Dviejų colių guminukai. Apie skirtingus colius ir ešerių žūklavietes
Norint susidaryti aiškesnes išvadas apie kokius nors masalus, nepakanka nueiti prie vieno ežero ar upės ir pažuvauti, tarkim, penkis kartus. Tam reikia pusšimčio, šimto žūklių ir kiek įmanoma įvairesnėmis sąlygomis, pageidautina keliuose vandens telkiniuose. Maždaug nuo liepos vidurio tuo ir užsiėmiau.
Bandymų objektas buvo dviejų colių riperiai, kuriuos norėjau pratestuoti būtent tekančiame vandenyje, kadangi, mano nuomone, spiningavimas mikromasalais upėse yra sudėtingesnis nei ežeruose ir tvenkiniuose. Suprantama, žūklė pastaruosiuose telkiniuose taip pat ne iš tų lengvųjų, čia taip pat rastume begalę savitų niuansų, tad tikrai nenuvertinu tokio spiningavimo.
Kai telkinių pasirinkimas ribojamas
Tokį mano pasirinkimą ribojo ir geografinė padėtis, nes netoliese yra trys upės, o važiuoti kasdien po keliolika ar keliasdešimt kilometrų į artimiausius tvenkinius – didelės materialinės ir laiko sąnaudos. Už kelių žingsnių nuo namų teka Neris, čia, ačiū Dievui (ar Aplinkos ministerijai?) kol kas kauniečiams dėl lašišų migravimo dar žvejoti nedraudžiama.
Tačiau jau Neries santakoje ir žemiau jos Nemune, toje upės atkarpoje, kur galėčiau nueiti pėsčiomis per dvidešimt minučių, deja, dėl sunkiai suvokiamų teoriškai ir visiškai nepaaiškinamų praktiškai priežasčių žuvauti jau nuo liepos 1 d. nevalia. Ten rudeniop kaip tik renkasi tuntai ešerių, gerai kimba sterkai, karšiai, pakliūva nemažų šapalų, salačių, meknių, o šios žuvys, beje, ir yra potencialūs laimikiai gaudant dviejų colių guminukais.
Aukščiau Neries santakos pačiame mieste minėtų žvynuotųjų taip pat yra, tačiau spiningavimas mikromasalais nuo betonuotų krantinių, kuomet naudoji trumpą spiningą ir 0,11–0,12 mm monofilamentinį valą, atvirai pasakysiu, man panašus į mazochizmą. Juk nedidelį ešeriuką dar užsikelsi ant betonuoto skardžio, tačiau stambesnė žuvis garantuotai nutrūks. Nevėžis teka tolėliau, norint ten pažuvauti, jau tenka sugaišti visą dieną. Žodžiu, kaip bebūtų, bet dauguma žūklių visgi atiteko Neriai.
Nors gal tai ir ne pats blogiausias variantas. Neryje nėra skaitlingų ešerių ar karšių pulkų, upė gerokai sraunesnė ir seklesnė nei Nemunas ar Nevėžio žemupys, tad spiningavimo sąlygos mažiausiai palankios. Mano logika šiuo atžvilgiu paprasta – jei jau čia sugebėsi prigaudyti daug žuvų, tai anose upėse – juo labiau.
Aš visa tai pasakoju, kad turėtumėt didesnį aiškumą, kuomet kalbėsiu apie konkrečias žuvis, jų buveines ir spiningavimo techniką.
Du vienodi ir vienas kitoks
Užsiminiau apie pusšimtį žūklių. Mano paskaičiavimais jų buvo netgi daugiau, nes jei kažkurią dieną ir nežuvaudavau smulkiais silikoniniais masalais, tai kitą atsiimdavau su kaupu – eidavau ir ryte, ir vakare, taip pat neretai spiningaudavau naktį.
Kokie tai buvo masalai? Visų pirma – Lucky John Tioga, taip pat Keitech Easy Shiner ir Perch’ik Slip Tail. Be abejo, turėjau ir kitų firmų iš seniau sukauptų tokio tipo ir tokio dydžio vilioklių, bet jų praktiškai net vandenyje nemirkiau, man įdomiau buvo šiuo metu populiariausi masalai. Visi jie, kaip supratote, 2 colių dydžio, tai bus, jei tiksliai konvertuosime, 5,08 cm. Bet tik teoriškai.
