Vijūnas

Vijūnas (Misgurnus fossilis) priklauso vijūninių (Cobitidae) šeimai. Ši žuvų rūšis paplitusi Šiaurės Europos gėluosiuose vandenyse nuo Šiaurės Prancūzijos iki Nevos upės, rytuose iki Volgos. Vijūnų nėra Skandinavijoje, Kryme, Italijoje, Graikijoje, Didžiojoje Britanijoje, taip pat upėse, kurios įteka į Arkties vandenyną.

Daugiausiai šių žuvų randama lėtos tėkmės upėse ir uždumblėjusiuose ežeruose, senuose tvenkiniuose, kur gausu detrito, vandens augalų, gali gyventi laikinai išdžiūstančiuose vandens telkiniuose. Paimtas į rankas skleidžia vos girdimus garsus.

Vijūnas yra labai nereiklus gyvenimo sąlygoms ir gali veistis ten, kur kitų žuvų nėra. Tokią galimybę jam suteikia gebėjimas kvėpuoti ne tik žiaunomis, tačiau ir atmosferiniu oru. Kintant slėgiui, vijūnas tampa neramus, todėl kartais laikomas akvariumuose kaip gyvasis barometras. Aktyvesnis tamsiuoju paros metu, dieną paprastai lindi užsikasęs dumble, pasislėpęs tarp vandens augalų. Gyvena pavieniui, būriuojasi tik neršto metu.

Lietuvoje vijūnas įrašytas į Raudonąją Knygą. Kažkada buvęs dažnas, dėl nežinomų priežasčių praėjusio šimtmečio viduryje ėmė nykti. Pastaruoju metu šių žuvų populiacija stabilizavosi ir net pradėjo didėti. Gausiausiai vijūnų aptinkama žuvininkystės tvenkiniuose, Nemuno polderiuose, kai kuriuose nedideliuose ežeruose.

Minta detritu, smulkiais bestuburiais, užauga iki 25 – 30 cm.

Subręsta 2 – 3 gyvenimo metais, kai pasiekia 14 – 16 cm dydį ir 25 – 30 g svorį. Neršia porcijomis ant vandens augalų gegužės – liepos mėn., kada vandens temperatūra būna tarp 14 – 19 °C. Maksimalus vislumas – iki 150 tūkst. ikrelių.

Mėgėjiškais žūklės įrankiais nežvejojamas.