O čia tai bent 010

Prie Australijos į žvejų tinklus įkliuvo paslaptingas pirmykštis ryklys. Viktorijos valstijos (Australija) pakrantėje toks gyvis ištrauktas pirmą kartą – žvejai dievagojasi tikrai neprisimeną, kad tinkluose kada nors būtų pavykę aptikti tokį sutvėrimą. "Neradome nė vieno žvejo, kuris žinotų, kokia čia žuvis", - pripažino Australijos Pietryčių žvejybos tralais asociacijos (SETFIA) atstovas Simonas Boagas. Nors kūno pavidalu labiau panašus į ungurį, iš tikrųjų čia yra Chlamydoselachus anguineus rūšies ryklys, dar vadinamas gyvatrykliu. Šios žuvys yra giliavandenės (gyvena iki 1,2 km gelmėse), tačiau kartais plaukioja ir 50 m gylyje. Nesunku numanyti, kad tokie egzemplioriai į žvejų tinklus ar į operatoriaus akiratį pakliūva labai retai. Gyvatrykliai užauga iki 2 m ilgio. Jie laikomi reta, nykstančia rūšimi. Šį egzempliorių žvejai ištraukė iš 700 metrų gylio – tai yra maksimalus leistinas žvejybos tinklais gylis Australijos teritoriniuose vandenyse. "Jis atrodo lyg būtų 80 mln. metų senumo ryklių protėvis, – pabrėžė S. Boagas. – Jis labai primena priešistorinį gyvūną." Manoma, kad gyvatrykliai yra viena seniausių tebeegzistuojančių ryklių rūšių, kuri datuojama 95 mln. metų. (1 pav.)

Atlanto vandenyne 1909 m. buvo atrasta nauja žuvų rūšis. Ji stebino savo išvaizda, todėl pavadinta plačianose chimera (Broadnose chimaera, Rhinochimaera atlantica). Kadangi ši žuvis yra labai reta ir gyvena prie pat dugno giliausiose vandenyno vietose, mokslininkai iki šiol beveik nieko nežino apie jos biologiją. (2 pav.)

Ramiajame vandenyne netoli Kalifornijos JAV jūrų biologų povandeniniai nuotolinio valdymo aparatai 600 – 800 metrų gylyje nufilmavo Macropinna microstoma rūšies žuvis. Jos išsiskiria permatoma galva, per kurią įvairiomis kryptimis žvalgosi itin šviesai jautrios akys. Tunelinio regėjimo sistema šios žuvelėms padeda laiku pastebėti pavojų ir saugotis nuo plėšrūnų. Apie viską pagalvoja ne tik „Maxima“, bet ir evoliucija. (3 pav.)

Vienaakė žuvis? Nesąmonė... Tačiau, tai – tiesa. Netgi jos pavadinimas – vienaakis ryklys – sako, kad ši žuvis turi tik vieną akį. Tai – pati rečiausia pasaulio žuvis, jos gyvos dar niekas nėra regėjęs. Meksikos pakrantėje neseniai rastas šio ryklio (mokslininkai nustatė, kad čia – tikrai ryklys) lavonas. (4 pav.)

Viena iš rečiausių gėlavandenių žuvų yra Channa amphibeus rūšies žalčiagalvis. Ji galima aptikti tik Bengalijos šiaurėje, Ši žuvis gyvena labai šiltuose vandenyse, kuriuose temperatūra nenukrenta žemiau 25° C. Lietinguoju periodu žalčiagalviai gali sausuma peršliaužti į užtvindytus ryžių laukus. Maksimalus žuvų dydis – 25 cm, bet jos yra pakankamai agresyvios, tad rankomis liesti nepatartina. Faktas, kad šie žalčiagalviai – plėšrūnai. (5 pav.)

