Kvapnu ir skanu ar tik kvapnu?
Niekada nesidomėjau, kiek jauko per metus sunaudoja mūsų žvejai mėgėjai. Abejoju, ar galima būtų kur nors gauti tikslią statistiką. Tačiau esu tikras, kad jauko paklausa sulig kiekvienais metais didėja. Bent jau perkamo žūklės prekių parduotuvėse, nes kai kurie mūsų meškeriotojai veikiausiai sliekų nesugebėtų prisikasti, o ką jau kalbėti apie namuose gaminamus jaukus.
Nepykit, kad truputį pasišaipiau, nors dalis tiesos tame yra. Ir dėl to žvejai nekalti, nes gyvenimo tempas dabar toks, kad išties nelieka laiko panašiems dalykams. Kita vertus, kitąsyk laiko trūkumas – tik pasiteisinimas, kada nėra noro.
Kodėl jaukiname žuvis?
Bet gal palikime tuos visus moralinius-psichologinius aspektus psichologams, nes jie iš to duoną valgo, o mano tikslas yra rašyti apie žuvų biologiją, jų gaudymą, žūklės įrangą, žvejybos taisykles ir panašius dalykus. Nors kartais nevengiu „nusukti į šalį“. Kaip ir šiame straipsnyje, kurį ruošiuosi jums pateikti.
Visgi tai bus tiesiogiai susiję su žvynuotųjų meškeriojimu, kadangi nežinodami tikslios su žūkle susijusių žodžių reikšmės, mes galime, oi, kaip smarkiai „nusvilti nagus“ ir susigadinti sau žvejybą.
Bet tęsiu pradėtą mintį apie tai, kad mūsų žūklautojai, o kalbu apie plūdininkus, dugnininkus ir, be jokios abejonės, karpininkus, jaukų perka vis daugiau, būsimus laimikius jaukina vis intensyviau. Kodėl taip nutiko vieną priežastį jau paminėjau, o kita – pas mus vis daugiau atsiranda norinčių pameškerioti.
Yra ir trečioji priežastis – žvejai mėgėjai pagaliau suprato, jog prievilas gaudant daugelį taikiųjų žuvų dažnai yra tiesiog būtinas, jei nori iš žūklės grįžti nešinas pilnu laimikio krepšiu. Svarbu dar ir tai, kad kai kuriuose vandens telkiniuose vietinės žuvys tiesiog įprato būti jaukinamos, tad paprasčiausiai esi priverstas joms pataikauti.
Žinoma, ne visi meškeriotojai perka žvejybos reikmenų parduotuvėse siūlomus jaukus. Kai kurie pasitenkina kruopų sauja ar makaronų žiupsniu, būna ir tokių, kuriems netgi „parduotuviniai“ jaukai atrodo per prasti, ir jie kuria savus receptus žuvų prievilų gamybai. Todėl dar sykį atsiimu savo žodžius atgal, antraip argi kas nors skaitytų kai kuriuos mano straipsnius jaukų tematika.
Ypač toli šioje srityje pažengę žvejai-sportininkai, tačiau tai nenuostabu – kuomet tenka sėdėti petys petin su varžovais, dažnai laimi tas, kurio jaukas būna patrauklesnis. Veikiausiai toliau dėstomos mano mintys profesionaliems žvejams nebus didelė naujiena.
Bet rasis nemažai paprastų meškeriotojų, kuriems šios žinios gali praversti. Bent jau dėl vienos menkos priežasties: dar ir dabar kai kurie jų neskiria atraktantų nuo aromatizatorių. O tai, kaip pamatysite, yra du skirtingi dalykai.
Paklydimų labirintuose
Kad ir kaip stengtųsi mūsų kalbininkai sulietuvinti žvejybos (ir ne tik!) leksikoną, tačiau yra žodžių, kuriems atitikmenis labai sunku surasti. Praktiškai tai net ir neįmanoma, nes priešingu atveju išeitų tokia maišalynė, jog meškeriotojai paprasčiausiai nesusikalbėtų nei tarpusavyje, nei su kitų šalių žvejais.
Tad rašydamas savo straipsniuose žodį vobleris, riperis, vagleris ar panašų, visą laiką rizikuoju užsitraukti lietuvių kalbos puoselėtojų nemalonę. Turiu karčios patirties rašydamas knygas, kai leidyklos tiesiog pareikalauja pakeisti kokį nors mums įprastą žodį kalbininkų pasiūlytu (nesvarbu, kad tai padaryta nepasitarus su žvejais) naujadaru, nors jis, gražiai lietuviškai pasakius, būna nei į tvorą, nei į mietą.
