Ieškok lydekų ten, kur... jų nebūna
Sudėtinga pasakyti, daug mūsų upėse lydekų ar ne. O sudėtinga jau vien todėl, kad ne visos upės ar upių atkarpos patinka šioms plėšrūnėms. Jei Nemune arba Neryje, paėjęs krantu kilometrą ar du, vis tiek pagausi bent vieną dantytąją, tai tokiose upėse, kaip Šešupė ar Šventoji jų gali nerasti ir labai ilgame ruože. Apie mažesnes upes nė nekalbu, nes kai kuriose, galima pagalvoti, kad tokios žuvys apskritai negyvena.
Kita vertus, daug kas priklauso nuo metų laiko ir kokio dydžio lydeką mes vertiname kaip potencialų laimikį. Vasarą, rudens pradžioje šios plėšrūnės būna gerokai judresnės ir daug dažniau keičia savo mitybos vietas. Net nerašau „pasalos“ vietas, kadangi esu begalę kartų matęs, kaip lydekos anksti ryte, vakarais atplaukia į sraunias seklumas, netgi tipines rėvas ir ten aktyviai medžioja smulkias žuvis.
Tiesa, paprastai tai būna iki pusantro kilogramo grobuonės, dažniausiai dar smulkesnės, tačiau faktas – jos tuomet maitinasi tarsi kokie ešeriai ar salačiai. Beje, lydekos čia plėšikauja pagal grafiką, visada panašiu laiku ir taip gali tęstis savaitę, dvi ar net mėnesį.
Kitaip nutinka staiga kintant vandens lygiui, tarkim, po ilgos ir galingos liūties. Tada nedidelės lydekaitės tarsi neranda sau vietos ir jų galima pagauti po kelias nežengus nė žingsnio į šalį. Manding, tuomet staiga pasikeitusios aplinkos sąlygos, verčia koncentruotis mailių nedideliuose upės plotuose. O kur yra daug maisto, ten visada atsiras ir to maisto vartotojų. Juk pakilus vandeniui smarkiai pagreitėja tėkmė, susidrumsčia vanduo, smulkios žvynuotosios glaudžiasi arčiau krantų, nes ten ramiau ir gali rasti ką nors užkąsti, o paskui jas atplaukia ir lydekos.
Pastaruoju atveju galima pagauti lydekų ten, kur anksčiau galbūt jos niekada nėra kibusios. Tačiau tai truks neilgai – gal dieną, gal dvi, kol bent truputį stabilizuosis vandens lygis, išsisklaidys smulkios žuvys ir, suprantama, tų žuvų pasigviešusios praryti plėšrūnės.
Menu, sykį po ilgai trukusio lietaus ir vėl stojus giedrai, atėjau prie Nemuno su mintimi pagauti ešerių, bet ten, kur visada juos viliodavau, vieną po kitos ištraukiau penkias iki pusės kilogramo lydekaites. Suprantama, ant nedidelių voblerių. Nuėjęs krantu apie pusantro kilometro radau dar vieną vietą, kur ir vėlgi sugundžiau tris panašaus dydžio aštriadantes tuo pačiu ešeriavimo principu, kada mėtai masalus į vieną nedidelį plotą.
Kitą dieną lydekų nei ten, nei kitur nebuvo nė kvapo, nes toje upės atkarpoje apskritai jos būdavo retas laimikis. Žodžiu, viskas atsistojo į savo vietas.
Kodėl naujokams sekasi
Įdomi situacija, nes paprastai lydekos, o dabar jau kalbu ir apie vidutines, netgi pakankamai stambias šios rūšies plėšrūnes, grupuojasi atvėsus vandeniui ir tai puikiai žino visi žvejai. Antroje rudens pusėje „lydekiniuose“ didesnių mūsų upių ruožuose visada apstu spiningautojų ir gana dažnai jie nelieka nusivylę.
Vienas toks Nemune yra aukščiau žinomos Vilkijos rėvos. Ten krantas nei status, nei lėkštas, upė teka vienodai vidutiniu greičiu, tiesiai. Iš pirmo žvilgsnio, labai neišsiskirianti kelių kilometrų atkarpa, kur naujai atvykęs žvejys gal nė nesusigundytų užmesti masalo. Bet toje tiesėje gilu, yra povandeninės augmenijos, dugnas nelygus ir tai veikiausiai pritraukia lydekas. Suprantama, yra ir ką ėsti, nes kitu atveju lydekos čia neatplauktų ir plūdininkai ar dugnininkai nevažiuotų meškerioti.
