O čia tai bent 004
2012 m. rugsėjo 11 dieną valydamas upėtakį žvejys Nolanas Calvinas aptiko pirštą. Padėjęs radinį ant ledo N. Calvinas susisiekė su apygardos šerifu. Kūno dalis buvo pakankamai gerai išsilaikiusi, kad detektyvai galėtų atpažinti piršto antspaudą. Antspaudas sutapo su Hanso Galassi, rašo telegraph.co.uk. Paaiškėjo, kad H. Galassi neteko keturių kairės rankos pirštų per nelaimingą atsitikimą birželio 21 dieną tame pačiame ežere, kuriame buvo sugautas upėtakis. Likusių trijų pirštų nukentėjusysis neatgavo. „Šerifas paskambino ir pasakė, kad turi papasakoti man keistą istoriją. Kai jis pasakė, kad kažkoks žvejys lankėsi prie to paties ežero, beveik neabejojau, ką jis turi omenyje. Sakiau jam: Leiskite atspėsiu: radote mano pirštą žuvyje”, – prisiminė vyras. Žuvį N. Calvinas pagavo maždaug už 13 km nuo tos vietos, kur stovyklavo H. Galassi. Šalia įspūdingo ežero stovyklavęs H. Galassi nusprendė pačiuožinėti vandenlente. Tačiau jo ranka taip įsipainiojo į kilpą, kad, kai galiausiai ją išlaisvino, keturi pirštai plaukiojo vandenyje. „Ištraukiau ranką iš vandens ir pamačiau, kad keturi rankos pirštai nukirsti. Kraujo nebuvo daug”, – pasakojo H. Galassi. Vyras nedelsiant sraigtasparniu buvo nugabentas į ligoninę. H. Galassi liko pusė smiliaus ir rodomasis pirštas.
2014 m. ypač padažnėjo piranijų išpuolių prieš turistus Argentinoje. Sausio pradžioje tik per vieną dieną plėšrios žuvys apkandžiojo 18 žmonių, kurie maudėsi La Platoje. Kaip rašo Newsru.com, tai – ne pirmas užpuolimas per kelias pastarąsias dienas. Pirmąją šių metų dieną piranijos La Platoje užpuolė šešis žmones. Nuo aštriadančių žuvų turistai nukentėjo ir per Kalėdas, tuomet per piranijų antpuolį įvairius sužeidimus patyrė 85 žmonės, iš jų – 20 vaikų. Vėliau 7 vaikams teko amputuoti rankų pirštus. Žmonės mėgavosi upės vandeniu, kai netikėtai prie jų atplaukė didelis aštriadančių žuvų būrys. Plėšrumu garsėjančios žuvys septynmetei nukando dalį piršto, o vienam berniukui tiesiog iškando gabalą rankos raumens. Vėliau 7 vaikams teko amputuoti rankų pirštus. Tose vietose, kur žuvys užpuolė žmones, neleidžiama maudytis, tačiau atsiranda drąsuolių, kurie, nepaisydami draudimo, lipa į vandenį, nes pastaruoju metu Argentiną siaubia kaitra. Ichtiologai teigia, kad karštis padidino piranijų agresyvumą. Argentinoje gyvena dviejų tipų piranijos, išaugančios iki 33 centimetrų ir galinčios sverti net 3,8 kilogramo.
Brazilijos upių paplūdimius užplūdo alkanos piranijos – šios plėšrios žuvys puola poilsiautojus. Kol kas apie mirtinus atvejus informacijos nėra, tačiau tik 2011 m. per dvi savaites nuo šių žuvų jau nukentėjo mažiausiai 15 žmonių. Piranijos apkandžiojo vyrą, Kai kuriems poilsiautojams alkanos piranijos nukando kojos pirštus, dauguma skundžiasi plėštinėmis galūnių žaizdomis, skelbia „RIA Novosti“. Apie piranijų atakas informacijos gauta iš Brazilijos Mato Groso valstijos paplūdimių, įrengtų prie Daverono upės. Taip pat nukentėjo ir turistai, nusprendę apsistoti prie Paragvajaus upės. Nors minėtose upėse piranijos veisiasi labai seniai, prieš tai jos niekada nepuldavo žmonių ir nesiartindavo prie pakrančių. Specialistų teigimu, piranijos tapo agresyvios dėl senkančio minėtųjų upių vandens, skelbia Rusijos naujienų agentūra ITAR-TASS. Anot mokslininkų, problema išsispręs savaime prasidėjus liūčių sezonui.
