Ar žuvims skauda galvas?
Mokslininkų seniai yra įrodyta, kad atmosferiniai slėgio pokyčiai vienaip ar kitaip veikia visus gyvus organizmus. Paprasčiausias pavyzdys esam mes patys, nes rytas, kuomet nesinori keltis iš lovos veikiausiai bus apniukęs, o ankstyvas miegas gali būti susietas su artėjančia audra.
Tačiau į darbą reikia eiti, žvejoti norisi, tad visos tos oro negandos paprastai greitai įveikiamos ir žmonių įprastas gyvenimo ritmas dėl to nesutrinka. Na, galbūt kažkam kurį laiką skauda galvą, nes vėlgi – nemaža dalis žmonių yra jautrūs staigiai orų kaitai, ką ir sąlygoja būtent atmosferinio slėgio kritimai arba kilimai. Tačiau po vandeniu yra kiek kitaip, nes žuvys nemąsto, o elgiasi taip, kaip joms diktuoja Motina Gamta.
Žvejai labai dažnai savo sėkmę ar nesėkmes žvejyboje suriša su oro sąlygomis, visų pirmą – slėgio pokyčiais. Ir čia jie yra teisūs, nes ilgalaikiai ichtiologų tyrimai tik patvirtina hipotezę, jog žuvys yra itin jautrios slėgio svyravimams.
Tačiau ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kadangi yra ištisa grandinė tarpusavyje susietų reiškinių, kurie paaiškina žvynuotųjų elgesį esant pastoviam barometro stulpelio lygiui, jam krentant ar kylant.
Burbulas apie žuvies pūslę
Fiziologinę žuvų būseną, kurią meškeriotojai paprastai vertina jų aktyvumu maitinantis, kintant slėgiui, kai kurie žvejybinių straipsnių autoriai tiesiogiai sieja su... jų pūsle. Pasak tokių autorių, žvynuotosios pūslės apimtis kintant slėgiui irgi keičiasi, kas smarkiai atsiliepia žuvies savijautai.
Iš tiesų pūslė žuvies organizme beveik nieko bendra neturi su atmosferiniu slėgiu, nors su slėgiu vandenyje apskritai ji siejama tiesiogiai, nes tai su žvynuotosios hidrostatika (pūslė yra tarsi savotiškas balastas) bei gebėjimu kilti ar leistis iš vieno vandens sluoksnio į kitą susijęs organas. Beje, ne visos žuvys turi plaukiojamąją pūslę, kitoms šio organo funkcijas atlieka kepenys, nors į slėgio pokyčius šios žvynuotosios reaguoja taip pat, kaip ir pirmosios.
Čia aš kalbėjau savais žodžiais, o štai ką rašo Visuotinė Lietuvių enciklopedija: „Plaukiojamoji pūslė (vesica natatoria) porinis arba neporinis žuvų organas. Susidaro iš žarnyno priekinės dalies. Plaukiojamosios pūslės svarbiausia funkcija – keisti kūno tūrį. Dažniausiai maišo formos, pilna dujų. Yra kūno ertmės nugarinėje dalyje. Silkių, lydekų plaukiojamoji pūslė lataku jungiasi su rykle, kitų žuvų (pvz., vėgėlių, ešerių) plaukiojamoji pūslė yra be latako. Pūslei plečiantis žuvis kyla į viršų, traukiantis – grimzta...“
Todėl esant pastoviam slėgiui žuvys be jokios žalos sau gali laisvai nardyti iš vieno vandens sluoksnio į kitą, priglusti prie pat dugno ar iššokti iš vandens. Netgi ištrauktos į krantą ir paleistos į vandenį jos kaip mat atsigauna ir vėl normaliai gyvena.
Žinoma, čia nekalbu apie tas žuvis, kurios buvo staiga ištrauktos iš gelmės, kada iš tiesų patyrė didelį slėgio pokytį ir žuvo net nenukabinus jų nuo kabliuko. Taip atsitinka su menkėmis, sterkais. Reikia turėti omenyje, jog atskiros žuvų ryšys skirtingai reaguoja į greitą slėgio pasikeitimą vandenyje, beje, nepainiokite jo su atmosferiniu slėgiu, apie pastarąjį dar pasakosiu.
Reikėtų pabrėžti, kad karpinės žuvys vandens slėgio pokyčiams yra atsparesnės, nei, tarkim, ešeržuvės. Elementarus pavyzdys būtų karšiai, kurie gana greitai gali pakilti iš 10 m gylio duobės į vandens paviršių ir visiškai komfortiškai ten jaustis. Po kurio laiko šios žvynuotosios vėl nyra į gylį ir sėkmingai sau plaukioja. Mokslininkai paskaičiavo, kad žuvies pakilimas iš 10 m gylio prilygtų žmogaus pakilimui į 15–20 km aukštį, kas mums per tokį trumpą laiką tikrai baigtųsi tragiškai.
