Kodėl reikia dažyti jauką
Dauguma mūsų telkinių žuvų spalvas po vandeniu skiria panašiai kaip žmonės. Kadangi šis straipsnis yra apie jaukinimą ir jauką, tai kalbėsiu vien apie karpines žvynuotąsias. Tačiau šįsyk rašinys ne apie jų biologiją, o tampriai susietas su žūkle.
Pasak mokslininkų, žuvys akis, kaip jutiminį organą, naudoja tik būdamos nedideliu atstumu nuo objekto. Skaidriame vandenyje spalvas jos skiria iš 10–15 m nuotolio. Tačiau taip būna tik susidarius idealioms sąlygoms, pirmiausia tada, kai vanduo yra labai skaidrus, gylis nedidelis ir diena giedra.
Mūsiškiai ežerai ir upės nepasižymi ypatingu skaidrumu, tad dažniausiai lietuviškas karosas ar karšis jauko spalvą gali identifikuoti tik būdamas nuo jo maždaug per 3–5 m. Visgi labiausiai žvynuotosios reaguoja ne tiek į pačias spalvas ar atspalvius, kiek į kontrastus, t. y. jos ypač gerai mato šviesiame fone esantį tamsų daiktą arba atvirkščiai. Taip pat didėjant gyliui ima dingti atitinkamos spalvos ir išlieka tik tonai. Nereikia pamiršti ir to, jog suaugusios žuvys mato geriau nei jų mailius. Beje, dabar kalbu apie žvynuotųjų regėjimą vandenyje, o ne apie tai, kaip jos mato ar nemato meškeriotojus krante, čia būtų kitas rašinys...
Kaip aplinka įtakoja jaukų spalvas
Kaip supratote, pasirenkant jauką ir masalą reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių, todėl prievilai gali būti pačių įvairiausių spalvų. Bet ar iš tiesų jauko dažymas ne pernelyg sureikšminamas? Juk ne vienas meškeriotojas visą savo gyvenimą žuvis bet kokiomis sąlygomis masina, tarkim, perlinėmis kruopomis arba kviečiais ir pasiekia visai neblogų rezultatų.
Prieš bandant atsakyti į šį klausimą, vertėtų smulkiau išanalizuoti visų minėtų veiksnių įtaką jaukinimui. Bet pirmiausia bandykime susigaudyti, kokios spalvos prievilas yra tamsus, kuris jaukas – šviesus, o kuris – kontrastingas.
Jaukas gali būti bet kokios spalvos. Ir aš tikrai neperdedu, nes jis ne tik gali, tačiau ir būna. Tiesiog mes dažniausiai naudojame (turbūt nesuklysiu pasakęs, kad taip daro apie 80 proc. žvejų) pirktą blyškiai rudą arba gelsvą prievilą, kuris sudrėkęs tampa šviesesnio ar tamsesnio atspalvio rusvu. Panašios spalvos yra daugumos mūsų vandens telkinių dugnas. Tai nėra labai blogai, nes, kaip vėliau pamatysite, neutralios spalvos jaukas nesugadina žūklės, nors... galbūt jos ir nepagerina.
Jeigu imsime skirstyti jauką pagal spalvas, tai tamsus būtų tamsiai rudas, raudono atspalvio rudas ir, be abejo, juodas. Šviesus: baltas, geltonas ir oranžinis. Tokios spalvos, kaip tamsiai žalia, mėlyna, violetinė bus neutralios, tačiau priklausomai nuo apšvietimo ir bendro dugno fono gali virsti ir šviesiomis, ir tamsiomis.
Todėl žalias ir šviesiai žalias prievilas nedideliame gylyje ir šviesiame smėlio dugne bus tamsus, bet dumblėtoje gelmėje jį žuvys matys kaip šviesų. Panašiai yra ir su raudonu jauku. Iki 5 m gylio, o giliau raudona spalva prapuola, šitoks prievilas atrodys šviesus ir kontrastingas, tačiau giliau nei 10 m jis jau bus tamsus. Nuo 5 iki 10 m gylyje, vidutinio tamsumo dugno fone, raudonas prievilas veikiausiai taps neutraliu.
