Kokia mūsų vandenų žuvis gražiausia?

Pradėsiu nuo to, kad neršto metu praktiškai visos mums įprastos karpinės žuvys trumpam tampa ryškesnės. Ne tiek, kad labai atkreiptų plėšrūnų dėmesį, bet pakankamai, jog jas pastebėtų kitos lyties atstovai. Tiksliau – atstovės, nes žuvų, kaip ir paukščių, pasaulyje dabitos būna patinai.

Kadangi grožis yra subjektyvi sąvoka, žvejai neretai ginčijasi, kuri Lietuvos telkiniuose gyvenanti žuvis yra gražiausia.

Veikiausiai daugelis meškeriotojų, jei būtų „Mis Žuvis“ (o gal reikėtų sakyti „Misteris“?) rinkimai, savo balsus atiduotų už raudę. Ji ir ne neršto laikotarpiu atrodo pakankamai efektingai: ryškūs raudoni pelekai, nugara rudai žalsva, žvynai turi gelsvą, net auksinį atspalvį, o akys, akys... Juk ne veltui kai kuriuose šalies regionuose raudonakės vardą gavusi. Beje, raudės patelės ne ką menkiau gražios už patinėlius, bent jau skirtumas menkas.

Raudės sesė kuoja irgi pakankamai graži, šios dvi žuvys labai panašios ir kai kurie žvejai jų netgi neskiria. Iš tiesų, skirtumų yra begalė, tačiau jie labai gerai matomi, kuomet šios dvi žvynuotųjų rūšys gyvena didesniuose vandens telkiniuose, ypač upėse. Tačiau mažuose dumblinguose, nepratakiuose ežerėliuose, kur žuvys ilgainiui patamsėja, raudžių ir kuojų spalvos labai supanašėja. Tas savotiškas iš kartos į kartą persiduodantis spalvinis, o kartais netgi kūno formos virsmas, – žuvų prisitaikymo prie gyvenamosios aplinkos rezultatas. Reikėtų pasakyti, kad karpžuvių būrio atstovės yra vienos plastiškiausių žuvų, kai kurios jų rūšys itin greitai geba adaptuotis pačiomis įvairiausiomis, kartais net labai neįprastomis sąlygomis.

Tas pats atsitinka ir ešeriams, nors jie nieko bendro su karpinėmis žuvimis neturi. Jau minėtuose mažuose ežeruose dryžuočiai būna ypač gražūs, jų pelekai raudonai oranžiniai, iššaukiančiai ryškūs. Įdomiausia, kad ešeriai netgi tame pačiame vandens telkinyje kartais būna kelių spalvinių variacijų.

Tai bežuvaudami galite pastebėti Nemune, Nevėžyje, kai kuriuose dideliuose mūsų ežeruose. Vieni ešeriai melsvesni, šviesesne papilve ir nugara, su labiau išreikštais dryžiais, šviesiai oranžiniais pelekais, o kiti tamsūs, net į rudumą, jų pelekai vyšninės spalvos. Normalu – pirmieji laikosi sraunesnėje upės dalyje, kur smėlis, šviesus žvirgždas, o antrieji maitinasi ir šiaip gyvena arčiau ramių įlankų, kur gausu dumblo ir aplinka tenai tamsi.
 

Bet prieš žiemą net ir skirtingų atspalvių dryžuočiai kartais suplaukia į tas pačias duobes, tad nieko stebėtino, jei toje pat žūklavietėje ištrauksite įvairiaspalvių ešerių. Taip kartais nutinka ir šiltuoju metų laiku.

Yra ir vadinamieji „žoliniai“ ešeriukai, kurie netgi neužauga dideli. Jie žalsvų atspalvių, ką ir sako pavadinimas. Kai kurie ichtiologai tvirtina, kad tai – atskiras mūsiškių ešerių porūšis ir tokie dryžuočiai niekada nepasiekia optimalaus dydžio.

