O čia tai bent 024

Didžiausias šapalas, kurį užfiksavo šiuo metu Lietuvoje registruojant rekordus agentūra „Factum“, svėrė 5 kg. Jį sužvejojo Jurijus Kasabukinas 1990 m. Nevėžyje. Įdomu tai, jog ligi šiol nėra mūsų šalyje pagautos didžiausios meknės, t. y. agentūra neturi jokių duomenų apie šios žuvų rūšies rekordinius dydžius mūsų vandenyse. Gal norite išgarsėti, juk tokia žuvis apskritai neminima? (1 pav.)

Yra gyvūnų, apie kuriuos mažai kas girdėjo. Galima būtų lažintis, kad Iravadžio delfinas (Orcaella brevirostris) daugeliui žmonių visiškai nežinomas, vargu ar apie jį girdėjo net ir žvejai. Ši delfinų rūšis labai reta, aptinkama tik Bengalijos įlankos ir Pietryčių Azijos pakrantėse, upių žiotyse bei upėse. Pagal genetinę struktūrą Iravadžio delfinas labai panašus orką. (2 pav.)

Vadinamajai varliažuvių grupei priklauso žuvis varlė ir žuvis rupūžė. Ypač įdomi žuvis rupūžė, kuri kaip ir žuvis varlė turi išpūstą ir be žvynų priekinę kūno dalį, tačiau ji dar pasižymi tuo, kad iš plaukimo pūslės gali skleisti nepaprastai stiprius garsus, kurie primena rupūžės kurkimą. Tylų vakarą jį galima girdėti jūros pakrantėse. To nežinantis nustebęs klaus: “Ar jūroje veisiasi ir rupūžės?” Nustebsite dar labiau – viena iš jūrų rupūžių (Cyclopterus) sutinkama Lietuvos priekrantėse, nes tai – ciegorius (Cyclopterus lumpus). (3 pav.)

Kai kurių žuvų pavadinimai susiję su daiktais. Tarkim, kūjažuvė – taip vadinama dėl to, kad ant savo galvos iš abiejų pusių turi kaulines ataugas, panašias į kūjus. Kardažuvė taip pavadinta dėl savo nepaprastai ilgo viršutinio žandikaulio. Pjūklažuvė turi pailgintą smakro kaulą, kurio pakraščiai pilni aštrių dantų ir primena pjūklą. Tai pačiai kategorijai žuvų galima priskirti ir mažiau žinomą žuvį skustuvą. Jos pilvas plonomis kaulo plokštelėmis apačioje sueina į aštrią briauną, panašią į skustuvą, kuria ji gali ir įpjauti. Dar yra ir labai ilga bei plona žuvis, kuri vadinama adata. Ji plauko ir Baltijos jūroje, Lietuvoje žinoma, kaip arba striektas (Singnathus Typhle). (4 pav.)

Kai kurias žuvis jūrininkai praminė vadovaudamiesi praktiniais sumetimais. Yra žuvis žvakė (Thaleichthys pacificus), kuri veisiasi Ramiojo vandenyno Amerikos pakrantėse. Tokį keistą vardą ji gavo dėl savo kūne sukaupto didelio kiekio riebalų. Ją išdžiovinus ir įvėrus dagtį, galima naudoti pasišviesti. Jos liepsnelė ilgai negęsta. (5 pav.)

Žuvis mičmanas (Myctophum punctatum) pavadinimą gavo dėl eilėmis ant jos kūno išsidėsčiusių apvalių, šviečiančių dėmių, kurios, kaip sako jūrininkai, primena gerai išblizgintų metalinių sagų eiles ant mičmano švarko. Žuvies kapitono kūną ištisai dengia tvirti žvynai, kurie tarytum sudaro šarvą. (6 pav.)

Fundusas (Fundulus heteroclitus) yra tokia žuvis, kurios mailius daugiau nei du mėnesius gali išgyventi visiškame purve be vandens ir deguonies. Šios žuvelės labai nereiklios aplinkai, nes gali gyventi nuo 6 iki 35 °C, nebijo druskingo vandens. O tu dar skundiesi savo gyvenimo sąlygomis! (7 pav.)

Ant savo kūno banginis perneša iki 450 kilogramų ūsakojų, kurie tiesiog prilimpa prie jo kūno ir keliauja drauge. Žinoma, ką jam reiškia, kuomet, tarkim, suaugęs mėlynasis banginis sveria 150 tonų, jo ilgis gali siekti 33 m. (8 pav.)

Pasaulyje ežeringiausias žemynas – Šiaurės Amerika, kur ežerai užima 2 proc. jo paviršiaus. Čia telkšo ir didžiausi Žemės rutulio ežerai. Ežeringiausios šalys – Suomija (jie užima 9,4 proc. teritorijos) ir Švedija (8,6 proc. teritorijos). Nors Lietuvą vadiname „ežerų kraštu“, visgi mūsų šalyje jie užima tik 1,37 proc. teritorijos, turime apie 3 100 tokio tipo vandens telkinių. (9 pav.)

Žemėje yra nemažai sūrių ežerų. Sūriausias – vadinamoji Mirties, arba Negyvoji jūra. Šio ežero viename litre vandens yra ištirpę apie 437 g druskų. Mirties jūra – tai ir giliausias iš sūriųjų ežerų. Jo giliausia vieta – apie 400 m. Šios jūros vandens lygis – apie 395 m žemiau jūros lygio. (10 pav.)