Visgi nemažai lietuvių žvejų vartojamos terminijos šiandien sudaro tarptautiniai žodžiai, kurių vartojimas, net nežinau ar kalbos grynintojų yra įteisintas. Kita vertus, siūlomas vietoj jų naujadaras negali būti peršamas prievarta – tiesiog gyvojoje kalboje prigyja arba ne. Pavyzdžiui, kažkada vartojamas džigas tapo galvakabliu, nors veikiausiai nė vienas Lietuvos žvejys spiningavimo su galvakabliais nepavadins galvakabliavimu, o sakys, kad jis džigauja.
Jei bandytume paeksperimentuoti atrasti lietuviškus atitikmenis atraktantams bei aromatizatoriams, regis, rizikuotume sukelti didelę painiavą: abu šiuos žodžius galima būtų vadinti kvapų intensyvintojais ar kaip nors panašiai, bet sąvokų skirtumai tuomet liktų visai neaiškūs. Nors ką jau čia mums paprastiems meškeriotojams užsienietiškus terminus lietuvinti, kada net žodynai tarpusavyje nesutaria dėl jų apibrėžimų. Bet apie tai truputį vėliau. Dabar bandome išsiaiškinti, ką reiškia žodis aromatizatorius.
Aromatizatorius lietuvių kalboje įvardytas kaip svetimžodis ir užsimušdamas nerasi šio žodžio apibrėžimo. Dabar jam duotas kitas „vardas“ – kvapiklis. Nors, tiesą sakant, internetiniuose žodynuose kvapiklis irgi neapibūdintas, bent jau aš neaptikau.
Tačiau „Lietuvių žodynas“ aromatizaciją visgi paliko, ji turi net tris reikšmes, mums įdomios tik pirmoji ir trečioji: „Aromatizacija – (gr. aromatu dgs. – kvapios žolės ar šaknys): 1. kul. valgomųjų produktų kvapo ir skonio paįvairinimas natūraliomis ar sintetinėmis priemonėmis; 2. techn. cheminis naftos perdirbimo būdas, kuriuo gaunami aromatiniai angliavandeniliai, pvz., benzolas, toluolas; 3. chem. virtimas aromatiniu junginiu.“
Tad blaiviai mąstant, aromatizatorius veikia žuvų kvapą ir skonį. Nors moterys, garantuoju, suprastų kitaip, nes aromatas joms susijęs tik su kvapu ir kvepalais. Žvejai, manau, irgi panašiai galvotų. Kaip matote, tai būtų klaidinga. Su atraktantu dar didesnė painiava.
Žiūriu į internetą ir randu, kad „Lietuvių žodynas“ atraktanto reikšmę apibūdina taip: „Atraktantas – (angl. attract – viliotojas, lot. attraho – pritraukiu) – chem. vilioklis: medžiaga, viliojanti gyvūnus, veikdama jų chemoreceptorius – pačių vabzdžių egzokrininių liaukų sekretas, natūrali arba sintetinė medžiaga, pvz., kai kurie aliejai (garstyčių), organinės rūgštys, amoniakas.“
Tačiau „Tarptautinių žodžių žodynas“ jau rašo truputį kitaip: „Atraktántas (lot. attraho – pritraukiu), vabzdžius priviliojanti medžiaga (pačių vabzdžių egzokrininių liaukų sekretas, natūrali arba sintetinė medžiaga), pvz., feromonai, kai kurie aliejai, org. rūgštys, amoniakas.“
Nežinau, kodėl „Tarptautinių žodžių žodynas“ pabrėžia tik vabzdžius, nes, duodu galvą kirsti, kad visi gyvūnai, o taip pat aš, jūs, net augalai, grybai, netgi bakterijos turi chemoreceptorius, kadangi chemorecepcija yra vienas pagrindinių aplinkos suvokimo ir gyvybės funkcijų, ji gyvuoja apie pustrečio milijardo metų. Todėl į atraktantus reaguoja ne tik musės ir tarakonai, žuvys – irgi.
Na, bet čia detalės, noras įkąsti kalbininkams, parodyti dar sykį, kad sudarinėjant apibrėžimus reikia ne vien lietuvių kalbos mokėjimo, tačiau ir nusimanymo atskirose srityse. Klysti gali visi, kas nedirba – tas neklysta, tačiau žodynai ir enciklopedijos – neturėtų to sau leisti. Todėl nerašykite, kad vobleris yra blizgė su liežuvėliu. Čia aš vėl lietuvybės saugotojams...
Kita vertus, toji chemorecepcija yra sudėtinga sąvoka, jau vien todėl, kad skirtingos gyvybės formos, paprasčiau išsireiškus (nelįsiu į mišką, kur pats galiu paklysti), savo „jutikliais“ kvapą ir skonį gali identifikuoti kitaip. Tai, kas žmogui yra ir kvapas, ir skonis, kažkokiam gyvam organizmui bus tarsi vienuma.
