Valas Salmo Ice Leader 50m

Regis, ką galima naujo arba įvairaus pasakyti apie šoninį pavadėlį, kuris rišamas virš avižėlės, velnio arba blizgutės. Iš tiesų čia yra įvairių niuansų, kurie priklauso nuo to, kokios rūšies žuvis žvejosime, kokio svorio ir tipo bus pagrindinis ir pririštas prie pavadėlio vilioklis, kokios žūklės sąlygos, o tai reiškia, žuvys maitinsis aktyviai ar beveik visai ignoruos joms siūlomus masalus.

Vos smarkiau pašąla ir vėl lyja. Poledinės žūklės mėgėjams – ne kas... Tačiau ledas dar laikosi. Ne visur, bet mažesniuose stovinčio vandens telkiniuose arba didesniųjų įlankose įmanoma žvejoti. Tad ir noriu parašyti apie žuvį, kuri būtent prastomis žiemomis gali būti potencialus meškeriotojų laimikis, suprantama, jei jie ryšis ją gaudyti. Turiu omenyje raudę.

Didelių kuojų gaudymas iš po ledo yra ir didelis malonumas, jau vien todėl, kad stambi kuoja pakankamai stipri žuvis net šaltame vandenyje. Smulkias žvejoti irgi smagu, bet tas smagumas tarsi lazda su dviem galais – mažylės nučiulpia masalą arba „baksi“ per bemasalinę avižėlę, kerti, kerti ir vis nepakerti. Didelės kuojos ilgiau lauki, bet jei jau ji griebė vilioklį, tai vargu ar išspjaus...

Kadangi esu maksimalistas, manau, kad paskaitę mano pirmąjį straipsnį apie aukšlių gaudymą iš po ledo, Lietuvoje atsirado kokie penki šimtai norinčių sužvejoti šias žuvis. Na, gal padidinau – tebūnie penkiasdešimt. Nors gal tik kokie penki, bet vis – šis tas. Tad pratęsiu šią temą...

Jau visai nukvakau į senatvę, sakysite. Arba suvaikėjau. Neskubėkite su išvadomis – ne savo amžių turiu omenyje, bet žuvį apie kurią šis straipsnis – aukšlę. Meškeriotojai į ją žiūri su panieka. Nebent žvejai sportininkai specializuojasi aukšlių gaudyme, na, dar vaikai jas masiškai gaudo, kitąsyk pensininkai „bovijasi“.

Įdomūs sutvėrimai tos žuvys. Tiek metų žvejoji, rodos, žinai apie jas viską, bet po kiekvienos naujos žūklės vėl nusprendi, jog povandeninio pasaulio gyventojų paslaptys dar tikrai iki galo neįmintos ir ar kas nors kada nors jas pagaliau atskleis. Manyčiau, kad ne. Na ir kas, jog mes patys protingiausi planetos gyvūnai visur visada ieškantys loginio ryšio mus supančioje gamtoje. Mūsų nuomone žuvys tėra žemesnė gyvybės forma savo elgseną grindžianti instinktais, kurių pagrindiniai – maitintis ir daugintis. Tik kažkodėl užmirštam dar vieną – išlikti. Išgyventi bet kokiomis sąlygomis, nesvarbu, ar jos kistų kas valandą, ar tai būtų totali pasaulinio masto katastrofa.

Dabar viskas žūklėje eina plonyn, mažyn, smulkyn. Įdomi tendencija, kartais maloni, jei kalbame apie žūklės įrangą, kadangi su tokia išties jaučiame didesnį komfortą, smagiau gaudyti ir varginti laimikį. Tačiau jei kalbėtume apie žuvis, tada norėtųsi atvirkštinio proceso – tegul tik žvynuotosios auga ir kasmet kimba vis didesnės, svaresnės...