Ar įtakoja spalva masalo kibumą?
Anksčiau gana dažnai rasdavau užsienio autorių straipsnių, kuriuose žvejai įrodinėdavo, kad masalo spalva praktiškai neturi reikšmės norint sėkmingai žvejoti plėšrūnes. Paprastai šie spiningautojai tvirtindavo, kad labiausiai žuvis gundo vilioklio judesiai, virpesiai ir meškeriodamas beveik bet kokiu dirbtiniu masalu, jei tik tinkamai jį pasiūlysi grobuonei, nesvarbu kokios būtų oro sąlygos, metų ar paros laikas, ją sugundysi. Skaitydavau, tarkim, kaip Džonas ir Bilas atvykę į Kanadą praretino vietinių lydekų gretas spiningaudami skirtingų spalvų, bet to paties modelio vobleriais, ir belikdavo tik pavydėti.
Nemažai mūsų žvejų taip pat skaito užsieninius straipsnius apie meškeriojimą, lankosi įvairiose interneto svetainėse ir net nesusimąstydami tiki, kad tai, kas ten parašyta, yra šventa tiesa. Kai kurių tokių skaitytojų manymu, lietuviai „žvejai-raštininkai“ nė iš tolo neprilygsta užsienio kolegoms, nes yra tiesiog geri fantazuotojai arba plagiatoriai.
Ir kaip kitaip, juk tai, kas geriausia, būtinai turi būti ne mūsų, o iš užjūrio, ir lietuvaičiai žvejai tėra tik diletantai, palyginti su užsieniečiais. Su patriotiškumu čia nėra nieko bendra, tiesiog mes dar „neužaugome iki jų lygio“. Deja, praktika rodo visai ką kita.
Ištęsta įžanga – nuo emigrantų iki Jeremy Wade
Kažkada mūsų emigrantai, nuvykę į svetimas šalis ieškoti darbo, sutartinai šaipydavosi iš daugumos vietinių žvejų. Žinoma, ten požiūris į mėgėjų žūklę yra tikrai pagirtinas – daugumą žuvų užsieniečiai (turiu omeny išsivysčiusias Vakarų šalis) paleidžia atgal ir be galo tvarkingai laikosi visų nustatytų taisyklių. Brakonieriai užsienyje seniai išnyko, ir jei ne imigrantai, vietiniai gyventojai tikriausiai būtų pamiršę šio žodžio reikšmę. Be to, ir pats požiūris į žvejybą ten neretai kitoks: nekimba – na ir kas, bent prie vandens pailsėjau...
Taigi tuose vandenyse knibžda žuvų ir jas pagauti yra vienas juokas. Aišku, ne visur, ne visada, bet su Lietuvos vandenimis nėra ko lyginti, juolab, kai žuvaujančių svetur dažniausiai būna mažiau nei pas mus. Ir čia ne tas variantas, kuris skamba – gerai ten, kur mūsų nėra.
Be jokios abejonės, ir tarp užsieniečių yra tikrai puikių, aukštos klasės meškeriotojų, kai kurie iš šios veiklos netgi pragyvena, nes dalyvauja sportinės žūklės varžybose atstovaudami savo klubams ar šaliai arba dirba žūklės reikmenų įmonėse ekspertais. Bet tokių – vienetai ir jie vadinami profesionaliais žvejais.
Mūsų šalyje, kalbant apie visus meškeriotojus mėgėjus apskritai, panašaus lygio meistrų atsirastų gerokai daugiau ir tą faktą pripažįsta kitų šalių žvejai. Įdomiausia tai, kad daugumos gerai žuvaujančių, ką pavadinčiau – praktiškai profesionaliai, mes net nepažįstame. Jie nesiafišuoja, galbūt žinomi tarp savo artimų draugų, tačiau į jokias varžybas nevažinėja, straipsnių nerašo – tiesiog jie yra savo mėgstamo užsiėmimo žinovai-praktikai.
Į užsienį nuvažiavęs koks nors, mūsų supratimu, meškeriotojas vidutiniokas tenykščiuose vandens telkiniuose išdarinėdavo tokius stebuklus, kad vietiniams žvejams akys ant kaktos išvirsdavo. Nieko stebėtina, nes Lietuvos telkiniuose sėkmingai žūklauti geba toli gražu ne kiekvienas ir ne visada, tad pakliuvus prie pilnų žuvies vandenų galima pasijusti tikru asu, jei tik sėkmingai pritaikai čionykštę patirtį.