Tačiau kiek teko skaityti mokslinių straipsnių šia tematika, atraktantas yra tik žuvų uoslę, jei taip galima sakyti, kadangi, pasikartosiu, jos kiek kitaip nei mes jaučia kvapą, veikianti medžiaga.
Štai jums ir pagrindiniai skirtumai tarp atraktanto ir aromatizatoriaus. Tačiau žvejui dėl to daug aiškiau nepasidarė. Juk logiška, kad aromatizatorius gali būti kartu ir atraktantas – jis taip pat kvepia ir taip privilioja žuvis. Tad kuriems galams dar reikalingas pastarasis?
Viskas čia ne taip paprasta. Juk atraktantas nekeičia jauko skonio savybių, jis tik masina žvynuotąsias ir pritraukia jas į jaukinimo vietą. Kuomet jos, užuodusios skanų kvapą, atplauks, ras prievilą ir, suprantama, šalimais – meškeriotojo masalą.
Aromatizatorių panaudosime tada, kai reikės jas ne tik „prisišaukti“ žuvis iš toliau, bet ir kažkiek pagardinti patį jauką arba ir tai, kas yra ant kabliuko.
Deja, peržiūrėjęs tokio tipo žvejams (veikiau žuvims) skirtus produktus, supratau, kad kai kurie gamintojai, kaip ir mūsų kalbininkai, nesigilino į atraktantų ir aromatizatorių sąvokas. Tokia nuomonė susidarė paskaičius tų produktų pritaikymą jų aprašuose ant pakuočių arba indelių.
Jei Lietuvos kalbininkams dar galima paaiškinti, kad jie klysta, tai Prancūzijos arba Belgijos pramoninkams vargu ar pasiseks. Todėl vadovaukitės instrukcijomis, o jei jų nėra – įsiminkite, ką esu parašęs.
Kaip elgtis su atraktantais ir aromatizatoriais
Šiuo metu gamybos technologijos yra ypač aukšto lygio – organiką paverčia sintetika, sintetiką – organika, tad ir minėti jauko priedai gali būti natūralios kilmės arba sintetiniai. Žinoma, dažniausiai tenka ant pakuotės perskaityti, kad tai „Natural product“, visgi niekuomet negali būti tikras, kad taip yra iš tiesų.
Kita vertus, koks skirtumas, tai mes galime gerti vyšnių sirupą įtikinti, kad jis pagamintas ne iš naftos, o iš tikrų uogų. Žuvų uoslė geresnė nei šuns (kaip neprisiminus ryklio ar lašišos!), todėl jų taip lengvai neapgausi. Nors... Žvynuotosios gali teigiamai reaguoti ir į kvapus, kurių per savo gyvenimą niekada nėra uodusios, ragauti tokius dalykus, apie kuriuos neturi nė mažiausio supratimo. Kodėl?
Atsakykite jūs – mokslininkai tik įvairiausias teorijas kuria, bet tiksliai to pakomentuoti vis dar nesiryžta. Viena iš versijų – žuvims nežinomas kvapas ir (ar) skonis primena jų vartojamą maistą. Taip išeina, kad žuvų jau minėti chemoreceptoriai žvynuotąsias suklaidina? Galbūt, aš nesu mokslininkas, todėl nekomentuosiu.
Tiek atraktantai, tiek ir aromatizatoriai žvejams siūlomi dažniausiai nekoncentruoti, o skiesti. Grynas koncentratas pernelyg stiprus (manyčiau, ir nepigus), tikslų jo kiekį reikalingą kilogramui jauko, tektų matuoti miligramo dalimis. Jie gali būti skysti, miltelių pavidalo arba purškiami. Vieno arba (ir) kito priedo paprastai jau būna įdėta į jauką, bet kartais tai daroma tik simboliškai.
Tokius prievilų kvapus galima sustiprinti pačiam, bet nereikėtų daryti makalynės. Turiu omenyje, kad sumaišę mėtas su anyžiniu jauku arba vanilinį prievilą su česnako kvapu gausite puikų žuvų baidytoją.
Kai kurie jaukai apskritai yra bekvapiai, paprastai šie prievilai vadinami „baziniais“. Juose juntamas tik natūralus sudedamųjų dalių kvapas ir yra jų skonis, tad šie jaukai skirti maišymui su jau pagamintais prievilais arba tam, kad meškeriotojas geidžiamą produktą pasigamintų kaip nori, papildydamas jį atraktantais arba aromatizatoriais.
