Nemunas, plūdinė ir senos dambos. Kitaip nei vasarą

Tą savaitę, kuomet keitėsi orai, toje vietoje nesilankiau ir, štai prašau: gerokai atvėsus vandeniui visos žuvys iš čia kažkur dingo.

Tiesa sakant, tai mane nelabai stebino. Juk dėl visko kaltos pakitusios aplinkos sąlygos, kurios pernelyg greitai tapo artimos tokioms, kokios būna vėlų rudenį, nes rugsėjis buvo veikiau panašus į vasarą. Įdomiausia, kad tą mėnesį gerai (ar bent jau vidutiniškai) žuvys domėjosi masalais tada, kai vyravo šiaurės ir rytų krypčių vėjai, pro baltų debesų plyšius švietė ryški saulė.

Teoriškai, toks oras nėra tinkamas gaudyti karpines žuvis, netgi bet kokias žvynuotąsias apskritai. Tačiau praktiškai buvo kitaip, nes pasitvirtino kita žvejybinė taisyklė – ilgą laiką nusistovėjęs vienodas slėgis, pastovaus stiprumo bei tos pačios krypties vėjas, debesuotumas turi teigiamą įtaką žuvų aktyvumui.

Kita vertus, kuomet įsivyrauja minėti šiaurės-rytų vėjai, stulbinančių rezultatų gal ir nepasieksi, bet be laimikio irgi negrįši. O štai keitėsi oras tartum ir į gerąją pusę – slėgis smuko, dangus apniuko, papūtė pietvakaris, bet...

Vasarą tokios permainos jau po dienos ar dviejų turėtų tiktai teigiamą įtaką kibimui, tačiau rudeninėmis sąlygomis tai tik sugadino žvejybą, nes esminis tokiu metu žūklę įtakojantis faktorius nepakito – šilčiau nepasidarė ir vandens temperatūra dėl vėstančių naktų dar labiau nukrito. Galima neabejoti, jog taikiosios žuvys po kurio laiko vėl pradės kibti, nors vis prasčiau ir prasčiau, jų teks ieškoti kitur ir vilioti jau kitokiu masalu.

Nors galbūt visai sėkmingai žuvausime ir toje pačioje vietoje, tačiau meškeriojimo taktika keisis iš esmės. Paaiškinsiu kodėl, bet prieš tai pakalbėsiu apie pačią žūklavietę.

Vieta, kurią žvejai aplenkia

Toji vieta, sakyčiau, yra tipinė Nemuno vidurupiui gaudant palaidyne (turiu omenyje dešinį upės krantą nuo Kauno iki maždaug Dubysos santakos): gylis apie 1,2–1,5 m, toliau nuo kranto – beveik lygus žvyruotas dugnas, šalia sausumos – priaugęs vandenžolių dumblynas, vyrauja vidutinė srovė, kurios stiprumas labai priklauso nuo vandens lygio.

Yra čia, suprantama, ir grįžtamoji tėkmė, kurios dydis, stiprumas irgi kinta priklausomai nuo Nemuno lygio. Priešais, jei žiūrėsime pasroviui, kaip taisyklė būna seklu, dumblėta, neretai plyti nemažos vandens augalų plantacijos.

Tačiau esminis ar išskirtinis jos bruožas yra stačiai nuo kranto į upę įsiterpęs retų, apneštų smėliu ir dumblu akmenų iškyšulys. Tai nėra toji tikroji damba, kokią įsivaizduoja meškeriotojai ir kokių visa eilė išrikiuota, tarkim, ties Pagėgiais.

Gal kažkada ji tokia ir buvo, tačiau dabar, ypač pakilus vandeniui, ši „sugriuvus“ damba netgi sunkiai pastebima – tiesiog eilinis kranto nelygumas. Todėl dauguma žvejų pro ją praeis nesustodami, bet dėl to man tik geriau.

Visgi tokia žūklavietė turi toms išraiškingoms akmeninėms damboms būdingų savybių, nors ir, jei taip galima išsireikšti, „mažesniu mastu“. Vasarą čia galima pagauti praktiškai visų rūšių, kokios tik gyvena Nemune, taikiųjų žuvų – pradedant kuojomis, strepečiais, baigiant karšiais ir karosais.

Labai svarbus faktorius čia žvejojant kuojas, karšius, plakius, t. y. tas žvynuotąsias, kurios ne taip mėgsta srovę ir labiau prisiriša prie nuolatinių maitinimosi vietų, yra pastovus jaukinimas. Beje, reikėtų dar orientuotis į tai, kad nereikia dažnai keisti jauko sudėties. Na, nebent esate įsitikinę, kad žuvų čia daug, bet prievilas jūsų prievilas žvynuotųjų nedomina, trumpiau tariant, joms yra „neskanus“. Tačiau suradus tinkamą jauką, juo vertėtų jaukinti nuolatos.

Ir tikrai nebūtina žiūrėti „per petį“, t. y. kuo kiti meškeriotojai šalimais bando masinti žuvis. Galimas daiktas, kad atrasite kur kas geresnį prievilą.

Šapalų, meknių tokioje žūklavietėje irgi būna. Kai kada, ypač pirmieji, kimba net labai gerai, jie taip pat mėgsta gausų ir dažną jaukinimą. Visgi šapalų ir meknių elgesys sunkiau nuspėjamas dėl nuolatinio vandens lygio svyravimo Kauno HE įtakoje.

Paprastai kylant vandeniui jų kibimas staiga suaktyvėdavo, nors tai būdinga visoms be išimties Nemuno žuvims. Įdomu tai, kad žvynuotosios pajaučia kylantį vandenį anksčiau nei meškeriotojas pamato tą upės lygio kaitą.

