O čia tai bent 019

Mokslininkai bei žvejai pastebi tokį reiškinį, kaip plėšrūnų gebėjimą ar norą reaguoti į vibraciją ir jų priklausomybę nuo dažniausiai vartojamo maisto. Vandens telkiniuose, kur ešeriai maitinasi kuojomis, karosais, raudėmis, jie daug mieliau griebia sukriukes nei mažiau vibruojančius silikoninius masalus. Tačiau ten, kur yra gausu aukšlių, saulažuvių, dryžuotieji labiau linkę čiupti smulkius guminukus. Kažkiek netgi paradoksalu, kadangi sukriukės yra labiau paviršinis vilioklis, o guminukais mes įpratę žvejoti gilesniuose vandens sluoksniuose. Tą patį galima pasakyti ir apie giliuose ežeruose gyvenančius ešerius. Patys didžiausi egzemplioriai dažniausiai pagaunami ne silikoniniais masalais, tačiau sukriukėmis arba agresyviai dirbančiais vobleriais. (1 pav.)

Kai kurios plėšrūnių rūšys labiau nei kitos kitos reaguoja į didelę vibraciją. Viena tokių – šamas. Jo rega yra labai menka, daugiau išvystyti kiti jutiminiai organai, tame tarpe ir šoninė linija. Šamas dažnai medžioja prietemoje arba visai sutemus, todėl evoliucijos eigoje šio plėšrūno rega neteko reikšmės, tačiau tuo pat metu ištobulėjo galimybė jausti auką jos nematant. Tai galima palyginti su neregiu, kuris galimybės matyti neteko dar kūdikystėje. Tokio žmogaus yra labiau išlavėjusi klausa, jis jautriau reaguoja į kvapus bei tobulai skiria daiktų formą liesdamas juos pirštais. Kad šamas jautriai reaguoja į hidroakustines bangas įrodo ir tas faktas, kad šį plėšrūną galima prisivilioti kvakle. (2 pav.)

Patinų ir patelių santykis natūraliomis sąlygomis pas skirtingoms žuvų rūšims gali būti labai įvairus. Veikiausiai tai lemia jų dauginimosi ypatumai, nes kiekviena rūšis neršia skirtingomis sąlygomis ir užtikrinant pilnavertį nerštą reikia, kad jame dalyvautų atitinkamas kiekis abiejų lyčių atstovų. Pavyzdžiui, karšių 47 patinams tenka 53 patelės. Ešeriai labiausiai mėgsta lygų skaičių, tad paskaičiuota, jog 49 patinam vidutiniškai išeina po 50 patelių. Didžiausią „haremą“ turi plekšnės, kadangi paprastai jų jauniklių patinų ir patelių santykis yra 1:1,5. Menkės irgi nelabai atsilieka – 41 patinui paprastai priskaičiuojamos 79 patelės. Didesnis patelių skaičius atrodo gan keistai, nes daugumos žuvų rūšių nerštas vyksta taip, kad keli patinai apvaisina vieną patelę. Taigi „vyrams“ tenka padirbėti iš peties. (3 pav.)

Kaip nekeista, bet kai kurios mūsų telkiniuose gyvenančių žuvų rūšys visgi nėra jau taip abejingos savo palikuonims. Žinoma, nepralenkiama šiuo atžvilgiu yra dyglė, kurios patinėlis ne tik susuka savotišką lizdelį, bet ir saugo ikrus bei ką tik išsiritusius jauniklius. Bet kitos žuvys irgi savaip gina palikuonis. Tarkim, lašiša prieš nerštą išvalo dalį žvirgždėto dugno, nugena šalin kitas žuvis. Deja, toks agresyvumas neretai jai kainuoja ir gyvybę – brakonieriai lašišai palei nosį pakiša kokį nors spininginį masalą... Beje, gal mažiau akcentuojama, tačiau panašiai elgiasi ir šamai – ilgaūsis patinas saugo ikrus iki išsirita lervutės. (4 pav.)

Kartais sutampa plėšriųjų ir taikiųjų žuvų (t. y. tų plėšrūnių aukų) nerštas. Paprastai karšiai tampa sterkų užkandžiu, bet esant tam tikroms sąlygoms šios dvi rūšys gali neršti šalimais be jokios reakcijos į kaimynes – plėšrūnai tuo metu būna užimti kitkuo ir karšių neliečia. Apskritai dauguma žuvų neršto metu nesimaitina, tad tokį fenomeną galima nesunkiai paaiškinti. (5 pav.)

Kai kurios žuvys neršia porcijomis, tai gali trukti ir kelis mėnesius. Tai – mūsų karosai, aukšlės, plakiai, tam tikromis sąlygomis – netgi kuojos. Porcijinis nerštas turi tą privalumą, kad esant staigiam atšalimui, deguonies trūkumui ar apskritai kokioms nors kritinėms sąlygoms ikreliai gali žūti. Tačiau kada juos žuvys beria kas kažkiek laiko, labai didelė tikimybė, jog palikuonių visgi sulauks, Bet tarpais tarp neršto periodų šitokios žvynuotosios turi maitintis. Todėl visai nenuostabu, kad aukšlės puikiai kimba ir neršto metu. (6 pav.)

