Ar voblerio dydis apspręndžia laimikio dydį?
Neretai išgirsti žvejus sakant: įsigijau voblerį lydekoms, dar nusipirkau porą „šapalinių“ modelių. Nieko peiktino tame nematau, kuomet kalbama, kokias žuvis spiningautojai ruošiasi gaudyti. Tačiau šito apibūdinimo jokiu būdu nereikia suprasti pažodžiui, kadangi nėra nei vieno dirbtinio masalo (guminuko, blizgės, voblerio ir pan.), ant kurio kibtų tik kažkokia viena žuvų rūšis. Neseniai pradėję žvejoti kartais tokius posakius priima už „gryną pinigą“ ir ima sau formuoti neteisingą požiūrį į spininginius vilioklius.
Nepradėsiu pasakoti apie tai, kad vobleriai skirstomi į plaukiančius, skęstančius, neutralaus plūdrumo, jų tipai yra crank, shad, minnow (pagrindiniai, nes gausybė tarpinių variantų), būna kelianarių, beliežuvių modelių ir dar daug visokių rūšių, porūšių, atsižvelgiama, kaip gaudysi žuvis (velkiausi, tvičinguosi, naudosi paprastą vedimo techniką) ir dar yra begalė niuansų ir visa tai rašant, tektų dirbti ne vienerius metus ir visą informaciją talpinti į knygą, kurios apimtį sunku net įsivaizduoti.
Todėl pradėsiu nuo elementariausio dalyko – voblerio dydžio, kurio reikšmę taip pat daug kas pervertina arba vertina ne visai teisingu rakursu. Čia kalbu apie jau šiek tiek „pamiklinusius rankas“ spiningautojus, o naujokams, kurie renkasi voblerius, tai būna kone vienas pagrindinių orientyrų perkant šiuos masalus.
Jei kalbėčiau apie ešerius, tai bet kokio masalo dydis (žinoma, proto ribose) apskritai būtų bevertis, kadangi net ir ne spiningautojai puikiai žino dryžuotųjų godumą, o gaudantys spiningu ne kartą įsitikino, jog sprindinis ešeriukas akiplėšiškai gali pulti savo dydžio dirbtinį vilioklį ir kažkokiu stebuklingu būdu susigrūsti jo kabliuką (trišakį!) sau į gerklę. Čia gal nieko nuostabaus, nes tokius „triukus“ ešeriui leidžia atlikti jo kūno anatominės savybės – šios žuvies žabtai gali atsiverti labai plačiai. Jei jau pradėjau kalbėti ta tema, tuomet reikėtų paminėti ir atvirkštinį variantą – meknės, šapalai griebia tik mažus voblerius, nes maitinasi vabzdžiais, jų lervomis ir mailiumi. Argi?
Meknės mūsų vandens telkiniuose gana retos ir tikrai ne visuose Lietuvos regionų upėse spiningautojai gali pasigirti pagavę šių žuvų. Tačiau Nemune ir Neryje meškeriotojai meknių sužvejoja, o kai kurie ir tikslingai jas vilioja vobleriais. Iš tiesų, pagauti meknių minėtais masalais daugiausiai galima vasarą, kuomet jos laikosi prie vandens paviršiaus ir medžioja vabzdžius. Tada meknėms ir siūlomi maži, paprastai iki 4 cm dydžio vobleriukai. Bet taip būna dieną. Kas bandė šias plėšrūnes spiningu žvejoti naktį, žino, kad tokiu paros laiku gerų rezultatų galima pasiekti jau ir didesniais, t. y. 5–6 cm dydžio vobleriais. Skirtumas nelabai ryškus, bet visgi... O, štai, rudenį, kada meknės pasitraukia į gilumą, jos kimba jau ant visai „padorių“ 7 cm ar didesnių voblerių. Žinoma, galima sakyti, kad galbūt meknes dar sėkmingiau viliotų smulkesniais masalai, bet jų giliai nepanardinsi, jei taip ir atsitiks (kalbu apie ilgais liežuvėliais modelius), vis tiek mažo voblerio darbinis gylis bus gerokai menkesnis nei didesnio. Tačiau tokiu metų laiku meknių ne taip jau ir retai pagaunama ant įprastinių vartiklių, kuriomis mes viliojame lydekas. Vasarą tokie atvejai nutinka labai retai arba gaudant meknes naudojamos specialios itin mažos vartikliukės.
Panašiai yra ir su šapalais. Karštymečiu juos viliojame mažais vobleriais, bet rudenį šių masalų dydis padvigubėja. Beje, net ir vasarą šapalų kasmet pagaunu 7 cm ar didesniais vobleriai, nors paprastai taip atsitinka žvejojant kitas plėšrūnes – specialiai dideliais tokio tipo masalais šiuo metų laiku plačiaburnių negundau. Tačiau šapalai yra plėšresni, godesni nei meknės, jų gerklės platesnės, o ir šių žuvų mūsų upėse gerokai daugiau.
Tęsiant kalbą apie šapalus, manau, kad derėtų atsižvelgti į jų mitybos ypatumus, kadangi šapalai (meknės – taip pat) yra visaėdžiai ir atitinkamu metų laiku ėda lengviausiai pasiekiamą maistą – vasarą orientuojasi į vabzdžius, mailių, o rudenį mielai čiumpa jau paaugusias žuveles. Išvada peršasi pati – kuo šaltesnis yra vanduo, tuo didesnį voblerį reikia siūlyti plėšrūnėms. Beje, net ir vasarą ilgesnį laiką atvėsus orams, minėti atvejai, kai šapalai čiumpa lydekoms ar salačiams skirtus voblerius, yra dažnesni.
