Guminukas pavasariui
Nemaža dalis spiningautojų dažniausiai spiningą į rankas paima tuomet, kai pasibaigia draudimas gaudyti lydekas. Masalai būna patys įvairiausi ir kas keisčiausia, jog guminukai sezono pradžioje nėra tokie populiarūs, kaip žvejojant aštriadantes rudenį.
Visgi šie viliokliai pavasarinio lydekų šėlsmo metu gali būti (ir būna!) kartais gerokai pranašesni už sukriukes, vartikles ar voblerius. Bet, kad taip atsitiktų, reikia žinoti kur, kaip ir kokiu silikoniniu masalu žvejoti.
Kur pavasarį ieškoti lydekų, tikriausiai žino kiekvienas bent kiek su spiningavimo subtilybėmis susipažinęs žvejys. Na, bent jau teoriškai. Nesiplėsiu, bet pasakysiu trumpai – tose telkinio vietose, kur vanduo bus pats šilčiausias.
Ir teoriškai, ir praktiškai, tai būtų seklios įlankos beveik nepriklausomai nuo vandens telkinio tipo. Žinoma, tekančiame vandenyje lydeką aptikti galima kartais ir ne visai būdingose tokiam metų laikui vietose, kas tikslingai šių žuvų ieškančiam žvejui apsunkina, o diletantui palengvina žūklę.
Taip pat upėse „lydekinių“ vietų daugiau ir dėl tokių vandens telkinių specifikos – juk čia žuvys nuolatos migruoja, o upių ruožai gali smarkiai skirtis gyliu, dugno sudėtimi ir reljefo pobūdžiu, srovės stiprumu. Bet bendrais bruožais net ir upėse yra aštriadančių susibūrimo vietų (įlankas jau minėjau), kurios išsiskiria menkesne srove, nedideliu ar vidutiniu gyliu.
Taip pat labai tikėtina, jog tokiuose plotuose anksčiau ar vėliau atsiras daug vandens augalijos, tad dugnas paprastai būna minkštas su didesniu dumblo sluoksniu. Visai natūralu, kad vanduo čia bent vienu laipsniu bus šiltesnis nei upės viduryje, nes tamsus dugnas ir nedidelis gylis (maždaug iki 2 m, nors paprastai tai būna 1,0-1,2 m seklumos) leidžia vandenį sušildyti saulei per pusdienį.
Minkšto silikono privalumai
Taigi tas minkštas dugnas ir nedidelis gylis riboja spiningautojo masalų pasirinkimą, dėl ko dalis guminukais vasarą ar ypač rudenį žvejojančių spiningautojų pavasarį jų atsisako ar gaudo tokiais masalais daug rečiau.
Mūsų žvejai puikiai įvaldę džigavimo techniką. Tačiau prisirišimas prie tam tikro spiningavimo stiliaus kartais ir „pakiša koją“, kadangi mėnesiui ar dviem žvejys nebando keisti sau įprastos gaudymo manieros jam mielesniais ir labiau žinomais masalais, o veikiau pasirenka kitus vilioklius.
Įprastinė džigavimo technika sekliuose vandenyse iš tiesų yra bevaisė, jei tai daroma sunkiais galvakabliais arba ofsetinėmis galvutėmis. Bet nereikia ir manyti, jog pats geriausias guminuko traukimo principas sekliuose vandenyse traukti jį tolygiai.
Čia taip pat galimi kai kurie džigavimo elementai, nes naudojant lengvus galvakablius masalą įmanoma priversti kristi ir kilti nepaliečiant dugno arba tik palietus jį vėl grįžti į pradinę padėtį. Greitinant ir lėtinant ritės rankenėlės sukimąsi galima guminuką traukti banguota trajektorija. Ar tai duoda daug naudos – įsitikinsime tik praktiškai.
Mano nuomone, dabar pagrindinis akcentas gaudant guminukais yra ne tiek jų traukimo technika, bet teisingas pačių masalų pasirinkimas. Tad kokie jie turi būti?
Pradėti reikėtų nuo to, kad silikoniniai viliokliai yra gaminami iš įvairių šios medžiagos derinių, mišinių, kurių „receptūrą“ žino tik firmos gamintojos. Todėl vieni jų būna iš minkštesnės „gumos“, kiti – kietesni. Tai gana svarbus aspektas, kadangi nuo medžiagos minkštumo priklauso ir masalo darbas po vandeniu.
„Minkštą“ guminuką galima traukti lėtai ir jis jau ims pakankamai išraiškingai vingiuoti savo kūnu ar uodegine dalimi ar, jei tai kokia nors lervos imitacija, kojomis, ūsais, ataugomis ir panašiai. „Kietas“ guminukas dirbs tada, kai bus traukiamas arba labai greitai arba gaudant su sunkiu galvakabliu, t. y. džigaujant, kuomet galvutės masė skęstantį masalą priverčia vibruoti maksimaliai.
Tokio gaudymo technika yra pagrįsta staigiais judesiais, kada vilioklį priverčiama dirbti agresyviai. Dauguma šio spiningavimo stiliaus entuziastų tvirtina, kad prie sunkaus galvakablio labiau dera „kietesnė guma“, tvisteriai su siauresnėmis ir trumpesnėmis uodegėlėmis, riperiai turintys mažiau karpytas uodegėles bei siauresnį, su nuolaidesniu kampu uodeginį „peleką“, trumpesnį uodegos strampą ir taip toliau.
