Karšiai nedideliuose ežeruose
Didelių karšių paprastai važiuojame žvejoti į didelius ežerus, Kuršių arba Kauno marias, Nemuno žemupį ir panašiai. Mažuose mūsų ežerėliuose tendencingai didelius karšius gaudo retas meškeriotojas. Dažniausiai tai būna vietiniai gyventojai, kurie puikiai pažįsta šalia esančio vandens telkinio žuvis, tiksliai nuspėja jų įnorius bei žino, kaip ir kada galima suvilioti plačiašonius.
Atvykėlius tokie ežerėliai neretai nuvilia, nes jų laimikis – smulkūs karšiokai, kokių galima pasigauti visur. Tuomet vandens telkiniui prilipdoma neperspektyvaus ežero etiketė, galvojama, kad jame yra pernelyg prasta mitybos bazė, o žuvų gyvena daug.
Žinoma, daugumoje tokio tipo vandens telkinių panašiai ir yra, todėl čia gyvenantys karšiai susmulkėja ir niekada nepasiekia optimalaus dydžio. Bet ne visur. Kai kuriuose ežerėliuose plaukioja ne venas rekordinis egzempliorius, tačiau tokias žuvis suvilioti – sudėtinga.
Pirmasis įspūdis dažnai gali būti apgaulingas: taip, kimba maži karšiukai, bet tai natūralu. Žuvų jaunikliai visada prisistato pirmieji, vos tik pasiūlai masalą ir jauką. Be to, juk mažųjų visuomet vandens telkinyje yra daugiau nei subrendusių individų, jie ne tokie atsargūs, tad ko daugiau galima tikėtis? Jau pats faktas, kad čia yra karšių – tikimybė, jog gali būti ir labai stambių tos rūšies atstovų.
Tipiniai „karšiniai“ ežerai, anot ichtiologų, nėra maži, bet ir ne gilūs, juose dažniausiai nemažai dumblo, kuriame gerai auga įvairiausios vandenžolės, čia savita mitybinė bazė ir panašūs dalykai, kuriuos vertina mokslininkai. Tad ar svarbiausia yra telkinio plotas?
Visa bėda, jog dauguma jiems tinkamų mažųjų ežerų jau vasaros viduryje ištisai apauga vandens augalais, kurie, užšalus telkiniui, ima pūti ir naudoja deguonį. Plačiašoniai paprasčiausiai išdūsta, gyventi čia gali nebent lynai ir karosai. Visgi vandens augmenija karšiams būtina, kadangi tik ant augalų jie išberia savo ikrelius, ir čia vystosi jų lervos. Paprastai šios žuvys labai apžėlusių vietų vengia, laikosi šalia jų esančiuose arba ir visai atviruose plotuose. Smulkūs karšiukai visgi šmirinėja arčiau žolėtų priekrančių, todėl nenuostabu, kad pirmieji papuola ant kabliuko.
Nedidelio ploto ežeriukas, kuriame, tikėtina, gali gyventi ar gyvena stambūs karšiai – maždaug 2,0–2,5 m vidutinio gylio. Tačiau yra dvi būtinos sąlygos. Vieną jau minėjau – tai atviri nuo povandeninės augmenijos plotai. Kitas, toks pat svarbus, veiksnys – duobės, kuriose plačiašoniai normaliai peržiemoja ir netgi didesnį atviro vandens sezono laiką čia glaudžiasi. Tokios duobės turėtų būti bent 4–5 m gylio. Beje, ežeruose bet kokiu atveju (sausmečiu ar užėjus liūtims) vandens lygis stabilesnis nei tvenkiniuose arba upėse. Tai be galo svarbu žuvų nerštui, kadangi ikrai gali normaliai vystytis – jie niekada nelieka krante ir jų nenuplauna stipri srovė.
Pagrindinis maistas, kurį vartoja karšiai, įvairiuose ežeruose gerokai skiriasi. Tai gana svarbu žinoti meškeriotojui, parenkant jauką bei masalą. Labiau apžėlusiuose telkiniuose didelę šių žuvų raciono dalį sudaro įvairios vabzdžių lervos, sraigės ir planktoniniai vėžiagyviai, apsiuvos. Ten, kur priekrantės zona ne taip apaugusi žolėmis, plačiašoniai daugiausia minta dreisenomis, šoniplaukomis, nors uodo trūklio lervų jie susiranda ir čia. Stambūs karšiai niekada neatsisako šiųmečių nespėjusių ūgtelėti žuvelių ar ką tik išsiritusių lervučių, nes tai – labai kaloringas maistas. Visgi toks jų pomėgis labiau išryškėja tekančiame vandenyje, kur gausiau visokių rūšių mailiaus ir aršesnė konkurencija tarp pačių žuvų.
