Daug svarbių smulkmenų apie voblerius

Devyniasdešimt devyniuose straipsniuose iš šimto apie voblerius, jei jie skirstomi pagal plūdrumą, jūs rasite tris pagrindinius apibūdinimus: plaukiantys, skęstantys ir neutralaus plūdrumo. Gamintojai būtent taip ant pakuočių ir kataloguose klasifikuoja visus modelius. Jei kas šiandien pradėjo žvejoti, paaiškinsiu populiariau: įmesti į vandenį vobleriai laikosi vandens paviršiuje, grimzta į dugną arba nuskendę iki tam tikro vandens lygio jame tartum pakimba.

Tačiau praktikoje yra dar daugybė plūdrumo niuansų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Beje, pastaruoju metu tokius, iš pirmo žvilgsnio neesminius dalykus, net patys gamintojai ėmė akcentuoti. Ir dabar jau galima rasti kiek kitokių modelių plūdrumą apibūdinančių užrašų, pavyzdžiui: slow ir fast sinking bei floating ar kažką panašaus. O tai reiškia, kad voblerių klasifikacija šiuo aspektu plečiasi.

Taip atsitiko ne tik dėl milžiniškos šių masalų paklausos ir įvairių firmų noro nurungti konkurentus suteikiant apie masalą kuo išsamesnę informaciją reklaminiu pagrindu, bet tokie voblerių apibūdinimai įgavo ir praktinę reikšmę. Jei kas nors domėjosi šių masalų atsiradimo istorija, tikriausiai žino, jog pirmiausia atsirado plaukiantieji, tada – skęstantieji ir galiausiai buvo pagaminti neutralaus plūdrumo vobleriai. Tačiau viskas vyko lygiagrečiai su šių vilioklių panaudojimo technikos tobulėjimu ir žvejų jau nebetenkino pirminiai modeliai, nes reikėjo tokių, kurie pagal savo savybes (šiuo atveju – plūdrumą) sugebėtų dirbti taip, kaip to reikalauja žvejų susikurta masalų traukimo vizija. Čia galima ginčytis, kas pirma atsirado – višta ar kiaušinis. Manyčiau, kad kažkas pirmasis paėmęs plaukiantįjį voblerį jį pasunkino ir pabandė traukti kitaip nei įprasta – rezultatai buvo pribloškiantys. Panašiu principu buvo išrastas ir neutralaus plūdrumo vobleris, nors, tiesą sakant, sunku įsivaizduoti, kaip iš plaukiančiojo ar skęstančiojo namų sąlygomis tokį galima padaryti. Na, bet tai jau nėra taip svarbu, paprasčiausiai išsakiau mintį, kuri trumpai skambėtų taip: yra paklausa – bus ir pasiūla.

Jei dar trumpam grįžtume į priešistorę, tuomet pamatytume, kad kažkada tiesiog tolygiai traukiamiems vobleriams spiningautojai sugalvojo stop and go žaidimo stilių, vėliau atsirado tvičingas. Čia taip pat kalbu tik labai apibendrintai, kadangi galimi įvairūs tarpiniai voblerių traukimo variantai. Netgi tolygus šio masalo vedimas turi begalę techninių nukrypimų, kurie priverčia tą patį voblerį dirbti visiškai kitaip.

Tikriausiai rašydamas vartoju pernelyg daug beletristikos, manau, kad žvejams daug įdomiau, kai remiuosi praktiniais pavyzdžiais. Tad jei jau pradėjau rašyti šia tema – niekur nedingsi – teks konkretizuoti.