Praktiškai tokį dydį atitiko Lucky John ir Keitech riperiai, o Perch’ik Slip Tail šios rūšies guminukai „netraukė“ nė 5 cm. Smulkmena? Tikrai ne, kuomet tenka parinkti tinkamo svorio galvakablius su reikiamo ilgio kabliukų koteliais.
Aišku, galima visų trijų firmų guminukus verti ant to paties kabliuko, kartais darydavau ir taip, nes galvakablius tingėdavau keisti ir iš naujo rišti, nes nenaudojau jokių segtukų. Bet pernelyg arti masalo uodegėlės išlindęs gylys atsiliepia guminuko darbui – masalas tankiau virpa, jo judesių amplitudė mažiau išraiškinga, o tai gali turėti įtakos kibimui.
Aš jau sakiau ne viename straipsnyje, kad galvakablių pasirinkimas kai kuriose žūklės prekių parduotuvėse yra labai skurdus arba jų nedaug, tad artimiausiose žvejybiniuose prekybos taškuose išpirkau visus man tinkamų dydžių ir svorių galvakablius ir paprašiau, kad dar užsakytų pas didmenininkus, nes ateity prireiks. Įsivaizduokite, kad tai... tik vieno žvejo perkamos švininės ir volframinės galvutės.
Tokie testavimai brangiai kainuoja. paskaičiavau, kad vien masalams ir galvakabliams išleidau daugiau pinigų, nei vertas mano spiningas su rite ir valu kartu sudėjus. Nesismulkinau, kadangi pirkau guminukus tik pakuotėmis, kiekvienos firmos jų turėjau bent po 8 spalvinius variantus, kurių geriausius per tuos tris mėnesius dar vis pildžiausi, nusipirkau ir keletą naujų.
Beje, tam, kad galėčiau lyginti masalų kibumą, teko paieškoti ir bent dviejų gamintojų tokių spalvinių variantų, kurie būtų kone identiški ar labai panašūs.
Rašau, kaip yra iš tiesų, ne todėl, kad pasigirčiau, kiek tai man kainavo (anoks čia ir pasigyrimas), bet kad skaitytumėte, ką rašau, nes tik taip išvengsite masalų praradimo. Būdavo žūklių, kuomet palikdavau vandenyje po 5–7 vilioklius (!). Sudėkite galvakablio ir guminuko kainą, ir suprasite, kad šis spiningavimas pradedančiuosius žvejus gali „atbaidyti“ jau vien dėl to.
Kita vertus, kaip minėjau, dažniausiai žvejojau Neryje. O Neris spiningavimui su galvakabliais labai nedėkinga upė dėl savo greitos srovės, palyginti mažo gylio ir gausybės kliuvinių. Nemune ir Nevėžyje nuostoliai tikrai būtų (ir buvo) mažesni.
Skirtumai tarp rudeninių ir vasarinių žūklaviečių
Prieš pasakojant apie techninius dalykus, pirmiausiai derėtų nupasakoti Neries ešeriams būdingas vietas. Žinoma, tikslingai gaudžiau ne tik juos, tačiau visgi rainuotieji plėšrūnai vienareikšmiškai yra pagrindinis tokios žūklės objektas, visos kitos žuvys veikiau bus priegauda. Nors gal ne taip šneku, jas irgi galima gaudyti specialiai (bandžiau ir tai), bet tuomet spiningavimo taktika ir technika keičiasi iš esmės.
Įdomu buvo stebėti ešerių persidislokavimo vietas keičiantis metų laikams. Jei vasarą jų be didesnių problemų pagaudavau srauniose rėvose, kur gylis siekdavo vos pusę metro, tai vėstant vandeniui šie plėšrūnai vis rečiau ten užsukdavo, o nuo rugsėjo vidurio jau visiškai nepasirodydavo. Nors reikia turėti omenyje ir faktą, kuo ešerius žvejojau, nes išvadas darau tik atsižvelgdamas į pagautas žuvis.