2011 m. Šilutėje iš tvenkinio, esančio šalia kultūros ir pramogų centro, vyriškis sužvejojo piraniją. Apie 300 gramų sveriančią plėšrūnę sužvejojo šalia tvenkinio gyvenantis ir laisvalaikį su meškere rankose prie jo praleidžiantis Romas Petraitis. Jis įsitikino, kad piranijų dantys labai aštrūs – žvejys žuvį buvo prisitraukęs prie pat kranto, kai ji nukando valą, plėšrūnę rankomis suspėjo pagauti meškeriotojo žmona. Kaip piranija galėjo atsirasti Šilutėje, galima tik spėlioti.
Fugu (angl. blowfish) – tai žuvis, kuri savo organizme turi mirtinų nuodų. Pati žuvies mėsa iš esmės nėra nuodinga, tačiau žuvies organuose yra itin daug tetrodotoksinų, kurie gali apnuodyti mėsą, jei ši netinkamai paruošiama. Dėl to suvalgius blogai paruoštą fugu žuvį žmogus iškart gaus mirtiną dozę itin stiprių toksinų, kuriems nėra priešnuodžio. Tuo pačiu fugu vardu vadinami ir prabangūs patiekalai iš šios žuvies, kurie nepaisant rizikos mirtinai apsinuodyti, yra labai populiarūs Japonijoje. Netgi žuvų pieniai laikomi ypatingu delikatesu. Kasmet Japonijoje yra pagaunama apie 40 rūšių šios žuvies, o jos parduodama per 10 tūkstančių tonų. Senas japonų posakis byloja: „Norėčiau suvalgyti fugu, tačiau nenoriu mirti“. Būtent dėl netikėtų mirčių tiesiai prie pietų stalo, valgant fugu žuvį, pastaruoju metu ruošti fugu žuvį leidžiama tik licencijuotiems virėjams. Kad gautų licenciją, virėjas turi turėti ne tik teorinių žinių apie fugu, bet ir praktinių fugu žuvies išdorojimo įgūdžių, nes priklausomai nuo rūšies, skiriasi ir nuodingos šios žuvies dalys. Šių įgūdžių virėjai mokosi apie trejus metus specialiuose kursuose, tačiau apie 70 proc. iš jų egzamino neišlaiko. Tačiau būtent dėl tokių griežtų reikalavimų šios žuvies ruošimui netikėtų mirčių skaičius dėl apsinuodijimo fugu žymiai sumažėjo. Paprastai fugu patiekalai kainuoja gana brangiai. Pietūs gerame restorane vienam žmogui gali kainuoti nuo 100 iki 2000 JAV dolerių. Tačiau pigesniuose restoranuose galima paragauti ir ne tokių brangių fugu patiekalų už 15–20 JAV dolerių. Sakoma, kad nuodingiausia „Tora – fugu“ rūšis yra ir pati skaniausia.
Žuvys fugu dar vadinamos aštriapilvėmis arba net žuvimis – šunimis, nors jų forma į šuns nepanaši. Jos – tikras vandenynų spalvingas papuošalas. Mėlynos juostos viršuje ir balta papilvė daro jas ryškias, spalvingas, žavias. Fugu neturi žvynų, bet apačioje jos kūnas yra apaugęs dygliais, kurie primena švitrinį popierių. Šių žuvų burna nedidėlė, bet pilna neproporcingai stambių, panašių į žmogaus, aštrių dantų. Jais fugu be vargo pragraužia krabų šarvus, nukanda žvejų kabliukus, o neatsargiam gali nukąsti ir pirštą. Pavojaus atveju žuvis-šuo tuoj pat išsipučia, darosi panaši į futbolo kamuolį. Plaukioja aštriapilvė negreitai, bet užtat sugeba plaukti uodega pirmyn! Tai reta ypatybė vandens gyvūnui. Fugu veisiasi Atlante, Ramiajame vandenyne, taip pat kai kuriose didelėse upėse.