Atraktantai dažniausiai gaminami iš įvairių eterinių aliejų, polisacharidų ir amino rūgščių. Šių medžiagų gausu kai kuriuose augaluose arba gyvūnų organuose (kepenys, kraujas, tulžis, lytinės liaukos ir kt.), kur yra didesnė hormonų koncentracija.
Aromatizatoriai dažniausiai gaunami perdirbant augalus. Tai turintys stiprų kvapą augalai, kaip antai česnakas, mėta, čiobrelis, anyžius, krapas, įvairios uogos ir pan. Tačiau, kaip minėjau, tai gali būti ir vien sintetinės medžiagos.
Jei kalbėsime apie atraktantus, jų poveikis žuvims gali būti teigiamas arba neigiamas. Tai priklausys nuo jų koncentracijos, nes galima sulaukti visai nepageidaujamo efekto. Pavyzdžiui, perdozavus kvapo, žuvys gali tiesiog pabėgti iš žūklavietės, kadangi tai joms pasirodys pernelyg nenatūralu arba tiesiog tas kvapas žvynuotosioms bus per stiprus ir baidys.
Padidintas atraktanto kiekis galbūt žuvis privilios į jaukinimo vietą, tačiau norėdamos būtent tokio kvapo prievilo, jos plaukios aplink, bet jauko taip ir nepalies. Suprantama, nejudins veikiausiai tuomet ir masalo.
Pasitaiko atvejų, kada „apsiuosčiusios“ žvynuotosios labai vangiai kimba. Tuomet vienintelė išeitis yra šiek tiek pakvėpinti ir patį masalą. Žinoma, geriau iki tokio lygio neprieiti, o naudotis ant atraktanto pakuotės nurodytomis instrukcijomis ir neišradinėti dviračio. Perkant tokius dalykus pinigėlių verčiau netaupyti ir pasitikėti jau išmėgintais žymių firmų gaminiais.
Kaip jau sakiau, aromatizatoriai gali būti įvairūs. Svarbu į tai atsižvelgti ruošiant jauką. Tarkim, miltelius reikia įpilti į sausą prievilą ir labai gerai išmaišyti. Jei tai skystis – juo derėtų praskiesti vandenį, kuriuo bus vilgomas jaukas.
Tikriausiai patys patogiausi būna purškiami aromatizatoriai, kadangi jais galima apdoroti jau suformuotus prievilo rutulius ir užpurkšti dezodoranto ant masalo. Tačiau derėtų atsiminti, kad praktiškai visi šie priedai kaipmat užmuša uodo trūklio lervas bei sliekus. Įdomu tai, jog musės lervoms jie neigiamo poveikio beveik neturi.
Gyvūninės kilmės masalų negalima apipurškti, bet jei jau noras juos pagardinti yra labai didelis, tuomet tiesiog lengvai suvilgykite (apipurkškite) pirštus aromatizatoriumi, ir taip kažkiek kvapo bei skonio teks jūsų masalams. Galima ir lengvai ištepti indo, kuriame laikote sliekus ar kitus masalus, sieneles. To turėtų užtekti.
Geriausiai atraktantus bei aromatizatorius su jauku maišyti dar iš vakaro. Kol prievilas brinksta, jo sudėtinės dalys prisigeria priedų kvapo, ir taip pasiekiamas maksimalus efektas. Specialistai rekomenduoja pirmiausia atskiesti aromatizatorius ir atraktantus vandeniu, po to, juos supylus į prievilą, gerai išmaišyti.
Tik vėliau, kuomet ateisite prie žūklavietės, jauką reikėtų galutinai sudrėkinti ir leisti jam išbrinkti. Kol pasiruošite žūklavietę, išsidėstysite įrankius, išgersite kavos puodelį, prievilas pasieks jaukinimui reikalingą laipsnį.
Žinovai tvirtina, kad kiekviename telkinyje yra skirtingas vandens kvapas, skonis, cheminė sudėtis, ir tai gali turėti reikšmės ruošiant jauką, o ypač – pridedant į jį kvapiųjų medžiagų. Žuvys pajus, kad prievile yra ne jų gimtojo telkinio, bet iš čiaupo pripilto chloruoto vandens arba tas vanduo neigiamai paveiks sudedamųjų dalių kvapą bei skonį.
Gal ir tiesa. Bet aš teikiu pirmenybę pusvalandžio snustelėjimui rytą, o ne terlionei ant kranto su jauku – prievilo galutinį variantą pasiruošiu namuose dar iš vakaro. Tačiau jei norite viską daryti taip, kaip pridera, nepatingėkite anksčiau atsikelti.
Girdėjau, kad Nemune karšiai neprastai kimba. Pirmyn!
Romualdas Žilinskas