Vandens temperatūra yra tik vienas veiksnių stimuliuojantis žuvų nerštą. Tam turi būti ir atitinkama vandens cheminė sudėtis, apšviestumas, ištirpusio deguonies kiekis ir pan. Be abejo nerštui reikalingos ir tam tikros vietos, kuriose žuvų ikrai galėtų vystytis. Kai kurioms žuvų rūšims reikalingas žvyras ar bent jau smėlio žvyro mišinys (žiobriai, ūsoriai, šapalai), kitoms pageidautina kokia nors povandeninė augalija (karšiai, kuojos, plakiai). O lydekos labiausiai mėgsta užliejamas pievas. Pagal tai, kur žuvys neršia, jų ikrai irgi turi kažkokias tik tai rūšiai būdingas savybes. Tarkim, šapalo ikrai neperneša ryškios šviesos, tačiau jiems reikia daug deguonies, todėl tokie ikrai tuojau pat po neršto būna nunešami srovės tarp nedidelių akmenėlių, kur jie ir vystosi. Arba žuvų, kurios mėgsta neršti augalais apaugusiose įlankose ikrai turi savybę prilipti prie vandenžolių, kadangi nukritę ant dugno jie dumble jaus deguonies stygių ir žus. Gali būti, kad po kurio laiko ikrai atsiklijuos nuo augalų, tačiau plaukios vandens viduriniuose sluoksniuose. Panašiai yra su lydekų ikrais. Pradžioje jie tvirtai prisiklijuoja prie apsemtų žolių, nes plačiose atviruose apsemtuose plotuose tokiu metų laiku pučia stiprūs vėjai ir bangos gali išstumti ikrus į krantą. Kita vertus šitokios nerštavietės greitai senka, todėl po kurio laiko ikrai atsiklijuoja ir kartu su mažėjančiu vandens lygiu traukiasi į gilesnes vietas. (7 pav.)

Nesant palankių nerštui sąlygų, žuvys gali visai neneršti. Tokiu atveju jų ikrai nesubręsta iki reikiamo lygio ir paprasčiausiai ištirpsta organizme. Tačiau toks procesas gali būti pražūtingas, kadangi žuvys vėliau gali prarasti galimybę daugintis apskritai. Vandenų užterštumas, maisto stygius ir kiti nepalankūs veiksniai, jau nekalbant apie prastas meteorologines sąlygas, neigiamai įtakoja žvynuotųjų nerštą. Tai gali įtakoti ir žmogaus veikla. Tarkim, staiga nedideliame vandens telkinyje atsiradusi žemkasė, labai tikėtina, kad sudarys tokias sąlygas, jog kai kurios to telkinio žuvys nebegalės neršti. Arba nepamatuotai nuleistas tvenkinio vandens lygis. Į tokius dalykus žmonės dažnai nekreipia dėmesio, nors tai labai neigiamai veikia visą telkinio ekosistemą. Netgi didelis triukšmas gali nepataisomų padarinių žvynuotųjų nerštui. Savo laiku netgi caro įsakymu buvo draudžiama kai kuriose upėse velėti tam tikru metų laiku moterims žlugtą, o bažnyčioms skambinti varpais. (8 pav.)

Mokslininkų paskaičiavimu, egzistuoja konkrečiam metų laikui optimali oro temperatūra, kuriai esant dauguma mūsų žvynuotųjų (išimtys – šaltavandenės žuvys, tokios kaip vėgėlė, upėtakis) jaučiasi pakankamai komfortiškai. Pavasarį ji būtų 15–20° C, vasarą – 25–28° C, o rudenį – 10–15° C. Reikia turėti omenyje, kad paprastai vandens temperatūra būna bent keliais laipsniai mažesnė už oro temperatūrą, šis skirtumas dažniausiai svyruoja 3-10° C diapazone, ypatingai juntamas jis būna vasarą. Šios temperatūrinės ribos yra teigiamos vertinant žuvų aktyvumą bendrąja prasme, nes, tarkim, karpis geriausiai jaučiasi (ypač greitai auga, daug ėda) kada vanduo būna 22–28° C, kai jo temperatūra nukrenta iki 12–14° C (sazanams riba žemesnė ir siekia apie 10° C), ši žuvis jau tampa apatiška ir maitinasi labai nenoriai, o esant 2–4 ° C temperatūrai ją pagauti praktiškai beveik neįmanoma. Karšiui tokie aktyvumo pokyčiai svyruotų kiek kitose ribose, atitinkamai 19–21° C, 11–13° C ir 3–4° C. Upėtakiai yra šaltavandenės žuvys, tad jiems optimali mitybai temperatūra turi siekti 10–12° C, o kada ji nukrenta žemiau 3° C arba pakyla daugiau nei 18° C, upėtakiai nebesimaitina. Beje, vėgėlės nieko neėda vandeniui pasiekus 12° C temperatūrą. (9 pav.)

Mūsų klimatinėmis sąlygomis vandens temperatūra gali kisti 5–9° C. Jei tai įvyksta palaipsniui, tarkim, per pusę paros, žuvys gali į tai neigiamai ir nereaguoti, nors tas temperatūrinis skirtumas bus maksimaliai didelis, t. y. net 9° C. Bet kada per kelias valandas dėl kokių nors priežasčių vanduo atšąla ar sušyla daugiau nei 4° C, žvynuotosios kuriam laikui gali kristi į savotišką apatiją ir visiškai nebesimaitinti. Sekliuose stovinčio ir nepratakaus vandens telkiniuose tai yra gana dažnas reiškinys, o gilesniuose bei upėse žuvys turi galimybę pasitraukti į tinkamesnės temperatūros vandenį. Nors žuvys gana jautrios staigiems aplinkos temperatūros pokyčiams, bet 1–3° C joms jokios įtakos neturi, ypač užsigrūdinusios šia prasme yra upėse bei giliuose vandens telkiniuose gyvenančios žvynuotosios. (10 pav.)