Kalbant apie kontrastingus jaukus, reikėtų įsiminti, kad toks gali būti bet kurios spalvos prievilas, jei jis ryškiai išsiskiria bendrame dugno ir vandens fone. Elementarus pavyzdys: skaidriame vandenyje ir šviesaus smėlio dugne pabertas juodas jaukas arba nuo durpių parudusiame vandenyje ant dumblo sumestas geltonas prievilas.
Žuvų aktyvumas tiesiogiai priklauso nuo vandens temperatūros. Bet taip pat žinome, kad šaltame vandenyje dažniausiai būna daugiau ištirpusio deguonies ir jame ne taip smarkiai dauginasi įvairūs mikroorganizmai, o pirmiausia – dumbliai. Aišku, jog toks vanduo yra skaidresnis. Žuvys šiomis sąlygomis mažiau maitinasi, be to yra baikštesnės.
Logiška, kad šaltame vandenyje ryškus ar kontrastuojantis jaukas neigiamai nuteiks žvynuotąsias. Ypač tas, kuriomis dažniausiai maitinasi plėšrūnės, nes virš dugne išsiskiriančios prievilo dėmės grobuonių aukos bus pastebimos. Kita vertus, netgi pati jauko spalva gali savaime atbaidyti žuvis, nes dabar jos yra itin jautrios įvairiems aplinkos pasikeitimams.
Išvada viena – tokiomis sąlygomis geriau jaukinti su dugnu susiliejančiu neutralių atspalvių prievilu. Štai kodėl žieminiai jaukai būna neryškių spalvų, tamsūs, o jei raudoni, tai pernokusių vyšnių spalvos.
Visiškai kitokia situacija susiklosto šiltame bei drumzliname vandenyje. Atkreipkite dėmesį – toks būna antroje pavasario pusėje, kuomet žuvys tampa ypač aktyvios. Taip pat po vasarinių liūčių, kuomet šiltame vandenyje staiga padidėja deguonies koncentracija, o tai taip pat stimuliuoja žvynuotųjų apetitą. Drumstoje aplinkoje žuvys geriau pastebi kontrastingą bei ryškų jauką, jos ne tokios atsargios, be to, stengiasi greičiau už konkurentes prikimšti skilvius maisto.
Nenuostabu, jog esant tokioms aplinkybėms jos daug greičiau puls maitintis ten, kur paberta telkinio dugne išsiskiriančio prievilo. Ypač staigiai į ryškaus jauko šleifą, kai skęstant bei yrant biraus ir smulkios frakcijos jauko rutuliams praktiškai iki pat paviršiaus nutįsta smulkesnių dalelių stulpas, sureaguos stambesnės žuvys, kadangi jos turi kur kas mažiau natūralių priešų nei mažesniosios. Pastarosios į jaukimvietę tokiu atveju atplauks tik todėl, kad tai – mailius, kuris paprasčiausiai yra neatsargus. Netgi šaltesniame vandenyje didelės žvynuotosios gali nevengti kontrastingo jauko.
Beje, vanduo susidrumsti gali ir nuo pernelyg didelio žuvų kiekio mažame vandens telkinyje. Jos rausiasi dugne, aktyviai plauko, ir drumzlės nespėja nusėsti. Bet pas mus tokių vandens telkinių vargu ar rasi, nebent toks atvejis pasitaikytų kokiame nors privačiame tvenkinyje. Šioje vietoje norėčiau truputį nukrypti į šalį. Nors gal ir ne, kadangi kalbu apie jauko priedą.
Palyginti neseniai, maždaug prieš kokį dešimtmetį buvo sukurti jaukus spalvinantys priedai (dažai), kurie net ir stovinčiame vandenyje paskleidžia savotišką debesėlį, kuris, suprantama, yra jauko spalvos. Tai negali likti žuvų nepastebėta, ypač kokių akylų, kaip, tarkim, šapalai, todėl žvynuotosios iš toliau atskuba į jaukimvietę.