Taip pat vasaros pabaigoje rytais ir vakarėjant nedideli ešerių pulkeliai medžiodavo palei vandenžolių juostas visiškai ramiame vandenyje įlankose arba ties tankiais augalų sąžalynais (paprastai pasroviui už jų), kur greita tėkmė lėtėdavo arba užsisukdavo ir susidarydavo grįžtamosios srovės.
Įsivaizduokite maždaug virtuvinio stalo dydžio žolių kuokštą, kuris matomas plika akimi, nes ten yra dugno kauburys. Paprastai už jo matosi ir ramesnio vandens plotelis. Ateini prie upės ir žiūri – jei tame plotelyje raibuliuoja pakilusio mailiaus sukelti ratiliukai, labai tikėtina, kad šalia sukinėjasi ir ešeriai. Dabar tik laiko klausimas, kada jie akivaizdžiai pradės vaikyti smulkias žuveles. Jei tai vyksta – šimtaprocentinė garantija, kad pagausi. Beje, mailiaus medžioklė gana neblogai matosi net ir vėjuotu oru.
Tačiau kartais smulkios žuvelės glunda prie dugno. Paprastai tai nutinka keičiantis orams, smarkiai apniukusią dieną, bet ešeriai vis tiek čia atplaukia užkąsti. Ir tai gali nutikti net vidury dienos, žūklės rezultatais nuvylęs rytas – ne rodiklis. Tad nereikia sėdėti ant kranto ir laukti kažkokių aiškių plėšrūnų medžioklės požymių, bet bandyti ešerius vilioti arčiau dugno vis keičiant guminukų spalvas – šiuo metu jie bus išrankūs ir veikiausiai pasirinks vieną ar dvi.
Vasaros pabaigoje dažniau geresnis kibimas būdavo anksti ryte ir vakarop, kartais jau net saulei pasislėpus, bet dar nesutemus. Arba brėkštant iki saulė išlenda iš už artimiausių medžių ir staiga žūklavietėje pakinta apšvietimas. Tada lyg kas būtų žuvis išbaidęs – ramu. Tačiau tai trunka gerą pusvalandį, nes vėliau ešerių puota gali tęstis. Arba ne – pastarasis variantas netgi dažnesnis. Jei taip nutinka, reikėtų palaukti vėlyvos popietės – tai dar vienas tikėtinai neprastas žūklei laikas.
Įpusėjus rugsėjui ešeriai traukėsi vis gilyn, nors didesnių šalnų ir nebuvo. Tačiau oras vėso, tad ir vanduo darėsi šaltesnis. Šiuo metų laiku jie laikydavosi ten, kur buvo kietas, akmenuotas dugnas, tačiau tėkmė vidutiniška arba lėta, gylis – bent jau 1,2 m. Dabar esmė – teisingai pasirinkti masalo spalvą. Tiesą sakant, spalvų parinkimas būna visada svarbus. Net tuomet, kai ešeriai kimba beatodairiškai, nes tinkamą guminuką mieliau griebs didesni plėšrūnai ir kibimas bus dažnesnis.
Beje, Neries specifika, jei lyginsime su Nevėžiu ir Nemunu ta, kad čia dažniau pasitaiko mišrių ešerių pulkelių, kur yra ir visiškai smulkūs ešeriukai, ir iki trijų šimtų gramų sveriantys egzemplioriai. Sunku pasakyti, kodėl taip, nes, tarkim, Nemune ar Nevėžyje jie labiau grupuojasi pagal dydžius. Gal kad Neryje nėra daug dryžuotiems plėšrūnams tinkamų vietų...
Nepaisant lindėjimo gylyje, kai kuriomis dienomis ešeriai visgi aplankydavo seklumas, kur surengdavo tikras medžioklės fiestas – per valandą galima buvo traukti juos praktiškai kiekvienu metimu. Keisčiausia, kad ruožas, kuriame kibdavo, paprastai būdavo vos 10–15 m ilgio, kelių metrų pločio, kitur nepagausi, tad reikia manyti, jog ten ešerių suplaukdavo devynios galybės.