O jei tai padėdavo dar ir maistui sutaupyti kokį svarą, eurą ar kroną – tada galima pranokti netgi patį save. Teko girdėti (tiesa, tai sena istorija, susijusi su pirmąja emigrantų iš Lietuvos banga) apie vieną lietuvaitį, kuris nuvykęs į Angliją ir neradęs darbo prasimanė žuvis gaudyti ir išrūkęs jas pardavinėti nemokantiems ar neturintiems laiko žvejoti tokiems patiems, kaip ir jis atvykėliams. Nelegaliai, žinoma. Taip ir užsidirbo žmogus nemažai pinigo, sako, kad kito darbo vėliau nė neieškojo.
Jei pastebėjote, rašau būtuoju laiku. Taip todėl, kad pastaruoju metu emigracija sumenko, o anksčiau atvykusieji tautiečiai tarsi adaptavosi prie vietinių žvejybinių tradicijų ir jas tiesiog perėmė. Ir neduokdie, dabar šitą mano rašliavą perskaitys koks nors seniai užsienyje įsikūręs lietuvis žvejys. Kaip ir dera tikriems lietuviams, tuojau pat sumals mano pastebėjimus (ne pašaipas – čia tokį rašymo stilių pasirinkau) į šipulius, o mane nukryžiuos.
Kita detalė, apie ką užsiminiau šio straipsnio pradžioje. Aš pats iš tiesų dažnai skaitinėju tiek Vakarų Europos, tiek Rytų Europos meškeriotojų rašinius internete ir labai aiškiai matau vieną tendenciją – dauguma straipsnių įvairiose svetainėse yra kopijuoti vienas nuo kito. Kai kur jie trumpinti, gal skiriasi kokia menka detalė, yra nemažai „vertalų“, bet iš esmės dažnas rašinys kartojamas kaip „Tėve Mūsų“ ir pradinio šaltinio atsekti tiesiog neįmanoma.
Įdomiausia, kad jei kas nors padarė gramatinę klaidą arba nusišnekėjo biologine, žvejybine prasme, nes veikiausiai tai buvo „verstinis“ rašinys, kurį išvertė ne meškeriotojas, gal net pirminį straipsnį rašė žmogus, kuris pats nežuvauja, kiti daro past/copy, visa ta „beleberda“ išlieka ir dar netgi pasidaugina.
Dėl to nereikia taip aklai tikėti, ką rašo „jie“, ir visiškai ignoruoti, ką bandome pasakyti „mes“. Apie savo straipsnius aš dabar nekalbu, nors puikiai žinau, kad dalis žvejų lygiai taip pat nepatikliai žiūri ir į juos. Ir tokius skaitytojus puikiai suprantu.
Dar vienas niuansas. Įsigilinkite į užsieninius straipsnius ir pamatysite, kad kokie nors masalai ar įrankiai išbandomi tokiomis sąlygomis, kurios dažniausiai neatitinka mūsų vandenų sąlygų. Dauguma tokių rašinių yra užsakomieji, reklaminiai ir kartais to net neslepiama. Nejau manote, kad siūlydami rinkai kokį ką tik iškeptą masalą firmų gamintojų atstovai ryšis jį bandyti ekstremaliomis sąlygomis?
Todėl Hansas gaudo Vokietijos tvenkiniuose, Francas – Olandijos kanaluose, o Džonsas ir Bilas firminį vilioklį bando kur nors Kanados ežeruose. Tačiau tik ten, kur išties yra labai daug žuvų ir jos gerai kimba. Ir netgi specialiai parinktose vietose, kur jokių nesėkmingų atsitiktinumų negali pasitaikyti.
Vėliau šie žvejai rašo straipsnius, daro „atitinkamas“ išvadas ir už tai gauna nemažus pinigus. Tikrai negalima teigti (jokiu būdu!), kad visi straipsniai yra nieko verti ir aprašyta patirtis visiškai nenaudinga meškeriojant mūsų vandenyse. Tačiau bent pusė tų rašinių duos mažiau naudos nei mano „žūklavimas“ prie kompiuterio nepakėlus užpakalio nuo kėdės, kadangi šiuo atveju bent teorija atitinka mūsų sąlygas.
