Meknė arba paprastoji meknė (Leuciscus idus) priklauso karpinių (Cyprinidae) žuvų šeimai. Išplitusi Eurazijos gėluosiuose vandenyse (išskyrus Pietų ir Pietryčių Europą) iki Lenos upės. Introdukuota Šiaurės Amerikoje ir Naujojoje Zelandijoje. Labiau mėgsta tekantį nei stovintį vandenį, gyvena nedideliais būriais lėtos ir vidutinės tėkmės upėse, didesniuose pratekančiuose ežeruose, tvenkiniuose.
Įprastinė meknių aplinka yra vandens telkiniai su molėtu, smėlėtu ar net dumblėtu dugnu, jos nevengia gilesnių vietų, tačiau maitinasi tiek prie pat dugno, tiek ir vandens paviršiuje. Meknėms patinka vandens augalais apaugę plotai, į atviresnius plačius vandenis išplaukia rečiau, upių aukštupiuose, sraunumose beveik neaptinkamos.
Stambiausi šių žuvų egzemplioriai plaukioja pavieniui, jų maisto racioną dažniau papildo smulkios žuvys. Meknės priskiriamos prie visaėdžių žuvų, maitinasi įvairiais vėžiagyviais, moliuskais, vabzdžiais (ir skraidančiais) bei jų lervomis, žuvų mailiumi, dumbliais, kitu augaliniu maistu. Labai aktyvios vakarais, anksti ryte, maitinasi ir naktimis.
Šios žuvys neretai painiojamos su šapalais, visgi meknės labiau mėgsta lėtesnę upių tėkmę, kur daugiau augalijos, dumblėtas dugnas, gilesnes vietas, nors neretai sutinkamos visai sekliose upių įlankose. Taip pat jos gali gyventi apysūriame vandenyje. Meknės pakelia ir ilgai trunkančią žemą vandens temperatūra, todėl dažnos Sibiro upėse, kur pasiekia optimaliausius savo rūšiai būdingus dydžius, t. y. apie 1 m ilgį ir iki 8 kg svorį.
Subręsta meknės 4 – 5 m. amžiaus, kai užauga iki 25 cm. Neršia balandžio – gegužės mėn., vandens temperatūrai pakilus iki 11 – 13 °C, ikrus barsto seklumose ant vandens augalų. Vislumas – 50 – 130 tūkst. ikrelių.
Praeito dešimtmečio pradžioje į kai kuriuos Lietuvos tvenkinius buvo išleista meknių atmaina orfa (Leuciscus idus var. orphus), kuri nuo paprastųjų meknių skiriasi oranžine ar raudona spalva, turi juodas pigmentines dėmes. Orfos natūraliai gyvena kai kuriose Vokietijos pietinės dalies upėse, savo gyvenimo būdu nesiskiria nuo mums įprastų meknių, gal tik dažniau minta vandens paviršiuje. Šiuo metu jų pas mus beveik nėra, nebent laikomos kaip dekoratyvinės tvenkinių žuvys.
Lietuvos vandenyse gana sparčiai mažėja meknių ištekliai, vis rečiau pagaunami stambūs šių žuvų egzemplioriai, netgi didžiosiose mūsų upėse, dėl nežinomų priežasčių, jos nyksta ir sutinkamos tik atskirose upių vietose.
Meknės yra populiarus meškeriojimo objektas. Žvejojamos plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis, masalui naudojant pačius įvairiausius gyvūninės ir augalinės kilmės masalus. Visgi, kur kas įdomiau jas gaudyti spiningu ant nedidelių dirbtinės kilmės masalų (vobleriai, sukriukės, maži silikoniniai viliokliai, cikados ir pan.). Pačios stambiausios gali griebti ir didelius spininginius masalus: sukres, voblerius, vartikles. Taip pat meknės dažnai žvejojamos museline meškere, pagaunamos ir iš po ledo.
Mėgėjiškos Žvejybos taisyklės riboja mūsų vandenyse gaudomų meknių dydį – leidžiama imti tik nuo 30 cm.
