Interpretacijos apie spiningą. Akcija

Visgi mūsų literatūroje apie mėgėjišką žūklę šią charakteristiką vadina kas kaip nori: spiningo linkiu, greičiu, kietumu ar dar kitaip. Iš esmės kaip pavadinsi – taip nepagadinsi, svarbu, kad skaitytojas suprastų apie ką kalbama. Pasaulyje įprasta išskirti tris meškerykočio akcijos tipus, nors kai kurių spiningų negalima priskiri nė vienam iš jų, nes gali būti ir tarpiniai variantai. Taip pat gali būti žymimi ir aukštutinę bei žemutinę ribas viršijantys tipai pridedant žodelius extra, ultra ir kt. Tuomet jau atsiranda keturi ar net penki spiningų tipai.

Čia yra panašiai, kaip ir su aukšto modulio anglies pluoštu, nes skirtingų firmų vertinimas saviems gaminiams gali gerokai skirtis. Tačiau žymių bendrovių spiningų įvardijimas vienu ar kitu akcijos tipu praktiškai labai panašūs, ypač jei jie pagaminti toje pačioje šalyje. Turiu galvoje ne pigius kiniškus kotus, bet kur nors Didžiojoje Britanijoje ar JAV padarytus įrankius. Arba bent jau gamintus Azijos šalyse, bet griežtai laikantis nurodytų užsakovų technologijų. Tiksliausiai nustatyti spiningo akciją galima pagal blanko išlinkimą esant maksimaliam nurodytam jo užmetimo svoriui. Aišku, nebūtina eiti prie artimiausio vandens telkinio ir svaidyti masalą, patyrusiam žvejui pakanka įremti meškerykočio viršūnę į sieną ir truputį spiningą palenkti arba tiesiog jį pamojuoti rankose.

Jei prieš gerą dešimtmetį akcijos gana dažnai būdavo užrašomos ant spininginių blankų šalia užmetimo svorio, ilgio ir kitų parametrų, tai dabar beveik niekas apskritai nesivargina jų nurodyti. Manyčiau, kad taip daroma dėl dviejų labai skirtingų priežasčių.

Pirmoji – pigus meškerykotis „iškeptas“ kur nors toli rytų Azijoje pagal varganos firmelės užsakymą ir yra skirtas „plačiosioms liaudies masėms“. Tai universalus įrankis pradinukams arba tiksliau – niekam tikęs spiningas.

Antroji priežastis galbūt ir turi rimtesnį pagrindą. Nurodyta akcija gali apriboti meškeriotojo norą pirkti vieną ar kitą spiningą, nors iš tiesų jam kaip tik toks įrankis ir labai patiktų. Tiesiog tai yra būdas duoti pasirinkti daiktą jį paėmus į rankas.

Pats kiečiausias, mažiausiai linkstantis meškerykotis yra labai greitos akcijos arba, kaip įprasta rašyti extra fast. Jo akivaizdus linkis matysis ne daugiau, kaip ties ketvirtadaliu spiningo, praktiškai nuo apkrovos sulinks tik pati spiningo viršūnėlė. Nuėmus apkrovą spiningas akimirksniu išsitiesins. Todėl žvejai sakys, kad šis įrankis yra labai greitas arba labai kietas, arba labai greitos akcijos. Pridurčiau, jog ir labai jautrus.

Minėtas meškerykočio akcijos tipas yra, galima sakyti, jau viršijantis aukštutinę ribą, kadangi labiau įprastas ir dažnesnis variantas vadinamas tiesiog fast – t. y. greitas. Tokio spiningo linkis juntamas nuo trečdalio jo blanko ir mažiau, todėl extra fast gali net nebūti nurodomas. Vėlgi, grįšiu prie to paties, ką jau sakiau – šitokią informacija veikiau rasite kataloguose, bet ne užrašytą ant spiningo blanko.

Kada spiningas linksta maždaug nuo vidurio, bet ne mažiau kaip iki trečdalio jo ilgio, gamintojai tokį tipą vadina moderate. Tiesioginis vertimas iš anglų kalbos reikštų – vidutinis. Mūsų žvejai įpratę tokio tipo įrankį vadinti pusiau paraboliniu. Beje, tai labiausiai spiningautojų mėgstamas meškerykotis, nes yra pats universaliausias. Nors tuojau pat suabejočiau, tad pasitaisysiu – buvo mėgstamas anksčiau arba mėgstamas pradedančiųjų spiningautojų dabar, pastaruoju metu vis dažniau žuvaujama su kietais greitos akcijos spiningais.

Parabolinius arba labai lanksčius spiningus gamintojai žymi žodeliu slow – lėtas. Toks meškerykotis nuo apkrovos sulinksta nuo trijų ketvirčių viso ilgio iki pusės. Mums tai jau „karvės uodega“, nors amerikiečiai daugiau nei europiečiai mėgsta tokio tipo spiningus ir netgi dar minkštesnius. Šie meškerykočiai yra mažiausiai jautrūs ne tik todėl, kad smarkiai sulinksta, bet dar ir dėl to, jog prireikia daugiau laiko iki spiningo blankas nuėmus apkrovą vėl sugrįžta į tiesią padėtį. Bene labiausiai juntamas skirtumas tarp labai lėtos ir greitos akcijos spiningų yra masalo užmetimo greitis. Turiu omenyje laiko tarpą, kuomet padaromas mostas ir masalas ima laisvai skrieti.

Užsimojus paraboliniu spiningu, jis smarkiai išsiriečia ir praeina kelios akimirkos kol jo viršūnė, gerokai palinkusi metimo kryptimi, tiesiog pati pasiunčia vilioklį link numatyto taško. Žvejo ranka tuo metu jau būna sustojusi. Greitos akcijos spiningas veikia praktiškai taip pat, bet kadangi dabar linksta tik nedidelė meškerykočio dalis, viskas vyksta gerokai greičiau. Beje, laikas, kuris sugaištamas pradinei metimo fazei paraboliniu spiningu, yra kompensuojamas pačioje pradžioje laisvo masalo skriejimo, nes vilioklis sviestas tokio tipo įrankiu išmetamas su... didesne jėga. Tai elementarūs fizikos dėsniai, nors iš karto viskas gali pasirodyti atvirkščiai.

Kokia išvada? Vilioklį numesime toliau be didesnių pastangų būtent tuo mažiau pas mus mėgstamu lėtu kotu. Beje, kažkada tokius aš labai dažnai naudojau.

Kitas, gal ne taip ryškus skirtumas yra tas, kad užmetimo svorio intervalai, lyginant greitus ir lėtus spiningus, smarkiai skiriasi. Atkreipkite dėmesį, jog ant kietų spiningų blankų pažymėti skaičiai vienas nuo kito yra gerokai arčiau, nei ant minkštų. Tarkim, greitos akcijos panašaus užmetimo svorio ribos bus 10–20 g, pusiau parabolinės – 7–21g, o parabolinės jau žymėsis 5–25g. Reikėtų pažymėti, jog tokios ribos netgi nėra visai tikslios, jos gali būti kažkiek mažesnės arba didesnės, tačiau tendencija yra būtent tokia. Ir nors minkštų spiningų jos palyginti ir taip jau yra išplėstos, bet, lyginant su kietais, tos ribos gali būti viršytos į vieną ar kitą pusę dar labiau. Pavyzdžiui, paraboliniu meškerykočiu, ant kurio nurodytas minimalus svoris yra 5 g, be vargo tikriausiai galėsime mėtyti ir 2 g masalus, o su fast tipo spiningu, kurio užmetimo svoris irgi nuo 5 g, tai padaryti seksis gerokai sunkiau. Arba jeigu maksimali svaidymo masė su minkštu spiningu bus 20 g, be baimės žvejosime ir su 25 g masalais, bet tokiu pat kietu meškerykočiu tai daryti bus rizikinga, nes spiningas gali nebeatlaikyti perteklinės apkrovos metimo metu.

Tą patį galima pasakyti ne tik apie galimybę užmesti įvairaus svorio vilioklius, bet ir apie patį užmetimo nuotolį. Be ilgų išvedžiojimų pasakysiu, kad su kietais spiningais maksimaliai toli nusviesti masalą galima dažniausiai tik tada, kai tas masalas yra ties nurodyto svorio ribos viduriu arba viršuje, o parabolinis spiningas vilioklius sviedžia maksimaliai toli, jei masalų masė yra kur kas platesnio diapazono.