Ak, taip, dar ir „susukami“ video klipai. Bet koks skirtumas tarp rašymo ir rodymo, kuomet, kaip sakiau, čia nesėkmių tiesiog negali būti. Nors kalbu ir labai skeptiškai, bet į lietuvių filmuotas žvejybines laidas žiūriu tikrai palankiai, kadangi neretai matau man žinomus vandens telkinius, nemažai pažįstu ir tų laidų vedančiųjų.
Beje, jei jau prakalbau apie Kanadą... Mėgstu pasaulio dokumentiką ir, suprantama, Jeremy Wade filmus River Monsters.
Žuvavo Jeremy ir Kanadoje, gaudė Ontarijo ežero pabaisą amerikinę lydeką arba kitaip maskinongą. Vargo žmogus bene porą mėnesių, net iš veido sunyko, kol sužvejojo didesnę nei 5 pėdų dydžio milžinę. Ko tik nebandė – veltui. Ten visokie „turbo“ ar panašūs masalai, kuriais kur nors Amazonėje taip mėgsta žvejoti Jeremy, naudos neatnešė.
Galiausiai spjovė į viską, užsikabino ant „šratinio“ galvakablio nedidelį riperį ir su mums įprastu spiningu, neinercine rite su monofilamentiniu valu (!) išsitraukė tai, dėl ko tos laidos ir filmuojamos. Lenkiu galvą...
Visiškai kitokią nuomonę turiu apie žvejybinių firmų gamintojų ir perpardavinėtojų katalogus. Ten pateikta smulki informacija paprastai būna nukreipta į masalo, įrankio techninius duomenis, nėra jokių šauktukų ir aikčiojimų, nes ji – „sausa“. Suprantama, kad pasitaiko ir „aukštamaterinių“ išsireiškimų, kurių prasmę, esmę gali suvokti tik maždaug kas dešimtatūkstantasis mūsų meškeriotojas. bet tai nestebina, kadangi yra žvejų, kuriems nesuprantami dalykai labai imponuoja. Firmos tuo ir naudojasi, juk biznis ir lieka bizniu. Na, kiekvienam savo, nesiruošiu aš nei šaipytis, nei ką nors peikti, lai...
Pavyzdžiai iš praktikos
Negaudau lydekų nei negyvomis skumbrėmis, nei kokiais nors egzotiniais dirbtiniais masalais, nes žinau, kad mūsų vandenyse tokios avantiūros bent artimiausią dešimtmetį būtų pasmerktos nesėkmei. Kažkur kitur – galbūt tai įmanoma, bet čia – ne.
Apie tai, kad lydekos savo aukas puikiai jaučia šonine linija ir šiuo jutiminiu organu vadovaujasi medžiodamos, visiškai sutinku. Šio fakto nepaneigsi. Ypač šoninė linija joms praverčia drumstame vandenyje, kai matomumas mūsų akimis tebūna vos 10–15 cm. Dėl to pavasarį aštriadantės geriausiai griebia agresyvius masalus ir šiuo atveju sukriukės dažnai būna neabejotinos favoritės. Visi juk žino, kad šių blizgių lapelis, o ypač aglia tipo, skleidžia labai intensyvius virpesius.
Prieš keliolika metų vasara buvo itin lietinga, daugelyje telkinių vanduo – neįprastai drumstas, aukštas, tad beveik visą šį laikotarpį lydekos geriausiai ir kibo spiningaujant sukriukėmis. Tačiau kitas faktas – plėšrūnės labiausiai geidė spindinčių balto metalo blizgių. Vadinasi, jos medžiodamos ne tik jautė, bet ir matė. Visiškai sutinku, kad pirmiausia pajuto, o tik paskui pastebėjo.
Menu, kaip vieną tų metų pavakarę netikėtai pačiam sau nutariau paspiningauti Neryje vobleriais. Kadangi visą savaitę diena iš dienos pylė kaip iš kibiro, upėje vanduo buvo lyg kakava. Iškeikiau save mintyse, jog nepasiėmiau blizgių, nes metalas sunkus, o aš ruošiausi gerokai pasivaikščioti, bet niekur nedingsi – gaudau tuo, ką turiu. Imu vieną po kito voblerius, siūlau plėšrūnėms, tačiau nors jos akivaizdžiai medžioja, į mano masalus nereaguoja. Išmėginau visokiausius, bet be jokios naudos.