Nors veikiau reikėtų sakyti, kad visa tai buvo, nes dabar ten upę išvalė žemkasės ir vargu ar pagausi didesnį nei poros šimtų gramų ešerį, apie lydekas net minčių neturiu. Praėjus kuriam laikui vėl atsiras žuvų, bet kiek to laiko turi praeiti, neatsakys niekas. Taip atsitiko ir prie kai kurių Nemuno dambų, kur buvo visiems gerai žinomi „lydekynai“. Beje, apie dambas...
Jei dambų yra ištisa virtinė, paprastai lydekos tinkamas sau vietas renkasi atsižvelgdamos į savo gabaritus. Tai natūralu, nes stambios grobuonės tyko stambesnių aukų, tad paprastai renkasi ir didesnį gylį. Didesnio kąsnio neatsisakytų ir mažesnė lydeka, tačiau jai lengviau susimedžioti smulkių žuvų, juolab, ji pati gali atsidurti grobio vietoje. Todėl smulkesnės plėšrūnės, kurių būna daugiau, tūno priešais dambas, kur gylis vargiai ar siekia 1,5 m vasarą bei rudens pradžioje.
Stambios grobuonės nuo kranto išlaiko padoresnį atstumą, paprastai tupi ties ramaus ir greitesnio vandens riba, kur dugnas leidžiasi į gelmę, ten jau yra daugiau nei 2 m gylio. Arba ramiai laukia aukų už dambų, kur yra dar giliau ir teka vidutinio dydžio tėkmė, vanduo sūkuriuoja, srovės sklaidosi. Jei uždambyje yra gilios duobės, kas būna tikrai ne visur, tuomet net labai didelė lydeka gali tūnoti arti kranto ramioje, regis, niekuo neypatingoje įlankoje. Dėl šios priežasties ne visos dambos tinkamos stambių plėšrūnių viliojimui, arba, jei tiksliau pasakius, prie vienų dambų žymiai daugiau galimybių suvilioti didelių lydekų nei prie kitų.
Ir visa tai taip pat puikiai žino spiningautojai, kurie dažnai atvažiuoja čia žvejoti. Bet tas žinojimas kitąsyk daro meškos paslaugą, kadangi svarių aštriadančių nedaug, be to, jos konservatyvesnės ir savo medžioklės plotus keičia ne taip operatyviai, kaip smulkios jų gentainės.
Noriu pasakyti, jog kartais koks nors pirmąsyk toje upės atkarpoje žvejojantis spiningautojas pagaus vertesnį laimikį ar daugiau stambesnių lydekų, nes jis nežuvavo nuolat žvejų lankomose ir nugaudytose vietose. Beje, galimai tas meškeriotojas mėtys ir iki tol mažai naudotus masalus, kas irgi gali būti nemenkas pliusas, nes gerai išanalizavę vietinių plėšrūnių pomėgius spiningautojai droš „patikimais“ viliokliais iki pažaliavimo, nors galbūt lydekoms jie atsibodę arba tądien tiesiog neskanūs.
Menu, kuomet kažkada vykdavome prie dambų keturiese ar penkiese viena mašina, visada traukdavau žuvauti ne ten, kur bandydavo laimę kartu atvykę žvejai – jie eidavo lydekauti į gerai žinomas „topines“ vietas. Bet atsiskirdavau nuo bičiulių ne todėl, kad esu kažkoks gudresnis ar panašiai, tiesiog mėgstu žuvauti vienas.
Kai nežinojimas tampa privalumu
Jei reikėtų įvardyti tinkamiausią upę lydekoms, net nesudvejočiau – tai Nevėžis. Nors aš straipsnio pradžioje ir kalbėjau apie sraunumas, bet jas paminėjau veikiau kaip išimtinį atvejį, kuris būna esant tam tikroms sąlygoms. Nes lydekos nėra greitai tekančio vandens mėgėjos, joms labiau patinka gilesnės, o ne seklesnės upės. Vėlgi kalbu apie normalaus dydžio aštriadantes. Paradoksas, tačiau būtent Nevėžyje stambių lydekų pagausi mažiau nei, tarkim, joms ne itin tinkamoje Neryje. Anksčiau buvo priešingai, ir tai savaime suprantama. Bet dabar jau ne. Kodėl?
