Kai šalna nubalina ežerų pakrantes. Geriausi masalai lydekoms

Visą savo vaikystę esu praleidęs prie ežerų ir turiu nemenką spiningavimo patirtį, tad gal dar nuo tų laikų mano vienas mėgstamiausių ir kibiausių masalų rudenį yra paprasta vartiklė. Turiu galvoje būtent nedidelius ežerus, kuriuose su lietuviška Jūra galima pasiekti tikrai puikių rezultatų.

O jei pavelkiavus vartikle?

Kai kurie spiningautojai metaliniais masalais įpusėjus rudeniui net nebando žvejoti, aš juos kartais naudoju net per varžybas. Mano manymu, minėta blizgė mūsų vandenų plėšrūnėms dar nenusibodo, ypač ta, kuri pagaminta iš balto metalo.

Žinoma, negalima teigti, jog tokia tinka visiems ežerams be išimties, nes kai kur geriau kimba gaudant geltonomis ar varinėmis Jūromis. Pavyzdžiui, Veisiejyje pavasarį ar rudenį pačios geriausios būna varinės blizgės. Bet pirmasis spalvinis variantas tikrai yra universaliausias, itin tinkamas apniukusiu oru. Vartiklės puikiai tinkamos ir velkiauti.

Nenustebkite, kadangi aš ir toliau kalbu apie mažuosius mūsų ežerus, o mano pamėgtuose, kaip minėjau, nėra didelių gelmių. Kai kuriuose iš jų be valties neįmanoma išsiversti, nes paprasčiausiai telkinių pakrantės tankiai apaugusios nendrėmis, medžiais ir krūmais, arba yra itin lėkštos ir jose gausu vandenžolių.

Kituose ežeruose lydekos išties geriausiai kimba gaudant velke. Pasitaiko dienų, kuomet spiningaudamas nepajunti nė vieno lydekos grybštelėjimo, o vos tik pradedi traukti blizgę valtimi, kaip mat užkimba aštriadantė. Galbūt visa esmė yra masalo judėjime, kadangi visada velkiauju irkluodamas. O plaukiant tokiu būdu, valtis slysta vandeniu netolygiai, tartum šuoliais, tai atsiliepia ir vartiklės judesiams bei greičiui.

Atvirai pasakius, gal apie tokį velkiavimą reikėtų kalbėti labiau būtuoju laiku, nes dabar tai darau ypač retai. Ne todėl, kad nesu tikras, jog lydekos nekibs, paprasčiausiai tokia žūklė atima daug fizinių jėgų, o juk nė vienas nejaunėjam.

Įpusėjus rudeniui lydekos mieliau griebia vangiai judančius masalus. Dauguma vartiklių, lyginant su sukriukėmis, turi tą privalumą, kad jas traukiant galima reguliuoti šių masalų greitį bei agresyvumo laipsnį. O sukriukę, kaip bevestum, jos lapelis vis tiek suksis smarkiai virpindamas vandenį.

Ir nors pastaruoju viliokliu aš spiningauju taip pat neretai, bet rudeninėje lydekų žūklėje jo beveik atsisakau. Bent jau man sukriukės rudens antroje pusėje nepasiteisino, ypač žvejojant mažuose ežeruose.

Galbūt vienintelė išimtis būna tada, kai sukyla ešeriai ir ima gainioti vandens paviršiuje mailių. Tuomet bandau dryžuotuosius plėšrūnus suvilioti sukriukėmis. Dažniausiai sėkmingai. Tokiais atvejais pasitaiko, jog šį masalą sugriebia dar ir į ešerių būrį įsimaišiusi lydeka.

Ieškant nežinomame ežere aštriadančių plėšrūnių, į tokius reiškinius derėtų atkreipti dėmesį. Vėlų rudenį lydekos akivaizdžiai žuvų nepersekioja, o puola jas priedugnio zonoje. Žodžiu, savo buveinių neišduoda.

Tačiau tokiu metų laiku mailius susikoncentravęs į gausius būrius. Todėl, jei žuvelių pulką atakuoja ešeriai, daug galimybių, kad kur nors šalia yra ir lydekų. Galbūt jos netgi praryja ir vieną kitą ešerį, nebūtinai taikosi tik į karpines žuvis. Nors gal ir ne, nes paprastai šalimais ešerių paprastai pakliūdavo palyginti smulkios lydekos.

Guminukų privalumai

Nors labai gyriau vartikles, bet guminukai taip pat turi ne vieną privalumą gundant ežerų lydekas. Žvejojant silikoniniais masalais galima naudoti įvairiausio svorio bei formos galvakablius nekeičiant paties guminuko, šių vilioklių ypač didelis spalvų pasirinkimas, tas pats modelis gali būti net kelių dydžių ir panašiai. Žodžiu, tai vienas geriausių masalų ežerinėms lydekoms.

Tačiau guminukais aš paprastai nevelkiaudavau, dažniausiai jais tik spiningaudavau, spiningauju ir iki šiol. Galvakablius renkuosi kiek galima lengvesnius, priklausomai nuo gylio, 4–8 g. Tokiu būdu išvengiu šiam metų laikui nepageidaujamo masalų agresyvumo, be to su lengvais galvakabliais galima įvairiau manipuliuoti guminuku.