Buvau į dėžutę netyčia įsimetęs voblerį – kažkokį tuometinį Kinijos manufaktūrų „stebuklą“. Tas modelis – tai stambaus kaštono arba nedidelės bulvės gabaritų „burbulas“, kuris šapalams pernelyg didelis, o kitoms žuvims per daug agresyvus. Mano manymu, jos tokio masalo paprasčiausiai turėtų išsigąsti, na, nebent šamas susigundytų. Užmečiau jį tik todėl, kad jau visus tuomet atsineštus voblerius buvau išbandęs.
Pagal visas teorijas toks vilioklis negalėjo būti matomas vandenyje, nes jis – tamsiai rudas su vos šviesesniais dryžiukais ant nugaros. Nors, aišku, kas ten tiksliai žino, kaip tos žuvys mato, bet juk ir sakau: pagal visas teorijas. Aš bent jau šio masalo negalėdavau įžiūrėti – pastebėdavau jį, kai pritrauktas prie kojų vobleris iššokdavo iš vandens. Bet jutau tą masalą kuo puikiausiai – dirbo jis lyg koks pneumatinis grąžtas, atrodė, kad net girdžiu kaip „burbulas“ spurda po vandeniu.
Jau trečią kartą užmetus toje vietoje, kur buvo mėginti bent trys kitokie vobleriai, šį masalą griebė lydeka. Nepajudėjus man iš vietos, gal po penkių minučių užkibo dar viena. Trečios nebesužvejojau, nes kinų „stebuklą“ nutraukiau užkabinęs už upės dugno akmenų.
Išvada viena – aštriadantėms reikėjo ko nors itin agresyviai judančio, kad jos masalą galėtų pajausti šonine linija.
Pernai, užpernai vasarą temstant spiningu gaudžiau nemažai, ne sykį ar du saulei leidžiantis mėginau šapalus ir meknes vilioti vobleriais, turiu ir ankstesnės praktikos sukaupęs. Žvejojant tokiu paros metu šias žuvis, reikalingi agresyvesni ir kiek didesni nei dieną vobleriai. Tačiau būtina parinkti ir atitinkamas spalvas, kurios dieną veikiausiai būtų ignoruojamos, nes per šviesios, per blankios.
Pasitaikydavo visiškoje tamsoje pagauti ir lydekų. Senais laikais esu jų ištraukęs net pačiame vidurnaktyje, gilumoje, bet gyva žuvele, tiesa, tai buvo prieš kokius trisdešimt metų, kai dar meškeriojau tokiu žūklės būdu.
O šiais laikais tikrai nemažai lydekų pagaudavau vėlyvą rudenį ir žiemą visiškoje tamsoje. Ir vėl įdomus dalykas – dienos metu buvę kibūs guminukų spalviniai variantai paprastai sėkmės neatnešdavo, bet už tai visokie fluorescuojantys, balti „pieniški“ arba ryškiai geltoni, šviesiai salotiniai būdavo ryjami.
Apie sterkus neverta nė kalbėti, kadangi jie – labiau prietemos ir naktiniai plėšrūnai, nei giedros dienos, ir šių žuvų kaprizingumą net ne masalų spalvoms, o atspalviams žino kiekvienas, kas juos pastoviai gaudo.
Rudeniop pakitus orams ir praskaidrėjus vandenims, lydekos medžiodamos pirmiausia pasikliauna būtent savo akimis. Vėlgi, tai nėra pasakymas „tik akimis“, nes šoninė linija taip pat sėkmingai funkcionuoja, tačiau regai plėšrūnės atiduoda pirmenybę. Bent jau, kai prisiartindavo prie vilioklio.
Tuo akivaizdžiai įsitikinau spiningaudamas rugsėjo pradžioje Nemune nuo dambų netoli Viešvilės. Bičiulis, nuo manęs nutolęs per kilometrą, gaudė crank tipo vobleriu, aš – guminukais. Jo masalas – gelsvai žalsvas, mano riperiai – šviesiai salotiniai su žalsvomis nugarėlėmis. Kalbu apie tuos, kurie tąsyk gundė lydekas.
Spiningaudami nesikalbėjome, net nematėme vienas kito, tad nežinojome, kam kokius vilioklius griebia. Tai išsiaiškinome tik grįždami namo. Draugas ištraukė tris, aš – penkias lydekas. Jo buvo stambesnės, mano – smulkesnės. Tiesa, buvau pakirtęs dar dvi, net nežinau, kokio dydžio, nes pavedžiojau, pavedžiojau išilgai dambos niekaip nuo dugno negalėdamas atkelti, tačiau labai nesėkmingai: pirmajai galvakablis iš nasrų iššoko, antroji kažkaip sugebėjo valą aukščiau metalinio pavadėlio nutraukti. Todėl šitų neskaičiuojam.