Lydekos vasarą (maždaug nuo birželio vidurio ir visą liepą) taip pat nori smulkesnių voblerių. Ir netgi visai mažų. Nesakau, kad į juos „nusitaiko“ gigantės, bet iki 3 kg aštriadantėms Neryje ir Nemune tokiu metų laiku neretai specialiai siūlau 4–5 cm dydžio voblerius, su kuriais paprastai gaudau meknes ir šapalus. Ypač tokia masalų „nusmulkėjimo“ tendencija juntama Neryje arba kitose mažesnėse upėse.
Minėtu metų laiku lydekos dažnai atplaukia į seklumas pagainioti pavasarį ir vasarą neverto jų dėmesio mailiaus ir sekliai neriantys maži vobleriukai joms būna „pats tas užkandis“. Atvirai pasakius, šį faktą išsiaiškinau gerokai vėliau nei pradėjau spiningauti vobleriais ir visiškai atsitiktinai – begaudydamas sekliose rėvose šapalus ir ešerius su kažkada labai populiariais Salmo Tiny. Kai kelias dienas iš eilės netekau dalies šių vilioklių, kurie pradingo margašonių gerklėse ir tokio fakto jau nebuvo galima laikyti atsitiktinumu. Po to mažus voblerius ėmiau siūlyti lydekoms šapalams nebūdingose vietose (tarp žolių, lėtai tekančio vandens įlankose). Žinoma, dabar jau nors ir su labai plonu, bet visgi metaliniu pavadėliu, kurį vėliau pakeičiau į tik atsiradusį fluorokarboną. Turiu pasakyti, kad aštriadantes žvejodavau labai sėkmingai. Tiesa, pastaruoju metu radau dar geresnių tokio tipo vilioklių, kadangi jų yra ir giliau neriančių, o tai reikalinga, kaip minėjau, ramesnėse upės vietose. Kalbu apie 3.3 cm dydžio Lucky John Pro Haira Tiny 33LBF PFO arba Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33F SP.
Vasaros pabaigoje aštriadančių potraukis mažiems masalams staiga išblėsta ir žymiai geresni rezultatai būna gaudant su gerokai didesniais vobleriais. Nors mano vertinimu tai būna tik „vidutiniokai“ – 7–9 cm dydžio. Maždaug nuo spalio vadovaujuosi principu: nori didelės lydekos – siūlyk ir didelį voblerį.
Stovinčio vandens telkiniuose galioja jau kiti dėsniai, ypač nepratakiuose ir nedideliuose ežeruose, karjeruose, nes čia yra menka žuvų įvairovė. Dabar pagrindinis orientyras (suprantama, kad kalbu apie lydekas) yra šiuose vandenyse gyvenančios žvynuotųjų rūšys, kurios gali būti potencialus plėšrūnių maistas.
Daugumoje atvejų masalų pasirinkimas pasiteisina atsižvelgiant į prieš tai minėtą faktorių – telkinyje dominuojančias lydekų aukas. Beje, nuo upių atskirtoms baloms, senvagėms, į kurias pavasarį atplaukusios lydekos priverstos laukti kito pavasario ar labai lietingo rudens, irgi labiau tinka nedideli vobleriai. Logikos čia matau nedaug, nes teoriškai aštriadantės (jei jų gausu) per trumpą laiką turėtų suėsti likusias tame telkinyje kitas žuvis ir pratęsti savo egzistavimą ryjant smulkesnes gentaines. Bet kažkodėl taip neatsitinka, nes tokiose balose beveik visada šalia palyginti stambių lydekų pasitaiko daug smulkesniųjų, kurios galėtų tapti pirmųjų užkandžiu. Galbūt mažąsias gelbsti čia tankiai sužėlusi augalija, gal yra kokios kitos priežastys – nenoriu nusifantazuoti. Bet konstatuoju faktą – tokiuose telkiniuose geriau yra žvejoti nedideliais vobleriais.
Mažuose arba vidutinio dydžio ežeruose, tvenkiniuose, kur yra daug karosų ir (ar) lynų, susidaro įspūdis, kad aštriadantės turėtų mieliau griebti didelius voblerius. Bet taip neatsitinka – geriausiu atveju čia pasiteisina mano minėti vidutinio dydžio modeliai, kuriuos gali čiupti tikrai solidžios plėšrūnės. Spėju, kad be konkurencijos gyvenančios karpinės žvynuotosios sparčiai dauginasi ir aštriadantės yra pratusios lengvai pasigauti mažesnes (jaunesnes) turinčias menkesnį savisaugos instinktą žuvis, kurių čia ir yra dauguma.
Dideliuose ir giliuose ežeruose galioja jau visai kiti lydekų mitybos ypatumai, jos čia turi didesnį maisto pasirinkimą, tad stambiausios plėšrūnės paprastai nesismulkina. Priekrantės zonoje besilaikančios mažesnės aštriadantės irgi yra linkusios čiupti palyginti didelius voblerius. Bent jau didesnius, nei būdamos tokio pat dydžio griebtų upėse. Rekordinės margašonės mieliau atakuoja pačius didžiausius voblerius, nei mažus ar vidutinius. Jei anksčiau tą faktą buvo galima aiškinti tuo, jog mažesni vobleriai nepasiekia reikiamo gylio, tai dabar – esant įvairiai masalų užgilinimo įrangai. paaiškėjo, kad vienas iš svarbesnių faktorių norint pagauti didelę lydeką yra masalo dydis. To gal ir nevadinčiau taisykle, bet pakankamai svarbiu argumentu. Na, o mažesniosioms ir vidutinio dydžio aštriadantėms, kaip matote, taisyklės apskritai sunkiai rašomos...
Romualdas Žilinskas