Tokie pat masalai geresni ir labai srauniame vandenyje, kadangi vilioklius papildomai veikia galinga upės tėkmė. Žodžiu, guminuko forma vaidina ne menkesnį vaidmenį nei medžiaga iš kurios jis pagamintas. Reziumuojant tenka pasakyti, jog sekliuose vandenyse geriausias silikoninis masalas yra lengvas, pagamintas iš minkštesnės medžiagos ir turi tokią kūno formą, kuri priverčia į vibruoti lėtai traukiant.
Susiaurindamas straipsnio temą labiau norėčiau apsistoti ties riperiais, nes kaip bebūtų, tokios formos viliokliai yra patys populiariausi. Galbūt nuomonė ir ginčytina, bet manyčiau, jog šioms vadinamosioms „guminėms žuvelėms“ silikono minkštumas yra svarbesnis nei kitiems iš silikono pagamintiems masalams, kadangi jų uodeginės dalies virpesių amplitudė ir virpėjimo dažnis dėl siauros uodegos formos būna panašus.
Kažkiek uodegos mostų plotį padidina jos ilgis, taip pat joje esančios įdubos, iškirpimai ir uodeginio „peleko“ dydis bei atsilenkimo kampas (kuo jis didesnis lyginant su kūno išilgine ašimi, tuo yra didesnis pasipriešinimas vandeniui, o tai reiškia, kad išgaunamas platesnis uodegos mostas).
Spalva irgi svarbi
Ne ką mažesnę reikšmę sėkmingai žūklei turi ir teisingai parinktos guminukų spalvos. Jei manęs kas paklaustų, kokios geriausios pavasarį bendrąja prasme, pasakyčiau, kad ryškios, erzinančios provokuojančios. Bet čia panašiai, kaip ir apie silikoninių masalų pravedimo techniką – nereikėtų tik tuo užsiciklinti, kadangi pavasaris pavasariui nelygu ir galimai lydekos jau seniai išneršusios, todėl išplaukusios į gilesnes vietas, galbūt upės nusekusios, vanduo telkiniuose drumstas ar labai skaidrus ir taip toliau, ir panašiai.
Jei remtis mokslininkų nuomone, raudoni, rausvi, alyviniai masalai netenka savo tikros spalvos jau 3 m gylyje. Tačiau sekliau visi šie atspalviai matomi puikiai ir ypač yra mėgstami ešerių. Straipsnis lyg ir akcentuotas į lydekų žūklę (raudona spalva lydekoms ypač gera nedideliuose sekliuose tvenkiuose ir ežerėliuose vėlų rudenį), bet, manau, kad nė vienas žvejys neatsisakytų stambių ešerių, kurie, beje, tokiu metų laiku pasitaiko neretai gaudant aštriadantes. Jos irgi nespjauna į raudonus atspalvius pavasarį, bet tai nėra pagrindiniai viliokliai tokiu metų laiku, labiau lydekos čiups oranžinius arba švelniai rausvus, alyvinius. Labai geras variantas yra pusiau perregimi oranžiniai su geltonais blizgučiais.
Tipiniai pavasarinei žūklei skirti masalai veikiausiai būtų geltonos, žalsvos, salotinės spalvos. Tiesą sakant ir vasarą tai yra pačios pagrindinės spalvos viliojant aštriadantes nedideliame gylyje. Tai gana keista, nes žalia spalva matoma iki 5 m gelmėje, o geltona ir dvigubai giliau. Taip pat geltona ir salotinė spalvos puikiai regimos drumstame vandenyje, o šiltuoju metų laiku vanduo kaip taisyklė išskaidrėja.
Nors gal ir ne visur – upėse toks reiškinys dažnas, tačiau stovinčiuose telkiniuose gali prasidėti vandens „žydėjimas“ ir kitos šiltam vandeniui būdingos panašios „anomalijos“. Kita vertus, telkinys telkiniui nelygu, kai kur vanduo visada balzganas dėl ten gausiai gyvenančių karpių ir galbūt apibendrinimas šiuo atveju nelabai tiktų.
Neblogų rezultatų faktiškai visais metų laikais pasiekiama gaudant lydekas, ešerius, netgi šapalus „tepaliniais“ guminukais. Rudai žalsvas „murzius“ tinkamas ir pavasarį, kai saulė prasimuša pro debesis, o vanduo jau būna gerokai nuskaidrėjęs. Prie universalių (saulėtomis dienomis) priskirčiau ir salotinį su mėlyna arba violetine nugara. Beje, toks labai patinka ir sterkams, ešeriams.
Apie baltus ir perlamutrinius guminukus, kurie turi juodas, rudas, mėlynas nugaras, galima pasakyti, kad jie universalūs visais metų laikais, tokie masalai geri bet kokiu oru, bet kokio skaidrumo vandenyje, nes, kaip sakoma „klasika nemari“. Reikėtų užakcentuoti, jog baltas raudongalvis yra tipinis lydekinis vilioklis. Pieno spalvos baltumo su ryškesne mėlyna nugarėle būtų „giluminis“, nes balta spalva yra matoma labai giliai, o mėlyna net didesnėje negu 10 m gelmėje.
Kaip kitą gelmėms tinkamą masalą paminėsiu ir violetinį, nes panašiai, kaip ir mėlyni, tokie masalai nepraranda savo spalvų gilumoje net ir esant prastam apšvietimui. Pavasarį violetiniai atspalviai man nelabai pasiteisindavo, tačiau daug blizgučių turintis pusiau perregimas violetinis guminukai labai patiko lydekoms apniukusiomis dienomis. O juk tai irgi yra gilumoje skirti žvejoti masalai.
Aišku, čia toli gražu ne visos tinkamos lydekoms pavasarį spalvinės variacijos, jų yra gerokai daugiau.
Romualdas Žilinskas