Žuvis, su kuria nerekomenduojama susidurti plaukiotojams, – zebrinė sparnapelekė. Ji dėl savo išvaizdos dažnai vadinama zebru. Ši žuvis nejudėdama styro kur nors koralų šešėlyje ant jūros dugno, lėtai mojuoja ilgais, puošniais, spindinčiais pelekais. Ją lengva palaikyti vandens augmenijos spalvota puokšte. Toks apsirikimas gali brangiai kainuoti. Pajutusi pavojų sparnapelekė akies mirksniu iškiša savo aštrius, nuodingus dyglius. Nors ir nežymus bent vienas tokios adatos bakstelėjimas žmogui sukelia didelį skausmą. Jis gali prarasti sąmonę. Įdurta vieta sutinsta ir apmiršta. Skausmas pradeda šiek tiek mažėti po kelių valandų, o praeina tik po savaitės. Jei nardytojui įsminga keli dygliai, jis gali iš karto netekti sąmonės, būti paralyžiuotas. Pakartotinai įsidūręs dygliais žmogus įgauna imunitetą. Tačiau tokių “bandymų” geriau vengti.
Sunkiai pastebimas ir labai klastingas tropinių vandenų gyventojas – karpuotoji žuvis arba žuvis-akmuo (Synancea horrida). Šios apie 40 centimetrų ilgio žuvys tyko neatsargių plaukiotojų Raudonojoje jūroje, Indijos ir Ramiajame vandenynuose. Jos nepatrauklios – galva netaisyklingos formos, o burna ir akys nukreiptos į viršų. Šių žuvų oda minkšta, negraži – lyg padengta karpomis. Išskirtinis šių žuvų požymis – sugebėjimas puikiai maskuotis aplinkoje. Jas labai sunku pastebėti net ir sekliame vandenyje – paprastai įsiraususios į dugno smėlį tampa labai sunkiai atskiriamos nuo paprasto akmens. Trumpos ir ilgos, tačiau idealiai aštrios adatos, kuriomis apsiginklavusios šios žuvys, yra paslėptos nugaros pelekuose ir pasirodo tik juos palietus ar kitaip išgąsdinus žuvį. Kai kurios adatos turi vageles, kaip gyvatės dantys. Jomis teka nuodai, kuriuos gamina specialios liaukos. Karpuotosios dygliai labai standūs, tvirti, jie gali pradurti net storus nardytojų kostiumų padus. Šių žuvų nuodai žmonėms sukelia skausmą, nuo kurio galima net išprotėti, prarasti sąmonę. Įdūrimų vietose atsiranda skaudūs ištinimai, sutrinka kvėpavimas. Jei nebus suteikta pagalba – po penkių valandų žmogų gali ištikti koma.
Musulmonžuvės – vienos mažiausių žuvelių, kurios pasižymi dar ir ypatingu grožiu. Natūraliai gamtoje jos gyvena Indijos vandenyne, Japonijos ir Pietų Afrikos vandenyse. Šių žuvų išskirtinis bruožas – ryškus ir įspūdingas juodai geltonas raštas. Musulmonžuvės ypač socialios akvariumo gyventojos, plaukiojančios didelėmis grupėmis. Jos gyvena koraliniuose rifuose ir dažnai plaukioja vandenyno paviršiuje.
Apie ilgiausią žuvų gyvenimo trukmę nuo seno sklando įvairiausios legendos. Ypač daug tokių legendų sukurta apie šamų ir karpių amžių. Iš kai kurių knygelių galima sužinoti, kad labai ilgai gyvena ir lydekos. Pavyzdžiui, Frederiko II pažymėtą ir 1230 m. spalio 5 d. atgal į vandenį paleistą lydeką pavyko sužvejoti 1497 m. Taigi išeina, kad ši žuvis pragyveno net 267 metus. Ši visame pasaulyje garsi lydeka buvo 6 m ilgio ir svėrė 175 kg. Antroji, ne tokia garsi ir šiek tiek kuklesnė lydeka buvo pagauta 1610 m. Ant jos peleko rastas žiedelis su nurodyta žuvies paleidimo į vandenį data, liudijančia, jog ši plėšrūnė nugyveno 162 metus. Tačiau, daugelis mokslininkų ar šiuolaikinių žvejų visais šiais "faktais" labai abejoja. Nors, Europos mokslininkai, tyrinėjantys žuvis ir žvejotojų laimikius, yra nustatę ir žuvų gyvenimo trukmę. Teigiama, kad tik nedidelė dalis žuvų, gyvenančių natūraliomis sąlygomis, miršta nuo senatvės. Dauguma šių gyvūnų baigia savo gyvenimą žvejų tinkluose, meškeriotojų skiaurėje, plėšriųjų žuvų skrandžiuose ir t.t. Tad, taip išeina žuvims ilgai gyventi nelemta... Tačiau, kaip bebūtų paminėti faktai pasaulyje sklando..
Salmo.lt