Nepaisant tokių didelių slėgio pokyčių keičiant vandens sluoksnius, reikėtų pabrėžti – keičiant savo noru, o ne traukiant jas užkibusias ant kabliuko, žuvys išlieka sveikos, aktyvios, mielai maitinasi. Pastarajam teiginiui jau reikėtų išlygos – jei ne atmosferinio slėgio pokyčiai, kurie, kaip jau minėjau, žvynuotąsias iš tiesų veikia. Taip pat reikia turėti omenyje, kad atskirų rūšių žuvys yra prisitaikiusios maitintis ir plaukioti tam tikruose vandens sluoksniuose, kur jos jaučiasi optimaliausiai visomis prasmėmis. O juk skirtingame gylyje yra ir skirtingas slėgis, kurį sudaro nekintantis vandens slėgis tame lygyje ir kintamas atmosferinis slėgis. Dėl pastarojo įtakos žuvys priverstos leistis giliau arba kilti arčiau paviršiaus.
Dėl ko žuvims kyla apetitas?
Žvejams gerai žinoma, kad net ir tos žuvys, kurios gali pakankamai gerai jaustis mažai deguonies turinčiame vandenyje, būna aktyvesnės tuomet, kai jame padidėja deguonies kiekis. Pavasariniai polaidžiai, kai vandens telkiniuose staiga atsiranda daugiau deguonies, pakyla žuvų apetitas. Tuo metu jos instinktyviai pajunta metų laikų pokyčius ir ruošiasi nerštui.
Suprantama, kad vandenyje ištirpęs deguonis nėra vienintelis veiksnys, kuris įtakoja žvynuotųjų aktyvumą, tačiau vienas iš svarbiausių. Bet kokiu atveju jis žuvų organizmuose greitina medžiagų apykaitą ir dėl to žvynuotosios atkunta maitintis.
Galbūt apie deguonį net neužsiminčiau, tačiau hidrologai nustatė, kad ištirpęs deguonies kiekis vandenyje yra tiesiogiai susijęs su atmosferiniu slėgiu. Vėlgi, negalima nepaisyti vandens temperatūros ar kitų faktorių, bet šis veiksnys taip pat labai svarbus. Čia pastebima tiesioginė koreliacija (dviejų dydžių tarpusavio priklausomybė), nes kuo aukštesnis yra atmosferinis slėgis, tuo didesnis ištirpusio vandenyje deguonies kiekis.
Deja, atmosferinis slėgis nuolatos kinta, kartais ir labai staigiai, o tai iš karto atsiliepia žuvų elgsenai ir, be abejonės, jų apetitui. Na, bet tai žvejai puikiai žino...
Jei po kelių dienų pastovaus slėgio jis staiga šokteli aukštyn, vandens telkinio paviršiniai sluoksniai labai greitai pasipildo ištirpusiu deguonimi ir žvynuotosios iš priedugnio ima kilti į aukštesnį vandens lygį. Atvirkštinis procesas vyksta krentant atmosferiniam slėgiui. Tuomet deguonies pirmiausiai sumažėja vandens paviršiuje ir žvynuotosios leidžiasi gilyn. Meškeriotojai tai gali įsitikinti atėję prie vandens telkinio, nes prieš staiga atgrumančią audrą vandens paviršius aprimsta, o po lietingų orų stojus giedrai – tiesiog užverda.
Paskui planktoną ir vėją
Į deguonies trūkumą ar perteklių reaguoja ne tik žuvys, bet ir kiti vandens organizmai. Didžiausią slėgio pokyčių poveikį patiria zooplanktonas. Kažkuria prasme į tai reaguoja ir fitoplanktonas, o, štai, bentosinius organizmus (visa, kas gyvena tik dugne) ištirpusio deguonies kiekio kitimas įvairiuose vandens sluoksniuose gal ir veikia, bet dėl suprantamų priežasčių – mažiausiai.
Todėl paskui planktoną skuba plaukti ir žuvys. Netgi tos, kurios mažai jautrios deguonies stygiui. Taip pat ir plėšrūnės, nes jos seka paskui savo aukas. Beje, tas procesas dar sudėtingesnis nei aprašiau, kadangi paskui smulkų planktoną seka ir kai kurių vabzdžių lervos ar stambesni jais besimaitinantys bestuburiai, kurie irgi yra kai kurių žuvų mėgstamas maistas. Žodžiu, vyksta grandininė reakcija.