Daugiausiai turbūt šioje srityje nuveikė jaukų gaminimo flagmanas firma Sensas. Todėl siūlau išbandyti jos pagamintą ir ką tik aprašytą produktą Sensas Tracix Black. Pasirenkant dugno bei vandens fone išsiskiriančius ar neutralius prievilus derėtų atsižvelgti į vieną esminį dalyką.
Jauko paskirtis yra ne tik pritraukti žuvis, tačiau ir jas sulaikyti norimoje vietoje kiek įmanoma ilgiau. Bet dabar aš nekalbu apie jauko priedus, kurie, sužadina žuvims apetitą ir, švelniai tariant, „paleidžia“ joms vidurius, kaip tai daro Sensas Coprah Mellase, Sensas Coprah Natural, Sensas Aloes ar pan. Nors tai išties puikūs priedai prievilui, tačiau rašinio tema yra kita.
Iš tolo matomas jaukas turi savybę greitai primasinti žvynuotąsias, bet neutralus gali praversti tuo atveju, jei norėsite pripratinti žuvis kaskart vis atplaukti į norimą vietą. Pastarasis prievilas labiau tinka, kai ruošiatės toje pačioje žūklavietėje meškerioti kelias dienas iš eilės.
Vėlgi, derėtų apsispręsti kokio tikslo siekiate jaukindami žuvis. Jeigu tiksliai nežinote, ar yra arti žuvų ir bandote suvilioti jas iš toli, geriau pasirinkti stipriai kvepiantį ir kontrastingą prievilą. Visgi atsargesnės žvynuotosios gali neigiamai sureaguoti į ryškų jauką, tuomet teks pasikliauti vien kvapu, o prievilą naudoti neišsiskiriantį dugno fone.
Jei nežinote tikslios dugno sudėties, geriau naudokite neutralios spalvos prievilą. Galbūt todėl tas neryškus, visur parduodamas jaukas ir yra toks populiarus – žvejys be didesnės rizikos gali bandyti masinti bet kokios rūšies ir dydžio žuvis.
Kodėl tokia jauko spalva, bet ne kitokia?
Iš tiesų, kalbant apie jaukų patrauklumą, galbūt nederėtų labai akcentuoti jų konkrečių spalvų. Jau minėjau, kad tam tikrame gylyje ima dingti spalvos, ir žuvys mato tik prievilų tonus. Todėl neretai didelėje gelmėje galima pasiekti identiškų rezultatų naudojant skirtingų spalvų jaukus. Visgi pagrindinės (kraštinės) ribos egzistuoja, ir apie tas spalvas bent trumpai verta užsiminti.
Pati tamsiausia spalva, aišku, bus juoda. Žvejai sportininkai puikiai žino, kad į pagrindinį jauką, t. y. „bazę“, pridėjus didesnį kiekį sudedamųjų dalių, jis savo atspalvį ar net spalvą gali pakeisti iš esmės. Pavyzdžiui, tamsų prievilą pasunkinus juodžemiu, kuris gali sudaryti net 50 proc. bendro viso jauko kiekio, toks jaukas nusidažys beveik juodai.
Juodas prievilas yra gerai pastebimas dugno fone, ypač, jei tai ne dumblas, o smėlis ar šviesus molis. Bet ši spalva yra natūrali ir, įdomiausia, žuvys nelabai bijo šio jauko, kas lyg ir prieštarauja mano anksčiau išsakytai minčiai, tačiau čia – išimtinis atvejis. Tad žvejojant šaltame vandenyje arba atsargias žvynuotąsias juodo prievilo galima nebijoti naudoti, sakyčiau, jis bus universalus tokiomis žūklės sąlygomis.