Taigi įsivaizduokime plaukiantį (šiaip jau derėtų sakyti „plaukiantįjį“, „skęstantįjį“, taip tiksliau apibrėžiama masalo savybė, plaukti gali ir skęstantysis vobleris palei dugną) modelį, kurį traukiame tolygiai. Vobleris panyra iki tam tikro, jam būdingo darbinio lygio, ir didesnę užmesto ar nuplukdyto atstumo dalį plaukia po vandeniu praktiškai vienodai paniręs, virpa, juda taip, kaip leidžia gamintojo jam suteiktos savybės. Čia jau nesileisiu į smulkmenas – patys žinote – žaidimo braižą lemia liežuvėlio ilgis, forma, kūno dydis, svoris, forma ir t. t. O dabar menkutis techninis niuansas, kuris pakeičia to voblerio žaidimo braižą – traukiame jį nevienodu greičiu. Tai labai paprasta, tarkim, pasukame šešis kartus ritę greičiau ir tris kartus lėčiau. Masalas jau neplauks horizontale, bet, sulėtinus ritės apsukas, stengsis kilti į viršų ir kažkurią kelio dalį judės aukščiau jam numatyto darbinio gylio. Čia kalbu apie spiningavimą visiškai ramiame vandenyje, nes traukiant šį masalą upėje daug ką lems srovės stiprumas ir traukimo kryptis. Traukiamas pasroviui toks vobleris greičiau ir aukščiau nei ramiame vandenyje kils į viršų, o vedamas prieš srovę, jei ji labai smarki, net ir sulėtinus ritės apsukas kils lėčiau nei turėtų, ypač, jei jo liežuvėlis yra ilgas bei platus, t. y. turi didelį pasipriešinimą tėkmei. Na, bet ir vėl nuklydau į niuansus. Svarbiausia, kad kils į viršų ir šis veiksnys, tikėtina, gali provokuoti plėšrūnes. Gali būti, jog pasyvią plėšrūnę sugundys staigus voblerio šoktelėjimas aukštyn, o aktyviai, kaip tik atvirkščiai – pakaks tik nedidelio ir lėto pakilimo.

Šiuo atveju minėtos nuorodos slow ir fast tikrai bus pakankamai reikšmingos, jei mes sugebėsime perprasti plėšrūnių tos dienos mitybos ypatumus bei suteiksime savo masalui patraukliausią žuvims žaidimo braižą. Traukiant su pauzėmis (irgi jau minėtas stop and go) tai bus dar svarbiau, nes priklausomai nuo plūdrumo plaukiantis vobleris gali šauti iš vandens lyg šampano kamštis, bet gali kilti ir pernelyg lėtai, dėl to mums teks daryti ilgesnes pauzes. Tvičinguojant pakilimo greitis taip pat yra aktualus, bet čia jau yra kiek kitaip, nes nuolatinis kontaktas jautriais įrankiais leidžia spiningautojui susiorientuoti situacijoje labai operatyviai ir automatiškai jausti trūkčiojimų stiprumą, pauzių ilgį ir pan. Tačiau racijos yra ir tokiu atveju, kadangi dar iki įsigyjant masalą galima apsispręsti ar reikės to, kuris kyla greitai, ar to, kuris išplaukia į paviršių lėtai. Devyniais atvejais iš dešimties bus pasirinktas antrasis modelis, kadangi tvičingavimui jis tiks labiau.

Labai panašiai yra ir su skęstančiais vobleriais. Čia vėl reikėtų perpasakoti viską atvirkštine tvarka, tik pabaigoje paminėti, kad, tvičinguojant skirtingu greičiu su grimztančiais modeliais, reikės dirbti kitokiu režimu, o slow bei fast skęstančiųjų voblerių pasirinkimas bus beveik vienodas.

Nors neutralaus plūdrumo vobleriai nėra nei lėtai, nei greitai grimztantys (nors iš tiesų jų skendimo greitis iki „užkoduoto“ lygio nevienodas), bet su šiais masalais kažkuria prasme turėjau problemų, kol supratau, kur čia šuo pakastas.

Kai kurie „suspenderiai“... plaukia. Tai įsitikinau ne kartą ir tokį faktą iš pradžių įvertinau kaip gamintojų defektą. Bet firmos, kurių ženklai puikavosi ant pakuočių, pernelyg žymios, jog taip neatsakingai elgtųsi. Tai kaip čia yra?