Ežeruose gyvenantys stambūs karšiai daug atsargesni už savo upių ar tvenkinių gentainius. Ypatingai budrūs jie būna mažuose ežerėliuose. Čia retai kada pamatysi rytmetinį karšių „šokį“, kai jie be garso, dar nepakilus saulei, kaišioja savo nugaras. Taip pat plačiašoniai nečepsi, nesitrina kūnais į vandens augalus, todėl netgi žvejojant dažnai gali susidaryti įspūdis, kad didžiųjų „ližių“ ežerėlyje nėra. Jų žūklę apsunkina dar ir tai, kad atokiuose ežerėliuose gyvenantys karšiai nepaprastai bijo valčių. Nesvarbu, jei laikomasi visų atsargumo priemonių, ir valtį meškeriotojas irkluoja – šios žuvys tiesiog jaučia šalia esantį neįprastą didelį daiktą ir masalo neliečia.
Nedidelį „karšinį“ ežerą galima suskirstyti į keletą žvejybos zonų. Paprastai tokio tipo telkiniuose dugno reljefas būna pakankamai stabilus – t. y. priekrantės zona pamažu gilėja ežero vidurio link. Žinoma, ties statesniuoju krantu gali būti ir viena kita gilesnė duobė, kur yra puikių vietų stambių karšių žūklei. Bet tai – daugiau išimtis, nei tendencija. Todėl priekrantės plotuose (net jei tai ir atviri augalais neapaugę ruožai) dažniau galima tikėtis kuojų, karosų arba lynų kibimo. Nebūtinai visos šios žuvys čia gali gyventi, tačiau tokių atvejų irgi būna. Stambūs karšiai į panašias vietas gali atplaukti nebent neršti, nors po neršto jie neskuba iš čia kraustytis. Tuomet ir gali pasitaikyti galimybė pagauti kelių kilogramų plačiašonį tokiame jam nebūdingame ežero plote.
Kita zona yra pereinamoji, kurioje vyrauja 2–3 m gylis, tačiau tai – dar ne duobės šlaitas. Toks ruožas jau gerokai toliau nuo priekrantės, jame nėra vandens augalų arba galima rasti tik retus jų sąžalynus. Šiose vietose stambūs karšiai pasirodo reguliariai, bet dažniausiai ankstų rytą, vakarop arba naktį. Taip pat jie neplaukioja ratais išilgai kranto, bet pakyla iš duobės į tam tikrus plotelius, kuriuose yra įpratę rasti daug maisto. Čia karšių „pakilimas“ būna tam tikromis, konkrečiu metų laiku įprastomis, valandomis ir trunka dažniausiai ne ilgiau nei porą valandų. Ne kiekvienas meškeriotojas gali rasti šitokias jų maitinimosi vietas ir atspėti tikslų laiką, tad daugiau privalumų šiuo atveju visada turi vietiniai žvejai.
Bene pats perspektyviausias karšių gaudymo ruožas yra viršutinis duobės kraštas, kur plačiašoniai maitinasi ne tik reguliariai, bet ir žymiai ilgiau nei pereinamojoje zonoje. Tačiau žvejojant ant šlaitų iškyla kita problema – visuomet tenka labai tiksliai žuvims pateikti jauką ir masalą. Turint omeny, kad tokia žūklavietė yra tolokai nuo kranto, tai padaryti išties sudėtinga.
Labai neblogas „pagalbininkas“ tokio tipo telkiniuose yra šalia ežero nuolat gyvenančių ar turinčių poilsio sodybas žmonių padarytas ilgas lieptas, nuo kurio patogu meškerioto match tipo įranga. Tačiau didelė klaida būtų manyti, kad tie meškerės nematę karšiai ne itin paisys valo storio ar plūdės dydžio. Anaiptol – mažų ežerėlių didieji plačiašoniai yra labai atsargūs, ir storesnis valas arba nejautri plūdė jiems gali sukelti įtarimą. Jaukinama paprastai naudojant laidynę, nes ranka toli numesti jauką ne visada pavyksta. Taip pat galima prievilą supilti iš valties, o po to žvejoti nuo kranto.
Nors tokie ežerai yra kur nors Lietuvos užkampiuose arba žvejai juose retai gaudo karšius, bet nereiškia, kad tų vandenų plačiašoniai kibs tik ant tradicinio slieko ir nereaguos į firminius jaukus. Išimtis – jei vietiniai meškeriotojai šias žuvis įpratino prie savų prievilų ir masalų.
Atrodytų, kad labai vykęs įrankis tokiomis žūklės sąlygomis būtų feeder tipo dugninė, kuria galima ne tik nuolat taikliai užmesti jauką, bet ir pateikti masalą toli nuo kranto. Kaip rodo praktika, dugninė patikimesnė didesniuose ežeruose. Sunku pasakyti, kodėl nekimba karšiai masalą siūlant dugninėmis. Galiu tik spėlioti, kad galbūt tuose ežerėliuose yra per daug dumblo ir masalas prasmenga jame. Yra sistemėlių, kurios leistų pateikti žuvims vilioklius ir tokiame minkštame dugne, galbūt per mažai bandoma taip daryti, žvejams trūksta įgūdžių. Kita vertus, maži ežerai, kaip minėjau, dažnai apaugę priekerantėje įvairiais žolynais, tad paprasčiausiai dugnine juos meškerioti nepatogu. Žinoma, tokios įrangos taip pat negalima „nurašyti“, tačiau nesuviliojus stambių karšių dugnine, jie kažkodėl visai sėkmingai kimba žuvaujant plūdine. Taip man yra nutikę ne sykį...
Romualdas Žilinskas