Visiška priešingybė tiesiogine ir perkeltine prasme yra baltas prievilas. Tiesą sakant, visiškai baltas kaip sniegas jis nebus, na, bet toks šviesiai pilkšvas, vos gelsvas ir pan. Jei dugnas yra bent kiek tamsesnis, šios spalvos jaukas gana erzinančiai veikia žuvis ir jos šviesią dėmę stengiasi apiplaukti. Bet pasitaiko atvejų, kai netgi toks ryškus prievilas labai praverčia. Drumstame vandenyje, esant dideliam žvynuotųjų aktyvumui, baltas jaukas gerai veikia, kai jį metame nedidelėmis porcijomis, smarkiai nesuspaudę rutulių. Žinoma, prievilas turi būti padarytas taip, jog pasiekęs vandens paviršių rutulys gan greitai suirtų. Gaudant smulkesnes žuvis paviršiuje ar viduriniuose vandens sluoksniuose, baltas jaukas kartais labai neblogai jas vilioja.
Geltonas jaukas yra bene labiausiai išsiskiriantis bet kokio dugno fone. Galima sakyti, kad ši spalva yra pati ryškiausia. Visgi žvejai sportininkai tokį prievilą labai mėgsta naudoti.
Priežastis labai paprasta – kuomet aplink esantys konkurentai vandenin sumeta kibirus įvairaus jauko, žuvys pirmiausia renkasi tą, kuris yra ryškiausias. Drumstame vandenyje geltonas prievilas irgi labai teigiamai veikia žvynuotąsias.
Taip pat geltono jauko fone smarkiai išsiskiria meškeriotojo masalas – sliekas arba uodo trūklio lerva, raudonai dažytos musės lervos. Tai irgi priežastis, dėl kurios sportininkai dažnai naudoja tokį jauką.
Raudona spalva, kaip ir geltona ar oranžinė, labai teigiamai veikia daugelį žuvų. Yra netgi tokia teorija, kad žvynuotųjų akys itin jautrios ilgosioms šviesos spektro bangoms, kurias turi minėta spalva. Kita teorija sako, jog raudona karpinėms žvynuotosioms primena dažnai jų vartojamą maistą – uodo trūklio lervas.
Bet kokiu atveju, raudonas jaukas savo veiksmingumu mažai kuo nusileidžia geltonam, o kai kuriais atvejais yra ir pranašesnis. Tiesa, jo fone natūralios kilmės masalai (išskyrus baltas musės lervas) prapuola, tačiau labai puikiai matyti geltoni kukurūzai, žirniai, makaronai ir panašūs augaliniai masalai. Raudonas jaukas paprastai naudojamas stambioms žuvims masinti.
Kaip naujiena (jei naujieną galima vadinti tai, kas atsirado prieš kokius du dešimtmečius) yra žalsvi jaukai. Jie dažniausiai skirti karosams ir lynams, kadangi šios žuvys dažniausiai gyvena smarkiai augalija apžėlusiuose telkiniuose, kur pilna maurų, dumblių ir pan. Ypač atsargūs yra lynai, nors stambūs karosai irgi patys ant kabliuko nesikabina, todėl šioms žuvims siūlomas artimas aplinkos fonui žalsvų atspalvių jaukas.
Suprantama, kad šįsyk prievilo spalva praktiškai nevaidina jokios reikšmės, esmė yra jauko sudėtinėse dalyse, kurios turi lynus ir karosus pritraukiančių kvapų, jiems tinkamą skonį.
Dauguma žuvų dažniausiai pasirenka konkrečių spalvų jaukus. Žinoma, tai nėra šimtaprocentinė taisyklė, ir tokį jų pomėgį gali iš esmės pakoreguoti įvairios aplinkybės, tačiau bendrame kontekste galima įžiūrėti žuvų rūšių norą rinktis kažkokią spalvą, arba bent jau kelias spalvas dažniau nei visas likusias.
Kokia jauko spalva geriausia konkrečioms žuvų rūšims
Pradėkime nuo karšio. Būdamas aktyvus, plačiašonis, nepriklausomai nuo savo dydžio, be galo mėgsta ryškų jauką. Tai tikriausiai lemia jo kūno forma – plačią žuvį sugeba praryti tik stambi lydeka, sterkas ar šamas. Smulkesnių plėšrūnų, juo labiau – ešerių, karšiams nėra ko baimintis ir jie drąsiai atplaukia maitintis prie išsiskiriančio dugno fone prievilo.