Reziumuodamas tą žūklę pasakysiu, kad mudviejų naudojamų masalų spalvos buvo labai panašios, bet patys masalai iš esmės visiškai skirtingi, nes nesulyginsi agresyvaus crank voblerio, o jis tikrai buvo labai agresyvus, ir ant galvakablio pamauto riperio. Beje, aš naudojau labai lengvus galvakablius, nes visos plėšrūnės (net ir pasprukusios), išskyrus vieną lydekaitę, užkibo uždambyje, kur beveik nėra srovės.
Ir masalus čiupo taip atsargiai, kad toliau nuo kranto sunku buvo suprasti, ar tai kokia žolė už kabliuko užkliuvo, ar plėšrūnė per guminuką stuktelėjo. Dažniausiai griebdavo riperį tada, kai jis imdavo laisvai skęsti. Visai gali būti, kad pražiopsojau ir dar keletą lydekų. Tai tik įrodo, jog aštriadantėms ne taip ir buvo svarbu, kokiu masalu jas viliosime, tiesiog tądien jos labiausiai geidė būtent tokios spalvos vilioklių.
Nepraėjus nė savaitei, vėl atvykau prie tų pačių dambų. Šįsyk su kitu bičiuliu. Ir vėl spiningavome toli vienas nuo kito. Dabar aš jau bandžiau ir guminukus, ir voblerius. Tuos pačius modelius, kurie anądien buvo sėkmingi, tik kitokių spalvų, nes buvo saulėta diena. Beveik vienodai gerai (turiu omeny labiau vienodai nei gerai) lydekos kibo ant gelsvai oranžinio voblerio ir ant geltonų su ryškiai rudomis nugarėlėmis bei oranžinių riperių.
Draugas spiningavo taip pat geltonais guminukais ir mudviejų laimikiai buvo panašūs. Kaip ir praeitą kartą, aš naudojau to paties svorio galvakablius ir žvejojau panašiose vietose, kolega spiningavo dvigubai sunkesnėmis galvutėmis ir gaudė daugiau ten, kur giliau ir didesnė srovė. Ir dabar lemiamą įtaką kibimui turėjo masalų spalva.
Tiesa dar ir ta, kad spalva gali būti kaip papildomas arba lygiavertis veiksnys masalo keliamiems virpesiams. Pavyzdžiui, gaudau ne visai nuskaidrėjusioje upėje itin agresyviai judančiu vobleriuku. Jo spalva tokia pusiau padūmavusi, žodžiu, beveik natūrali. Iki pat mano kojų masalą atsiveja gal 800 g lydekėlė, tačiau jo nečiumpa. Taip kartojasi dar du kartus iš eilės, vėliau plėšrūnė kažkur dingsta.
Užmetu į tą pačią vietą lygiai tokį pat voblerį, bet dabar jau „tigrinio“ dažymo. Pirmą sykį vilioklį užmetus, jį pačiumpa ta pati arba tokio paties dydžio aštriadantė ir praryja iki gerklės gelmių. Kodėl ji dabar masalą griebė nedvejodama? Ko gero, kad žuvis jautė agresyvaus voblerio sukeltus virpesius, bet jo gerai nematė ir nerizikavo pulti.
Galbūt ir būtų čiupusi, jei sulėtinčiau masalo judesius ar kitaip išprovokuočiau lydeką, tačiau modelis skęstantysis, tad nerizikavau jį seklioje vietoje įkabinti į dugno žoles. Kita vertus, niekas jai netrukdė plaukti greičiau, nes antrąjį masalą traukiau tokiu pat tempu ir plėšrūnė jį prisivijo maždaug pusiaukelėje.
Kaip supratote, masalo spalva tam tikromis sąlygomis gali būti ne mažiau svarbus dirgiklis už virpesius, o neretai turi ir lemiamą reikšmę. Todėl labai norėčiau pamatyti tuos autorius, kurie bet kokiu masalu sėkmingai gaudo plėšrūnes Lietuvos vandenyse visiškai neatsižvelgdami į tų vilioklių spalvas.
Romualdas Žilinskas
