O čia tai bent 008

Žuvys elgiasi panašiai, kaip ir žmonės. Jos turi genetinį paveldimumą, kuris instinktyviai padeda joms išvengti įvairių pavojų. Žvynuotosios, būdamos būryje arba stebėdamos iš šono savo rūšies atstoves, taip pat gali daug išmokti. Ir galiausiai – sykį pasprukę iš plėšrūnės nasrų jos tampa baikštesnės ir įsimena kas ir kokiu būdu kėsinosi į jų gyvybę. Genetinis paveldimumas jau suprantamas savaime, nes priešingu atveju neturinti jo rūšis labai greitai išnyktų nuo Žemės paviršiaus. (1 pav.)

Kad žuvys išmoko vengti tinklų ir netgi ėmė skirti poilsinius laivus nuo žvejybinių pagal jų sukeliamą variklio triukšmą pasakoja ir ichtiologai. Kuomet laivas traukia tralą, šio kojinės formos tinklo pirmagalis yra atviras. Kai kurios dažniausiai gaudomos žuvų rūšys išmoko išvengti tokių spąstų. Kuomet tik buvo pradėti naudoti tokio tipo tinklai, laimikis buvo gerokai didesnis. Tačiau jau po 90-ųjų metų žvejai verslininkai ėmė skųstis laimikio stoka, nors, pasak mokslininkų, vandenys, kuriuose jie žvejojo, išliko beveik tokie pat žuvingi. Buvo padaryti stebėjimai ir ichtiologai suprato, kur čia šuo pakastas. Pasirodo žuvys pajutę, kad atsidūrė trale staigiai mesdavosi į jo priekį ir taip vėl išplaukdavo į atvirus vandenis. Žodžiu, kvailių neliko. (2 pav.)

Mokslininkai nustatė, kad vienas pagrindinių veiksnių, kuris skatina žuvis mokytis ir kopijuoti kitų žuvų elgesį yra būriavimasis. Norint greičiau išmokyti žvynuotąsias kokių nors triukų ar paprasčiausiai adekvačiai reaguoti į vandenyje kylančius pavojus (jei žuvys yra dar jų nepatyrusios), apmokymai žymiai greičiau vyks, jei jos sudarys bent kelių individų grupę. Kuo būrys yra didesnis – tuo geriau. Kuo daugiau būryje suaugusių žuvų – tuo greičiau jų įgūdžius ar naujai įgytą patirtį perims jauniklės. Kaip pavyzdys buvo paimtas kuojų mailius, kuris nespėjo suplaukti į būrius. Toks mailiukas beveik nereagavo į apmokymus. Tačiau vos vyresnis mailius, kuris natūraliai jau ima sudaryti vienodo amžiaus žuvelių būrelius, mokėsi gerokai stropiau. Paaugę jaunikliai buvo dar protingesni, o suaugusios žuvys pranoko visus ichtiologų lūkesčius. Pastarosios būdamos akvariume kartu su lydeka netgi išsiugdė savotišką strategiją, kaip nepatekti jai į nasrus. Kuomet aštriadantė būdavo viename akvariumo gale, kuojos susigrūsdavo į priešingą. Kada lydeka plaukdavo link jų, rausvaakės sprukdavo už plėšrūnės nugaros ir vėl tūnodavo toli nuo jos. Galiausiai lydeka nustoja bet kokių vilčių praryti bent vieną iš tų protingų kuojų ir paliko jas ramybėje. (3 pav.)

Žiemą vandens temperatūra gali kisti vos kelių laipsnių ribose, didžiausi pokyčiai vyksta nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Todėl mokslininkų paskaičiavimu, egzistuoja ir konkrečiam metų laikui optimali oro temperatūra, kuriai esant dauguma mūsų žvynuotųjų (išimtys – šaltavandenės žuvys, tokios kaip vėgėlė, upėtakis) jaučiasi pakankamai komfortiškai. Pavasarį ji būtų 15-20° C, vasarą – 25-28° C, o rudenį – 10-15° C. Reikia turėti omenyje, kad paprastai vandens temperatūra būna bent keliais laipsniai mažesnė už oro temperatūrą, šis skirtumas dažniausiai svyruoja 3-10° C diapazone, ypatingai juntamas jis būna vasarą. (4 pav.)

Kiekviena žuvų rūšis prie tam tikros vandens temperatūros būna aktyvumo pike. Tarkim, karpis geriausiai jaučiasi (ypač greitai auga, daug ėda) kada vanduo būna 22-28° C, kai jo temperatūra nukrenta iki 12-14° C (sazanams ši riba žemesnė ir siekia apie 10° C), ši žuvis jau tampa apatiška ir maitinasi labai nenoriai, o esant 2-4 ° C temperatūrai ją pagauti praktiškai beveik neįmanoma. Karšiui tokie aktyvumo pokyčiai svyruotų kiek kitose ribose, atitinkamai 19-21° C, 11-13° C ir 3-4° C. Upėtakiai yra šaltavandenės žuvys, tad jiems optimali mitybai temperatūra turi siekti 10-12° C, o kada ji nukrenta žemiau 3° C arba pakyla daugiau nei 18° C, upėtakiai nebesimaitina. Beje, vėgėlės nieko neėda vandeniui pasiekus 12° C temperatūrą. (5 pav.)