Žvejodamas šiais masalais ežeruose, labai nesismulkinu, kartais naudoju ir keturių colių riperius. Tačiau tai dar nereiškia, jog stambesniu viliokliu susigundys išimtinai didelės lydekos. Gal tai ir paradoksas, bet pačios stambiausios aštriadantės mažuose ežeruose rudenį man paprastai užkibdavo būtent ant mažų masalų – pirmo ar antro dydžio guminukų.

Tačiau spiningaudamas didesniais šio tipo masalais, sulaukiu dažnesnių lydekų kibimų jei tuo metu jos aktyviai maitinasi. Aš net nepasakosiu, kokių firmų tie masalai, nes kasmet išbandau vis naujus, atrandu kibių, dalį „išbrokuoju“, vėl bandau senesnius ir gerai užsirekomendavusius modelius, žodžiu, daug eksperimentuoju. Kaip supratote, kartais sėkmingai, kartais ir nelabai.

Renkantis guminukų spalvas, galimi du visiškai priešingi variantai – arba provokuojantis, arba natūralus šių masalų dažymas. Tiesą sakant, kažkokį tarpinį spalvinimo variantą sunku ir rasti, nes vis tiek labiau dominuos vienam iš jų būdingos spalvos.

Pirmajam priskirčiau salotinius su juodomis nugarėlėmis, citrininius su žaliomis ar raudonomis nugarėlėmis masalus. Aš kalbu apie tuos spalvinius variantus, kurie man būdavo tinkamiausiai anksčiau išvardytuose ežeruose. Jie skirti drumstam vandeniui, kartais teigiamai veikia lydekų apetitą apsiniaukusiu oru ir skaidriuose vandenyse.

Visgi rudenį nuskaidrėjusiuose ežeruose geriau bandyti sėkmę natūralių atspalvių riperiais: baltais ar gelsvais pilveliais ir rudomis arba purvinai žaliomis nugarėlėmis bei šonais. Ypač gerai, kada tokie viliokliai dar būna „pataškyti“ juodais taškeliais. Labai sėkmingi plačiai visiems spiningautojams žinomi „tepaliniai“ guminukai.

Gal prieš dešimtmetį spiningaudamas vėlų rudenį atsitiktinai atradau dar vieną itin sėkmingą spalvą. Tai sunkiai apibūdinamas (nei baltas, nei pilkas – kažkoks matinis) fosforinis silikoninis masalas. Rašau be kabučių, kadangi jis iš tiesų yra skirtas žūklei gelmėje arba (ir) prietemoje ir turi savybę tamsoje žibėti.

Tačiau būtent tokio atspalvio riperis puikiai viliojo lydekas labai skaidriame vandenyje poros metrų gylyje šviesiu paros metu. Savaime suprantama, kad žuvaujant šviesiu paros metu ir sąlyginai nedideliuose gyliuose plėšrūnes gundė ne jo „fosforas“, o pati natūrali spalva.

Jei tik leidžia ežero dugnas, gaudydamas guminukais stengiuosi džigauti. Lydekoms toks spiningavimo stilius patinka labiausiai. Žinoma, kai telkinys tankiai apaugęs žolėmis, jos dar nenunykusios, niekur nedingsi – trauki masalą taip, kaip įmanoma. Bet netgi nesiekiant viliokliu dugno, jį galima vesti laiptuota trajektorija. Netolygus guminuko traukimas gundant lydekas visada būna sėkmingesnis.

Mažuose ežeruose rudenį vobleriais žvejoju gerokai rečiau. Šiais masalais dažniausiai velkiauju. Labai stambių modelių naudoti neverta, pakanka standartinių 7–12 cm negiliai neriančių voblerių. Geriausiai ištęstos formos minnow tipo, natūraliai rudų, pilkšvų atspalvių masalai.

Masalai, apie kuriuos dabar nekalbėsiu

Reikėtų pripažinti, kad vobleriams, žūklaujant mažuose ežerėliuose, skyriau pernelyg mažai dėmesio. Sunku pasakyti kodėl. Veikiausiai dėl to, kad gyvenu Kaune, o prie ežerų atvykstu tik trumpesniam laikui, tad gaudau jau išbandytais, patikrintais ir ten kibiais masalais.

Kad vobleriai yra perspektyvūs viliokliai spiningaujant tokiuose vandens telkiniuose rudenį, galutinai įsitikinau Juodojo Kauknorio ežerėlyje.

Ta diena pasitaikė kaip reta nesėkminga ir jau buvau praradęs bet kokias viltis, ką nors sužvejoti, kai parplaukiant į namus nutariau iki galutinai sutemstant išbandyti voblerius. Kiek toliau nuo kranto ties povandeninėmis samanomis apaugusia seklia lyguma (tokių plotų lydekos vengia) ir tankiomis aukštomis vandens žolėmis apaugusio pagilėjimo šlaitu praktiškai viena po kitos pagavau penkias lydekas. O juk į kitus masalus jos tądien apskritai nereagavo...

Tiesa, tai nutiko seniai, dabar vobleriais žvejoju daug ir dažnai. Bet apie juos reikėtų kalbėti jau atskirai, tema plati. O šis rašinys lai būna savotiškas „retro“, juolab žinant, kad jaunesni spiningautojai vartikles, sukriukes žvejodami ežeruose naudoja gana retai.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas