Salatis (Aspius aspius), kuris kartais vadinamas šalviu, yra gėlavandenė žuvis iš karpžuvių (Cyprinidae) šeimos. Salačiai išplitę praktiškai visose upėse, kurios įteka į Baltijos, Šiaurės jūras, nemažai jų yra Kaspijos, Juodosios ir Aralo upių baseinuose, Azijoje randami dar ir Amudarjos, Syrdarjos upėse, Balchašo ežere.
Salatis dažniausiai gyvena didesnėse ar vidutinio dydžio upėse, kur turi nuolatinius medžioklės plotus. Jo maitimvietės kartais būna pačiame upės vidurupyje, bet mitybos vietas labai koreguoja metų laikas bei salačio aukų migracijos. Ši žuvis mėgsta vidutinio stiprumo tėkmę, kur yra sūkurių, dugno nelygumų arba laikosi ir stiprioje srovėje ties rėvomis. Kitaip salačiai elgiasi Pietų jūrų upėse, nes šiltesniuose vandenyse pasirinkę migrantų gyvensenos būdą.
Yra salačių ir pratakiuose ežeruose, tvenkiniuose, retais atvejais jie gali gyventi ir nepratakiuose vandenyse, bet tada jiems reikalingas pakankamai deguonies turintis vanduo bei laisvi nuo vandens augalijos plotai medžioklei.
Salatis auga greitai, gyvena 15 m. ir daugiau, pasiekia 80 cm dydį, 12 kg svorį. Mūsų vandenyse pagaunami gerokai mažesni egzemplioriai, paprastai stambūs jau vardijami, kuomet jų svoris yra 4 – 5 kg.
Salačiai neršia sulaukę 4 – 5 m. amžiaus, kai jų dydis – 25 – 30 cm., svoris – 300 – 450 g. Neršia balandžio mėn. arba gegužės pradžioje, kai vandens temperatūra pakyla iki 9 – 10 °C. Ikrus išbarsto rėvose ant akmenuoto ir žvirgždėto dugno, vislumas – 40 – 480 tūkst. ikrelių.
Salačių jaunikliai minta įvairiai bestuburiais, vabzdžiais (taip pat ir skraidančiais), jų lervomis, paaugę tampa plėšrūs ir gaudo smulkias žuveles, bet niekada neatsisako praryti mažą varlytę, dėlę ar į vandenį pakliuvusį vabzdį.
Labai savotiškas salačių medžioklės būdas, kuomet jis staigiai įsirėžia į smulkių žuvelių būrį, daro staigų posūkį ir uodega trenkia per vandenį, taip apsvaigindamas aukas, kurias iškart praryja. Salačių medžioklės vietose (jei jie tuo metu maitinasi vandens paviršiuje) girdimi šioms žuvims būdingi pūkštelėjimai. Šie plėšrūnai gali maitintis ir prie dugno, bet tuo atveju jiems būdingų medžioklės manevrų negirdėsime ir nematysime.
Salačiai yra vienišiai, bet tinkamose maitimvietėse jų galima rasti ir keletą, anksti pavasarį renkasi į būrelius ir plaukia neršti.
Šios žuvys yra labai atsargios, baikščios ir iš tolo mato arba junta žmogų, todėl sužvejoti salatį yra pakankami sudėtinga. Jie dažniausiai gaudomi spiningu, žūklė gana specifinė, masalai: įvairios blizgės, vobleriai ar į juos panašūs viliokliai. Retais atvejais užkimba gaudant velke, kai masalui naudojami vobleriai arba vartiklės.
Salačiai taip pat gaudomi museline meškere ant didesnių muselių. Galima vilioti plūdine, jei masalui naudojamos gyvos žuvelės, dideli žiogai, grambuoliai, laumžirgiai. Panašūs masalai šiems plėšrūnams siūlomi ir žūklaujant dugnine meškere.
Mėgėjų žūkles taisyklėse ribojamas salačio dydis – galima imti šios rūšies žuvis, jei jos ne mažesnės nei 55 cm. Pastaruoju metu salačių mūsų vandenyse smarkiai sumažėjo.
- Komentarai