Pastoviai plaukiodamos tam tikruose vandens sluoksniuose žuvys įpranta ir prie atitinkamam gyliui būdingo slėgio. Tačiau bet kokiame gylyje vandens slėgį veikia atmosferinis slėgis, kuris kildamas ar krisdamas tartum stumdo vandenyje ištirpusį deguonį. Tuo metu, kai jis būna žemas, didesnė deguonies koncentracija yra apatiniuose vandens sluoksniuose, kai aukštas – deguonis irgi pakilęs aukštyn, nors faktiškai tokiais atvejais visame vandens telkinyje bendras deguonies kiekis būna sumažėjęs arba padidėjęs. Staigiai nukritus slėgiui viršutiniai vandens sluoksniai labai greitai netenka jiems būdingo deguonies kiekio, tačiau jo padaugėja giliau. Mėgstančios paviršinius vandenis žuvys pajunta diskomfortą ir leidžiasi žemyn. Kurį laiką jos bus labai vangios, kadangi toks staigus aplinkos pasikeitimas šias žvynuotąsias veiks tik neigiamai. (6 pav.)

Kaip vienus iš geresnių būsimų oro permainų pranašautojų galima paminėti sterką bei salatį. Nors abi šios žuvys yra plėšrūnės, bet tai tikriausiai vienintelis dalykas, kuris jas sieja, kadangi jų „įtakos“ zonos viena nuo kitos labai smarkiai nutolusios – salatis medžioja dažniausiai aukštutiniuose vandens sluoksniuose, o sterkas savo aukas mieliau persekioja gilumoje. Įdomu tai, jog abu plėšrūnai jau prieš keletą dienų nujaučia būsimą slėgio kritimą ir tuo metu itin aktyviai maitinasi. Ne šiaip sau, nes esant žemam slėgiui ir sterkas, ir salatis jaučiasi ne kaip ir prastai reaguoja į jiems siūlomus masalus. Čia netgi reikėtų pabrėžti, kad jiems (ypač sterkui pavasarį ir vasarą, o salačiui rudenį) netgi nėra svarbu kaip greitai krenta slėgis, šios žuvys apskritai nemėgsta žemo slėgio, net jei jis ir yra ilgą laiką pastovus. (7 pav.)

Priešingai nei kitos žuvys, į staigius slėgio pokyčius reaguoja šamai, unguriai ir vėgėlės. Ypač pastarosios, kadangi didžiausio jų aktyvumo periodas sutampa su itin bjauriais ir nepastoviais orais. Kadangi tuo metu – itin dažni slėgio svyravimai, galima manyti, jog vėgėlėms staigūs oro pokyčiai patinka. Ypač, jei slėgis krenta, pučia stiprus vėjas, lyja. Pridėjus dar ir tai, kad jos yra naktinės plėšrūnės, vėgėles galima minėti kaip išskirtines žuvis. Dar vienas faktas – mažėjant jų aktyvumui slėgio svyravimai vėgėles vis mažiau jaudina, todėl antroje žiemos pusėje ir ankstyvą pavasarį šios grobuonės kimba nors ir žymiai prasčiau, bet nebūtinai esant prastam orui bei žemam slėgiui. (8 pav.)

Mes paleidžiame į upę ant kabliuko užnertą aukšlikę ir lydeka netgi drumstame vandenyje ją neklysdama randa, nors aplinkui plauko kelios dešimtys tokių pat aukšlių. Tai faktas, kurio negalime nepastebėti ir tuo negalime atsistebėti. O taip yra todėl, kad plėšrūnė dar prieš puldama jaučia, kad šioji žuvelė silpniausia, išsigandusi, žodžiu, ji stresuoja ir todėl tai yra lengviausiai pagaunama auka. O kaip tai jaučia? Įrodyta, kad į aplinką sužeista bei streso būsenoje esanti žuvis išskiria tam tikrus baimės feromonus, kuriais perspėja savo gentaines, tačiau tuo pat metu atsiduria plėšrūnių „taikiklyje“. (9 pav.)

Yra ir plėšrūnių rūšys, kurios labiau nei kitos reaguoja į didelę vibraciją. Viena tokių – šamas. Jo rega – labai menka, daugiau išvystyti kiti jutiminiai organai, tame tarpe ir šoninė linija. Šamas dažnai medžioja prietemoje arba visai sutemus, todėl evoliucijos eigoje šio plėšrūno rega neteko reikšmės, tačiau ištobulėjo galimybė jausti auką jos nematant. Tai galima palyginti su neregiu, kuris galimybės matyti neteko dar kūdikystėje. Tokio žmogaus yra labiau išlavėjusi klausa, jis jautriau reaguoja į kvapus bei tobulai skiria daiktų formą liesdamas juos pirštais. Kad šamas jautriai reaguoja į hidroakustines bangas įrodo ir tas faktas, kad šį plėšrūną galima prisivilioti kvakle. (10 pav.)