Kuomet plačiašoniai aktyvūs, taip pat gaudant juos upėje ar drumstame vandenyje, geriausių rezultatų paprastai pasiekiama naudojant raudoną, oranžinį arba geltoną jauką. Taip pat jie labai domisi prievilu, kuriame yra kontrastingų sudėtinių dalių.
Patartina į karšiams skirtą raudoną jauką įmaišyti geltonų kukurūzų, žirnių, įdėti baltų musės lervų ar perlinių kruopų. Arba į geltoną prievilą įberti didelį kiekį trūklio lervučių, kapotų sliekų, šutintų kviečių. Stambūs karšiai labai mėgsta mišinį iš geltono ir rudo jauko. Kai plačiašoniai būna pasyvūs, patartina apsiriboti tamsaus tono prievilu be stambesnių dalelių.
Dar ryškesnių spalvų jauką mėgsta karpiai. Jiems galima siūlyti kone fluorescuojantį prievilą – storalūpiams tai gali patikti. Karpiai netgi labiau nei karšiai ignoruoja plėšrūnus, veikiausiai todėl jie ir veržiasi prie ryškaus jauko. Teko girdėti prielaidą, jog karpiams ryškios spalvos stimuliuoja apetitą. Nežinau, ar tai tiesa, bet ryškiaspalvius kukulius jie tikrai ryja be jokių problemų.
Todėl patartina ir jauką papildyti ryškiomis kontrastuojančiomis sudėtinėmis dalimis, kurios kartais būna netgi nenatūralios kilmės – paprasčiausi plastikiniai smulkūs rutuliukai ir kitokia sintetika. Karpio rega yra viena geriausių, ir skaidriame vandenyje labai teigiamai jo apetitą veikia į tamsiai rudą prievilą įmaišyti ryškiai raudoni, geltoni ar oranžiniai pagardai.
Bet šis pasisakymas apie karpius veikiausiai prajuokintų profesionalius karpininkus, nes viena yra gaudyti karpiukus kur nors, tarkim, Valinsko „balose“, o visai kita – tris paras nemiegant tykoti rekordinio karpio ežere. Karpiai tikrai ne iš kvailų žuvų tarpo ir prieš tai parašytas mano pastebėjimas tinka labiau meškeriotojams, kurie šias žvynuotąsias žvejos komerciniuose tvenkiniuose.
Karosas yra gerokai atsargesnis nei karpis. Ir kaprizingesnis. Šviesių jaukų jis nemėgsta. Galbūt todėl, kad dažniausiai rausiasi dumblynuose, ir tai jam kelia nerimą. Todėl karosui verta siūlyti tamsių tonų prievilus, o esant itin silpnam kibimui – neutralių, kurie praktiškai neišsiskiria dugno fone.
Panašiai į jaukus reaguoja ir stambios kuojos. Naudoti tamsių tonų prievilą praktiškai galima visuomet. Tačiau kuojos visgi nėra tokios atsargios, kaip karosai ir būdamos aktyvios visai neblogai reaguoja į raudonos spalvos jauką. Smulkiosios kuojytės labiau mėgsta ryškius, bet ne itin kontrastingus prievilus.
Apskritai, mažos žuvys (aukšlės, raudės ir kt.) mieliausiai ryja paviršiuje ar viduriniuose vandens sluoksniuose paskleisto jauko daleles ir labai greitai atplaukia į tą vietą, kur nutįsta gerai matomas prievilo stulpas iš plūdrių jo dalelių. Todėl į jauką patartina įdėti sausų pieno miltelių, manų kruopų ir pan.
Kaip matote iš šio straipsnio, jauką dažyti reikia, tam ir gaminami įvairiausi jauko priedai. Galima bandyti pakeisti jauko spalvą, kaip pasakojau, juodžemiu, moliu, maišant įvairių natūralios kilmės ingredientų, tačiau tuomet iš esmės keisis prievilo savybės. O bekvapiai ir beskoniai, tegul ir sintetiniai dažai kitų jauko savybių, išskyrus, suprantama spalvą, neįtakos.
Romualdas Žilinskas