O todėl, kad Nevėžyje, ypač jo žemupyje, kur, mano galva, idealiausios sąlygos stambioms grobuonėms, žvejų yra devynios galybės. Aišku, ne visi spiningautojai lydekauja, kaip tik dauguma žvejoja ešerius, gal kiti gundo šapalus, bet lydekos to nežino ir čiumpa ne joms skirtus masalus. Trumpiau tariant, čia stambiosios plėšrūnės yra sunkiai suviliojamos, nes atsižiūrėjusios įvairių vilioklių į valias arba išgaudytos.
Kur didelių plėšrūnių yra net ir šiuo metu Nevėžyje, manau, kad žinau. Ne, ne visiems meškeriotojams pažįstamoje žymiojoje duobėje (nors gal ir ten), turiu omenyje kitą vietą. Bet sugundyti grobuones bus itin sudėtinga. Dėl dviejų priežasčių. Vieną jau paminėjau – didesnės lydekos šioje upėje kimba nenoriai. Antroji – toje žūklavietėje beveik neįmanoma nenutraukus pravesti masalų. Net jei naudosi kokius nors neužsikabinamus, ar apskritai nuimsi nuo vilioklių kabliukus, vis tiek įpainiosi valą į gausius dugno šiekštus. Va todėl ten ir tupi didelės lydekos. Beje, prieš du ar tris dešimtmečius jų toje žūklavietėje irgi būdavo. Tačiau šitokių savo žinojimų, nepykit, neviešinsiu.
Šventojoje, Neryje yra priešingai. Ne visur, nes rastume ir šiose upėse ruožų, į kuriuos žvejai ateina tikslingai gaudyti lydekų. Bet ten, kur spiningaujančių aštriadantes nėra, arba vaikšto krantu koks nors, gaudantis vobleriais, blizgėmis ar guminukais „kas paklius“, žvejys, bus bene didžiausia tikimybė suvilioti neeilinio dydžio lydį.
Galima tai laikyti atsitiktinumu, tačiau, aš stengiuosi „privesti“ mintį iki to, kad galbūt tai tampa šių laikų tendencija. Deja, žvejo nusivylimui, o lydekos naudai, užkibę dideli „fuksai“ dažnai išneša sveiką kailį, nes nukanda per plonus fluorokarboninius pavadėlius, nutraukia valą, nes paprasčiausiai pasinaudoja netikėtumo faktoriumi – spiningautojas nesitiki tokio stambaus laimikio.
Man taip nutikę dešimtis kartų, nors tikrai nesu spiningavime naujokas. Beje, neretai lydekos nutrūkdavo dar ir todėl (o tai irgi yra netikėtumo faktorius), kad jas būdavo nepatogu traukti. Tarkim, pasirenku kokį nors kranto skardį, kur pasroviui guli pusiau nuvirtęs medis, tėkmė – tik palei pat sausumą lėtesnė, toliau nuo kranto ji smarki. Tokioje žūklavietėje šiaip ne taip kone viena koja atsistojęs ant stataus kranto tikiuosi suvilioti šapalą – pasroviui leidžiu mažą plaukiantį voblerį.
Bumt – sega tą masalą stambi lydeka. Iš kur ji ten atsirado, kodėl griebė tokį smulkų vilioklį – tik ji ir ponas Dievas žino. Bet faktas, jog mano spiningas perlinksta, valas nuo ritės vyniojasi tarsi užkibus dešimties kilogramų lašišai ar šamui, nes aštriadantė šovė į stiprią tėkmę, plaukia pasroviui ir dar pakišo valą po šakas vandeny merkiančiu karklu... Devyniais atvejais iš dešimties kovos baigtis bus aiški, dešimtuoju – daugiau pagelbės Fortūna nei mano patirtis.
Šio rašinio reziumė yra jo pavadinime. Apie tipines lydekų pamėgtas vietas šiek tiek užsiminiau straipsnyje, apie jas esu rašęs ir dar rašysiu ne sykį.
Romualdas Žilinskas