Pasirodo, kai kurių suspending tipo voblerių plūdrumas yra paskaičiuotas su tam tikra atsarga. Gamintojai įvertina faktą, jog žvejai masalą tvirtins prie metalinio pavadėlio, kuris turi papildomą svorį. Gal ir teisingas požiūris, kadangi kitu atveju neutralaus plūdrumo vobleris tampa lėtai skęstančiu. Tačiau kaip gamintojas gali apskaičiuoti pavadėlio masę, juk jis nežino, kokio ilgio pavadėlį žvejys naudos, iš kokios medžiagos pagamintą, galiausiai netgi skirtingo ilgio pavadėliai ir skirtingo dydžio karabinai bei suktukai sveria skirtingai? Tai man lieka neįminta mįslė. Čia panašiai, kaip su kitokio tipo voblerių panirimo gyliu. Juk su skirtingo storio valu traukdami voblerį pasieksime vis kitokį jo darbinį gylį – kuo plonesnis bus valas, tuo didesniame gylyje dirbs masalas. Tačiau dabar jau gijos svoris kataloguose dažniausiai užrašomas, nors žvejai vargu ar visada į tai kreipia reikiamą dėmesį. Netgi užmetimo atstumas turi reikšmę. Velkiautojai puikiai žino, kad norint voblerį panardinti giliau, reikia išleisti didesnę valo atkarpą.

Kita vertus, neutralaus plūdrumo vobleriams labai lėtas grimzdimas (pabrėžiu – tik labai lėtas) arba tai, kad jie neskęsta netgi su pavadėliu (o gal aš pavadėlio apskritai nenaudosiu – to niekas neįvertino), didesnės reikšmės neturi. Tai jau smulkmenų smulkmenos, nes praktiškai šie vobleriai vis dėlto dirbs nurodytame gylyje ir lėtai traukiant, ir greitai, ir tvičinguojant ar naudojant vedimo techniką su pauzėmis. Pastaruoju atveju pauzės nėra tokio ilgio, kad šie vobleriai ženkliai pakeistų horizontalę, juolab, kad panardinti iki jiems užbrėžto lygio „suspendingai“ savotiškai „atsibalansuoja“, na, nebent dėl perdėtos apkrovos labai lėtai ima grimzti. Į viršų jie dažniausiai nebekyla. Jei taip yra, tada vobleris iš tiesų nebeatitinka jam suteiktos klasės savybių.

Dar vienas niuansas, kuris gali turėti įtakos voblerio plūdrumui, iškreipti nurodytus jo panirimo parametrus, grimzdimo bei kilimo į paviršių greitį. Tiesą sakant, tas niuansas labai menkas, tačiau įmanomas ir turėti jį omenyje vis tiek reikėtų.

Gal pamiršote mokykloje išmoktus fizikos pagrindus, gal ne, bet į tai neatsižvelgiate, kaip ir dažniausiai neatsižvelgia voblerių gamintojai. Yra toks paprastas dalykas, kaip vandens tankumas, kuris kinta priklausomai nuo jo temperatūros (na, o kaip kitaip susidaro ledas, garai?). Populiariai kalbant, šiltame vandenyje masalas skęs greičiau. Gal nesigilinsiu į kieto būvio daiktus, nes aplinkos temperatūra keičia ir jų savybes (plūdrumą, reikia manyti – taip pat), bet plastikui, iš kurio gaminami vobleriai, porą dešimčių laipsnių įtakos tikrai neturės.

Taip pat vandens tankį koreguoja jame ištirpusių mineralų kiekis, jų sudėtis. Nekalbu apie jūrą, taip yra ir gėlame vandenyje. Todėl skirtingoje baloje ir (ar) skirtingu metų laiku tas pats vobleris gali prarasti tas slow bei fast savybes arba jos gali labiau išryškėti. Įmanomas variantas, kad net neutralaus plūdrumo vobleriai tokiais atvejais taps skęstančiais arba plaukiančiais. Pastarasis variantas labiau tikėtinas, nes laboratorijose vanduo tikriausiai švaresnis nei mūsų upėse ar ežeruose.

Bet ne aš vienas čia toks gudrus – japonai ant kai kurių savo voblerių jau ėmė nurodinėti ir vandens temperatūrą, kurioje tie masalai iš tiesų yra tokie, kaip užrašyta jų apibūdinime. Tačiau dar nemini vandens cheminės sudėties. Mes juk žengiame septynmyliais žingsniais žvejybinio horizonto link, todėl nenustebsiu, jei ateis laikai, kada žvejai nešiosis kompaktiškas vandens tyrimų laboratorijas...

Romualdas Žilinskas