Prie gražesnių žuvų veikiausiai reikėtų priskirti ir mūsų tikrąjį, vietinį, aborigeninį, t. y. paprastąjį arba auksinį karosą. Auksinis – tuo viskas ir pasakyta. Deja, šią rūšį baigia nukonkuruoti iš Azijos kilęs sidabrinis, ne toks gražus, bet kur kas vislesnis, didesnis, ėdresnis...

Na, žinoma, lašišinės žuvys visada buvo ir bus išskirtinės savo išvaizda. Tiek lašiša, tiek šlakys ar margasis upėtakis, kiršlys drąsiai varžytųsi dėl gražiausios mūsų žuvies titulo ir garantuotai pakliūtų į finalinę atranką. Apie vaivorykštinį upėtakį nė nekalbu, bet tai jau atvežtinė rūšis.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos bajorai į savo tvenkinius buvo prileidę meknių, kurios turėjo oranžinę ir net raudoną kūno spalvą. Tai tos pačios mūsiškės meknės atmaina – orfa. Gamta iškrėtė išdaigą ir dalis meknių iš pietinės Vokietijos vandenų kažkokiu būdu gavo geną, kuris jų palikuonims suteikė minėtas spalvas. Dar sovietmečiu orfos buvo auginamos Trakų Vokės tvenkiniuose, bet dabar šių gražių žuvų nebeturime.

Maždaug tuo pat metu į tvenkinius buvo prileista oranžinių, raudonų, ryškiai geltonų bei tų pačių spalvų, tačiau dar ir išmargintų dėmėmis lynų. Jie irgi yra mūsų vandenyse gyvenančio lyno atmaina, kuri savo gyvenimo būdu niekuo nesiskiria nuo įprastinio, su juo kryžminasi. Neatmetu galimybės, kad galbūt kur nors dar plaukioja jų vienas kitas provaikaitis turintis senelių genų.


 

Bet ir šiuo metu auksinių lynų kartais išauginama Lietuvos tvenkiniuose, tad pabėgėliai gali užkibti ir ant jūsų meškerės. Kažkam ir užkibo, bent jau esu matęs internete.
 

Na, o dabar – apie gražiausią mūsų vandenų žuvį, ji praminta kartuole. Šių žvynuotųjų pas mus gana gausu. Tačiau paradoksas – jei kas paklaustų Lietuvos žvejų, kokia tai žuvis, ar jie tokią pažįsta, galiu lažintis, kad pusė meškeriotojų atsakytų neigiamai. Atvirai pasakius, kartuolė tokia kaip ir visos mūsų šalies vandenų karpžuvės nėra labai išskirtinė, tačiau neršto metu patinėlis tampa... Negaliu nė tiksliai apibūdinti – papuoštų kiekvieną akvariumą, pažiūrėkite į nuotrauką ir pamatysite.

Kodėl žvejai mažai žino apie šią žuvį? Nes jos negaudo, kadangi kartuolė tik labai retais atvejais pasiekia 7 cm dydį, paprastai užauga vos iki 5 cm. O ir mėsa šitos žuvies karti, ne veltui kartuole vadinama. Tas kartumas dėl maisto, kurį ėda, nes maitinasi daugiausiai dumbliais, nors smulkių vėžiagyvių arba vabzdžių lervų taip pat neatsisako.

Plaukioja kartuolės nedideliais būreliais tarp vandens augalų, kur slepiasi nuo plėšrūnų ir susiranda ėdesio, dėl to irgi mažai žvejų pastebimos.

Labai įdomus šios žuvies nerštas, kada patinėliai sutviska visa savo grožybe. Kartuolių patelės nemeta ikrų kur pakliuvo, bet beria juos į dvigeldžių moliuskų kriaukles. Gyvų, suprantama. Tenai ikreliai ir išsivysto iki lervučių stadijos. Patelė turi specialų kiaušdėtį ir lyg kokia višta padeda kiaušinėlius tiesiai į kriauklę prasivėrusioms geldelėms, perluotėms, o patinėlis tuo metu lieja pienius, kurie pro moliuskų žiaunas įtraukiami į vidų.

Todėl, mano manymu, kartuolė yra ne tik gražiausia, bet ir įdomiausia savo elgsena mūsų vandenų žuvis.

Romualdas Žilinskas