Paradoksas, tačiau parabolinės akcijos spiningai dažniausiai gaminami iš mažesnio modulio anglies pluošto ir yra pigesni. Beje, kainą kažkiek lemia ir paklausa, nes tokio tipo spiningai pas mus dabar gerokai mažiau perkami. Jei moderate akcijos spiningų žūklės prekių parduotuvėse rasite, tai slow – tarsi kokia nykstanti rūšis, galbūt pasitaikys koks nors senas kotas iš ultralight serijos arba pigus, pagamintas iš kompozitinių medžiagų travel tipo kotas. Galbūt koks nors specializuotas velkei skirtas spiningas... Natūralu, kadangi tiek tvičingavimui, tiek džigavimui, tiek drop shot gaudymui ir visai eilei naujausių spiningavimo stilių reikalingi būtent kieti fast kotai, nes jais geriausiai valdyti masalą, jie yra patys jautriausi – kibimas puikiai juntamas ranka.

Greitos akcijos meškerykočiai irgi turi savų privalumų. Jei duotume žvejui kastingistui pasirinkti spiningą, jis be jokios abejonės imtų kietą. Nėra net ko ginčytis – tokiais meškerykočiais masalą galima užmesti gerokai taikliau. Kadangi žvejoju su įvairiais spiningais, galiu pasakyti, jog ilgesnį laiką pagaudžius minkštu kotu ir į rankas po to paėmus kietą spiningą, prireikia žymiai daugiau laiko adaptuotis nei atvirkščiai. Apskritai kai kurie žvejai negali pakęsti labai lanksčių meškerykočių, nes praktiškai visą savo gyvenimą žuvavo tik su standžiais. Įdomu tai, kad įpratę prie standesnių spiningų žvejai, dar net nelabai sugeba užmesti masalą, jei spiningas itin minkštas ir ilgas. Pabandykite, įsitikinsite, čia jau rankos mostas reikalingas kaip žuvaujant museline meškere, na, kažkas panašaus – sviedžiama su tam tikra pauze jaučiant, kur tuo metu už nugaros yra vilioklis...

Greitos akcijos spiningu geriau pakirsti žuvį. Tačiau nereikia šito fakto labai sureikšminti. Reikalas tas, kad gaudant sterkus, stambias lydekas, šamus kieti meškerykočiai iš tiesų labai praverčia. Bet kada tokiu spiningu bandoma žvejoti ešerius, jo standumas kartais tik trukdo. Būna dienų, kai dryžuotieji labai vangiai maitinasi ir tiesiog tik lūpomis bando čiupinėti masalus. Ešerių lūpos plonos ir kietu spiningu žvejys paprasčiausiai jas suplėšo. Ypač sunku būna taip pakirstą kuprių parsivesti iš gilumos – jis tiesiog nusipurto nuo kabliuko.

Paraboliniai meškerykočiai puikiai amortizuoja ir kada masalą staigiai griebia stambi žuvis, o valas yra nepamatuotai plonas – žvejys dar gali tikėtis, kad laimikis pirmu smūgiu nenutrauks valo. Taip kartais atsitinka, kai vilioklį čiumpa labai stambus salatis ar šapalas – jie tiesiog prilenkia mažo užmetimo svorio spiningo viršūnę prie vandens. Šapalai lyg tyčia labai mėgsta mažyčius masalus, juos toliau užmesti storu valu sudėtinga, todėl tenka žvejoti ties pavojinga riba. Bet po to prasideda kitos bėdos: labai lankstus mažo užmetimo svorio spiningas linksta vos ne nuo rankenos ir juo suvaldyti stambią žuvį praktiškai neįmanoma.

Kita vertus, kada minėti ešeriai nenoriai maitinasi, jie stuksena per masalą ir su mažiau jautriu parabolinės akcijos spiningu tokio kibimo galima nė nepajusti. Pakirtus stambią lydeką kur kas užtikrinčiau jausimės vargindami ją vidutiniškai minkštu meškerykočiu ežero gilumoje, o forsuotai traukti iš žolių tankumyno bus geriau kietu spiningu. Suprantama, abiem atvejais turiu omenyje ir atitinkamą užmetimo svorį, bet ne kotus, kuriais žuvauja ultralight mėgėjai.

Romualdas Žilinskas