Tačiau yra ir antrinės sąlygos, kurios ištirpusio deguonies kiekiui vandenyje ir (ar) planktono migracijai taip pat turi nemažą reikšmę. Viena iš jų – vėjo stiprumas, nes dėl to kyla bangos. Dideliame atvirame vandens telkinyje net ir nelabai smarkus vėjas gali gerokai išjudinti paviršinius vandens sluoksnius, kurie besimaišydami pasipildys deguonimi. Tad esant žemam slėgiui svarbu dar atsižvelgti ir į vėjo stiprumą.
Kaip konkretų pavyzdį galima paimti karšių pasiskirstymą vandens telkinyje. Vasarą, kuomet slėgis žemas ir vandens temperatūra aukšta, karšiai tūno gylyje. Nedidelis jų aktyvumas pasireiškia anksti ryte, prieš sutemas, bet tai tokiomis oro sąlygomis trunka neilgai. Tačiau net ir vidurdienį kilęs smarkus vėjas gali viską apversti aukštyn kojomis, nes šios žuvys suaktyvės ir maitinsis... priekrantėje, nors teoriškai turėtų būti kuo giliau.
Tokį reiškinį nesunkiai paaiškina faktas, kad bangų mūša padidino deguonies kiekį paviršiniuose vandens sluoksniuose, ypač seklesnėse vietose, kur ji būna smarkiausia. Todėl labai gali būti, jog vėjuotą vasaros dieną žuvys renkasi ties bangų sudrumsta vandens juosta netoli seklumų ne tik todėl, kad išjudintame grunte lengviau randa maisto, galbūt jos dar ir įkvepia gaivesnio oro gurkšnį.
Metų laikų įtaka
Kiekvienas metų laikas irgi turi savą specifiką, kadangi tuo metu būna vis kitokia vandens temperatūra, apšvietimas, bendras deguonies kiekis vandenyje ir apskritai žuvys yra vis kitokioje būsenoje. Jau vien tai, kad vidurvasarį ar žiemą kylantis slėgis reiškia didžiulę kaitrą ar totalų atšalimą gali lemti ir žuvų elgseną.
Netgi įvairaus tipo vandens telkiniuose slėgio svyravimai gali būti vertinami vis kitaip. Tarkim, žiemą mažuose nepratakiuose vandens telkiniuose slėgio svyravimai bus praktiškai nejuntami, o dideliuose ir pratakiuose žvynuotųjų aktyvumui turės neabejotiną svarbą.
Beje, žiemą ypač prastai žuvų savijautą veikia dažni ir staigūs atodrėkiai. Taip pat tokiu metų laiku deguonies kiekio vandenyje visiškai neįtakoja vėjas, kas, kaip jau minėjau, gali iš esmės viską pakeisti atviro vandens sezono metu. Nieko naujo nepasakysiu, jei užakcentuosiu, kad ilgai besilaikantis ar labai lėtai kylantis bei krentantis slėgis visais atvejais yra geras ženklas smagiai žūklei.
Jei namuose turite barometrą arba netingite internete panaršyti po meteorologinius tinklalapius, savo žūklės rezultatus galite bandyti sieti su slėgio pokyčiais ir taip planuoti būsimą žvejybą. Tačiau turėkite omenyje, kad kiekvienas regionas skirtingai veikiamas ciklonų ir anticiklonų, tad paprastai meteorologų suvestinėse išskaičiuojamas bendras vidutinis slėgis. Lietuva yra nedidelė, todėl kažkokių ypatingų skirtumų tarp Dzūkijos ar Žemaitijos, Aukštaitijos ar Suvalkijos nėra.
Kita vertus, mes esame pajūryje, dėl ko ciklonai ir anticiklonai dažnai keičia vieni kitus ir atmosferinis slėgis nuolat šokinėja. Meteorologai paskaičiavo, kad Lietuvos slėgio vidurkis priežeminiame jūros lygyje yra 1014–1015 hPa. Tačiau, kaip sakiau, jis pas mus labai nestabilus, tad kinta net 100 hPa diapazone, kas, tarkim, kur nors žemyno viduryje atsitinka labai retai. Faktiškai Lietuvoje yra pastebimi slėgio pokyčiai nuo 960 hPa iki 1060 hPa.
Per pastaruosius 50 metų dėl klimato atšilimo kinta ir vidutinė slėgio riba. Pas mus stebima atmosferinio slėgio kilimo tendencija, nes per tą laikotarpį vidutiniai rodikliai mūsų šalyje padidėjo 1,5–2 hPa.
Romualdas Žilinskas