Nepaminėtos karpinės žuvys, ešeriai būna tartum savotiška priegauda, kurios gausumas priklauso irgi nuo upės vandeningumo, naudojamo masalo ar net paprasčiausios sėkmės.

Nuolat pilant į vandenį jauką, jei žvejoji bent kas trys dienos, pakanka, kad kuojos ar karšiai šią vietą laikytų tokia, kur beveik visada ras ką nors ėdamo. Todėl kažkoks žuvų kiekis nuolatos sukiojasi netoliese.

Žinoma, kibimas priklauso ir nuo meteorologinių sąlygų, tačiau praktiškai daugiau ar mažiau ką nors pagausi.

Gal kibs, o gal ir ne

Atvėsus vandeniui tokiose vietose žuvų smarkiai sumažėja. Gerai, jei žemiau dambos yra gilesnė duobė, kur vėlų rudenį žvynuotosios susirenka žiemoti. Tuomet, kiek pašilus orams, kelias dienas pašvietus saulei, nesvarbu, net jei yra lapkričio mėnuo, čia gali visai neprastai kibti kuojos, plakiai, galbūt netgi karšiai. Kalbu, suprantama, ne apie gaudymą duobėje, bet šalia jos – ant šlaitų, ties dugno pagilėjimu.

Tačiau tuo metu labai svarbu, jog pakilus upės lygiui uždambio zonoje srovė negreitėtų, o išsilaikytų ne stipresnė už vidutinę. Renkantis vasarą žūklavietę paprastai apie rudenį net negalvoji – tuo metu žuvys kimba ir tuo esi patenkintas. Kita vertus, sunku atspėti, kaip susiklostys įvykiai ateityje – kaip kils vanduo, kaip suksis tėkmė ir panašiai.

Vasarą tėkmės pagreitėjimas praktiškai neatsiliepia laimikio gausai ar pagautų žuvų rūšių įvairovei. Na, nebent srovė taptų labai smarki, tada – ne kas...

Norėčiau šiek tiek nuklysti į ankstesnes žvejybas. Menu, gal prieš dvidešimt metų irgi buvau suradęs panašią vietą. Aptikau ją visiškai atsitiktinai, kaip mėgstame sakyti „iš lemputės“. Tačiau tik panašią, nes prie anos „senos“ dambos buvo didelė duobė, kuri praktiškai susisiekė su Nemuno vaga.

Pasigirsiu, kad žuvavau visą vasarą iki pat lapkričio vidurio itin sėkmingai. Pradžioje gaudžiau plūdine, po to jau ėmiau žvejoti dugninėmis. Jaukindavau itin gausiai – to standartinio Sensas 15 l kibiro jauko man būdavo mažai, paprastai tekdavo prievilą gamintis dar sykį žūklės metu. Ir pagaudavau stambių karšių, meknių, nerealaus dydžio kuojų.

Žuvaujant naktį sliekais užkibdavo ungurių (vienos nakties rekordas – trys vienetai). Pastoviai masalus čiupdavo smulkūs šamukai, kuriuos, suprantama, paleisdavau. Bet labiausiai stebino tai, kad net liepos mėnesį užkibdavo vėgėlės.

Deja, kitais metais po didelio ledonešio toji vieta smarkiai pasikeitė ir žuvų ten praktiškai nebeliko. Tai gana būdinga tokioms apgriuvusioms senoms damboms, ko nepasakysi apie esančias Nemuno žemupyje.

Bet grįžtu prie dabartinės žūklavietės. Kaip matote, aš apie tolimesnį meškeriojimą „savo“ vietoje kalbu su tam tikru skepticizmu, nes išties sunku pasakyti, koks bus vandens lygis per kitus du rudens mėnesius. Galbūt guodžia tas faktas, jog šioje vietoje kiek toliau nuo akmenų iškyšulio yra daugiau nei pusmetrio staigus dugno nuolydis, faktiškai duobė, kur galbūt, ką jau sakiau, žuvys visgi laikysis visiškai atvėsus vandeniui.

Ir apskritai žūklė antroje rudens pusėje man kažkuo primena meškeriojimą anksti pavasarį, bet viskas vyksta atvirkštine tvarka. Tarkim, pavasarį pirmosios pradeda kibti stambios kuojos, po to meknės, karšiai ir tik paskiausiai žiobriai.

Dabar priešingai – pirmieji vis prasčiau ima masalais domėtis karšiai, paskui aprimsta meknės, šapalai, o kuojos vis dar bando nardinti plūdę net iki gruodžio. Beje, kuo retesnis kibimas – tuo stambesnės pasitaiko šios rūšies žuvys.

Tik žiobriai gal nepaiso mano nupasakotos „subordinacijos“, nes puikiai gali kibti net ir žiemą. Ne visi išplaukia į jūrą, dalis jų pasilieka ir, reikėtų pasakyti, kad Nemune vėlai rudenį pasitaiko nesmulkūs. Pagausite šiuo metu žiobrių ir Neryje, kitose didesnėse upėse.

Jaukinimas įsibėgėjus rudeniui jau nebebūna toks svarbus, kaip šiltuoju metų laiku. Visiškai jo nuvertinti nederėtų, bet dabar prievilo reikšmė yra kiek kitokia.

Ką turiu omenyje, sužinosite perskaitę straipsnio tęsinį. Beje, dar pasakosiu ir apie techninę meškeriojimo pusę, masalus.

Romualdas Žilinskas