai saulei, lašišažuvės dėl to nepasitrauks toliau į upės vidurį ar nepriartės prie kranto. Tiesiog jos pasirinkusios savo maršrutą, kurio ir laikosi.
Tiesa, sustojusios pailsėti keliautojos gali pasklisti po didesnį vandens plotą, bet ne tiek, kad jų būrys išsisklaidytų nuo vieno kranto iki kito kranto. Žinau neblogų vietų, kur lašišos kimba beveik ties upės viduriu, bet tai yra specifinės žūklavietės, tenai Nemuną „pjauna“ labai didelės rėvos, taip pat tai gali būti staigesni upės vingiai, nors tokių vietų žemiau Kauno galima ant pirštų suskaičiuoti. Daug dažniau lašišų įmanoma pagauti arti kranto, kartais vos 20 m nuo sausumos.
Kiek pastebėjau, vandens lygio kitimas dėl nuolatinių Kauno HE šliuzų atidarymo ir uždarymo lašišų kibimo ir poilsio vietų pasirinkimo irgi neįtakoja. Veikiausiai jos, ar bent tos didžiosios, kurios šia upe plaukia ne pirmą sykį, jau įprato prie tokių lygio svyravimų.
Tačiau tai gali turėti neigiamą įtaką spiningavimui dėl labai paprastos priežasties – kada vanduo staiga pakyla, upe plaukia žolių tumulai ir trukdo normaliai vesti masalą. Nors ichtiologai ir tvirtina, kad esant aukštam Nemuno vandens lygiui (turimas omenyje bendras vandens lygis, kai upė tvinsta dėl ilgai besitęsiančių liūčių) lašišos pradeda migruoti anksčiau. Bet taip atsitinka tikrai ne visada.
Nors šiaip jau upės vandens lygis įtakoja žūklę jau vien todėl, kad esant mažiau vandens „apsišvies“ galbūt mažiau matomos lašišoms tinkamos vietos. O be to, paprastas išskaičiavimas – menkesniame plote ir tūryje lieka tas pats kiekis žuvų.
Dar norėčiau grįžti prie žūklaviečių pasirinkimo. Lašišos neplaukia Nemunu nenutrūkstamu srautu, jos kyla upe didesniais ar mažesniais būriais, tad natūralu, jog šių žuvų rasite vienoje „lašišinėje“ vietoje, kai tuo pat metu kita bus tuščia.
Ar yra čia žuvų galima matyti vizualiai. Tiesiog reikia stebėti vandens paviršių ir pamatysite, kaip jos šokinėja arba (ir) kaišioja iš vandens nugaras. Tai tikras ženklas, kad žuvys į tą vietą atplaukusios ir, kad jos gali, nes šimto procentų garantijos irgi nėra, ten pasilikti dieną, dvi, gal tris bei kibti.
Kartais nutinka taip, kad nespėjusį pasitraukti vieną būrį jau keičia kitas lašišų būrys ir sėkminga žūklė tęsiasi be jokių pertraukų ilgiau nei savaitę. Žinoma, tai vienas retesnių atvejų, bet įmanomas ir, reikia manyti, itin pageidaujamas meškeriotojų.
Tačiau galimas ir toks scenarijus – vakar lašišos šokinėjo, bet nekibo, o šiandieną, atrodo toje vietoje nėra nė gyvos dvasios, tačiau žuvys čiumpa masalą. Tad ankstesnis mano pasakymas, kad oras jų kibimui reikšmės neturi, galbūt kažkiek sąlyginis, nes karališkos žuvys dažniausiai aršiai taškosi saulėtą dieną, net per patį vidurdienį, o apniukus, jei dar krapnoja lietus, jos tik kaišioja nugaras arba visiškai nesirodo.
Bet vėlgi, tai labiau lemia aktyvumą šokinėjant, tačiau ne kimbant. Esu pagavęs lašišų itin giedrą dieną, kuomet jos visiškai nesirodė ir iš šalia toje vietoje žvejojusių spiningautojų (jei jie nemelavo) girdėjau, kad čia žuvys nešokinėja jau bene savaitė laiko. Nugaras lašišos rodo taip pat dažniau anksti ryte arba vakarėjant. Tai labai įspūdingai atrodo rūko prispaustoje upėje...
O kaip ir kuo gaudyti lašišas – jau kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