Galiu daugmaž apibūdinti, kaip tokios vietos atrodo. Paprastai ten teka gana vienoda srovė, ji vidutinio greičio arba lėta, o dugnas yra akmenuotas su dumblo priemaišomis, gali pasitaikyti ir didelių riedulių, kurių plika akimi nepamatysi. Būtina sąlyga – šalia esantis 1,2–1,5 m gylis, iš kurio plėšrūnai ir „šauna“ į „pusmetrinius“ sėklius. Ir tuomet jie neretai kimba vos pusantro metro atstumu nuo kranto, tad masalą tenka traukti iš tolo ir išilgai pakrantės.
Beje, plėšrūnai kitąsyk pakyla tiesiogine ta žodžio prasme ir upės paviršius net verda nuo sprunkančių žuvelių. Jei radote tokį ruožą bežvejodami ar vaikščiodami upės pakrante, įsiminkite, veikiausiai ten ešeriai atplauks dar ne sykį.
Atvirai pasakius, tokių itin rezultatyvių žūklių man pasitaikė tik kelios, nors, kaip sakiau, eidavau žvejoti kone kasdien. Pastebėjau, jog šie ešerių „pakilimai“ buvo neprognozuojami. Jei vasarą galima daugmaž spėti, kada taip įvyks, tai rudens pirmoje pusėje – ne. Ešeriai galėjo pradėti kibti ir vidury dienos, ir ryte, ir vakare. Visgi didesnė galimybė, kad masinė medžioklė prasidės antroje dienos pusėje. Rudeniui įpusėjus geriausios meteorologinės sąlygos, kada staiga pūstelės vakarų krypčių vėjai ir, išlindus saulei, oro temperatūra ženkliai pakils.
Taip pat skirtumas, jei jau lyginu abu metų laikus, tas, kad rudenį ešeriai masalus griebs geriau, masiškiau, ilgesnį laiką, tačiau jei rasi tinkamą vietą. O ją rasti, deja, yra labai sunku. Vasarą šie plėšrūnai dažnai Neryje būna išsisklaidę ir vaikščiodamas upės pakrantėmis net ir prastą dieną vis tiek suviliosi bent keletą tegul ir pavienių šios rūšies žuvų. Tai veikiausiai bus visiška smulkmė, nors gal ir paklius porelė stambesnių.
Rudenį gali grįžti namo nesulaukęs nė kibimo. Ir kuo oras darysis vėsesnis, tuo taip nutiks dažniau. Aš sakiau, kad dabar ešeriai koncentruojasi duobėse. Ilgainiui radau kur tos duobės, nes šios žuvys, nepaisant savo kaprizingumo masalams, yra prieraišios tiek rudeninėms buveinėms, tiek vasarinėms ir rudeninėms medžioklės vietoms. Bet korekcijas gali daryti upės vandens lygis. Skaidrumas – daug mažiau, jis labiau įtakoja masalo spalvą, pravedimo techniką.
Tokiose duobėse galima spiningauti stacionariai, praktiškai atsisėdus ant kėdutės. Ten garantuotai yra ešerių, bet paprasčiausiai jie tuo metu galbūt pernelyg vangūs, apsnūdę, kad kibtų. Tada pasirenki „drožimo“ taktiką, kuomet kas kokie dešimt užmetimų vis keiti masalus, eksperimentuoji su galvakablių svoriu. Jei labai užsispiri, o plėšrūnai bent kiek „prasikrapšto akis“, pradedi pagauti.
Pradžioje visų tų mano eksperimentų aš pritrūkdavau kantrybės ir braidydamas upę, vaikščiodamas krantais bandydavau rasti tai, ko ieškoti išties nė nereikėjo, todėl tik palikinėdavau masalus upės akmenynuose.
Įsibėgėjęs su vietų aprašymais, jau matau, kad straipsnis tampa pernelyg ilgas. Tad apie geriausias guminukų spalvas, pravedimo techniką, kuri leis ne tik pagauti žuvų, bet ir sutaupyti masalų, ir dar daugiau apie žūklę dviejų colių guminukais, skaitykite kituose rašiniuose.
Romualdas Žilinskas