Didžiažiotinės (Chiasmodontidae) – ešeržuvių (Perciformes) būrio žuvų šeima, kuriai priklauso plėšrios žuvys, paplitusios vandenynų atogrąžų srityse. Gyvena iki 200–300 m gylyje. Žuvų dydis – 3–26 cm. Turbūt žymiausia šio būrio atstovė yra juodoji didžiažiotė. Kitaip, nei jos giminaitės, pastaroji plėšrūne plauko iki 1 500 m gylyje, yra reta, visgi stebina jos noras ryti bet ką, kas juda, nepaisant aukos dydžio, nors ji pati siekia vos 25 cm. Nuotraukoje matote akivaizdų pavyzdį. (6 pav.)

Seniausių žuvų liekanų (žvynų, dyglių) randama nuo apatinio silūro periodo. Manoma, kad žuvys atsirado gėluosiuose vandenyse, o viduriniame devone pateko į jūras. Devone nuo šarvuotųjų atsiskyrė kremzlinių žuvų grupė – Cladoselache, davusi pradžią dabartiniams rykliams ir chimeroms. Tuo metu kaulinės suskilo į dvi šakas; iš pirmosios išsivystė stipinpelekės žuvys, kremzliniai ir kauliniai ganoidai, kaulingosios žuvys., iš antrosios – riešapelekės ir dvikvapės žuvys. (7 pav.)

Žuvų kūno forma prisitaikiusi plaukiojimui, be to, ji priklauso nuo gyvensenos. Greitai plaukiojančių žuvų kūnas dažniausia verpstiškas (pvz., ryklio, lašišos), kai kuriu – strėliškas (pvz., lydekos, daugumos karpiniu žuvų), pasyviai plaukiojančių – rutuliškas (pvz., mėnulžuves), judančių smėlėtame ar dumblėtame dugne – gyvatiškas (pvz., ungurio), pasyviai gulinčių ant dugno – asimetriškas, labai plokščias (pvz., plekšnės). (8 pav.)

Pelekai pas žuvis būna poriniai ir neporiniai. Poriniai pelekai atitinka sausumos gyvūnų galūnes. Krūtinės pelekai – priekines galūnes, o pilvo dubens – galines. Sausumos gyventojai neturi neporinių pelekų analogų. Neporiniai pelekai – tai uodegos ir vienas ar keli nugaros bei pauodegio. Pelekų struktūra ir funkcijos priklauso nuo aplinkos sąlygų ir gyvenimo būdo. Dažniausiai jie pritaikyti plaukimui vandenyje, bet pas kai kurias labirintines žuvis pilvo pelekai pavirto į lietimo organus, turinčius neįtikėtinas siūlines formas. Yra žuvų kurios savo krūtinės pelekų pagalba paskrenda virš vandens. Kartais pelekai pavirsta į dauginimosi organą, tai pauodegio pelekas pas gyvavedes žuvis arba pilvo pelekai pas rajas ir ryklių patinus. (9 pav.)

Plaukimo pūslė – tai tuščiaviduris organas, pripildytas dujų mišinio, padedantis žuvims laikytis vandenyje. Pas gėlavandenės žuvys gyvenančias mažiau tankesnėje aplinkoje už jūrines, plaukimo pūslė užima iki 7% viso kūno. Egzistuoja rūšys, kurios visiškai neturi šio organo, jis pas jas atrofavosi. Dažniausiai tai – dugninės žuvys, kurioms nereikia išplaukti į paviršių. Kai kurioms žuvims, plaukimo pūslė, tai – rezonatorius arba jos pagalba sudaromi garsiniai signalai. Daugumos rūšių žuvų plaukimo pūslė niekaip nesusisiekia su išore, dujų prisipildymas vyksta tiesiogiai iš kraujo. Kai kurios žuvys pūslę naudoja, kaip papildomą kvėpavimo organą, kuris susisiekia su išore kanalėlių pagalba. Būtent plaukimo pūslė evoliucijos eigoje išsivystė į plaučius. (10 pav.)